Nešanti šviesą

Rūta Švedienė

Regina Lukminienė. Mūsų krašto šviesuolė. Kėdainių krašto kultūros premijos laureatė, Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė. 2018 m. jai buvo įteiktas Kėdainių rajono savivaldybės Garbės ženklas „Už nuopelnus“. Neseniai išleidusi unikalią knygą „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“. Smulkutė, šviesi moteris, tikras kultūros žmogus, tiek daug nusipelnęs mūsų kraštui. Kukli, draugiška, maloni, principinga, atsakinga, labai darbšti. Šiandien ją kalbiname, kad dar daugiau apie ją iš arti sužinotume.

‒ Jus pažįsta labai daug žmonių. Šiandien noriu paklausinėti Jus apie Jūsų gyvenimą, veiklas, polėkius, hobius. Jūs, regis, esate tikra kėdainietė. Iš kur kilusi? Kur buvo vaikystės namai?

‒ Gimiau Kėdainių rajone, Josvainių apylinkėje, Paliepių kaime. Kaimas įsikūręs labai gražioje vietoje tarp Nevėžio ir Šušvės upių. Iki XX a. vid. buvo išlikęs ponų Daugirdų dvaras su jam priklausančiais pastatais. Netoliese stovėjo kalvė, kur kaimo vyrai rinkdavosi ne tik pasikaustyti arklių ar užsakydavo ūkinių padargų, bet ir „pasigaudyti“ kaimo naujienų bei patys pasidalinti naujais gandais.

Mes, vaikai, irgi atbėgdavome ne tik paspoksoti, kaip iš kalvės laksto ugnies kibirkštys, bet ir pasiklausyti suaugusiųjų pasakojimų.

Kaimą supo vešlios pievos, kur su močiute kiekvieną vasarą eidavome rinkti žolelių, o kaimo gyventojai bendrai ganydavo karves. Paliepių kaime augau iki penkerių metų, po to tėvai išsikėlė gyventi į Babtus, Kauno rajoną.

Ši vieta taip pat dažnai sugrįžta į mano prisiminimus su labai senu dideliu sodu, Gynios upeliu, kur vaikai bėgdavome su žąsimis maudytis, paslaptingu šilu.

Baigus šeštą klasę, vėl sugrįžau gyventi į Kėdainių rajoną. Baigiau Kėdainių 1-ąją vidurinę mokyklą. Studijavau Vilniaus kultūros mokykloje ir įgijau liaudies režisūros specialybę, po to studijavau valstybinėje konservatorijoje ir įgijau kultūros ir švietimo darbuotojo, klubinio darbo organizatoriaus metodininko specialybę. Ištekėjusi vėl grįžau į Kėdainius ir jau giliai įleidau šaknis.

‒ Reginute, kokia buvo Jūsų darbinė karjera Kėdainiuose. Jūs dabar esate Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė, o koks kelias buvo iki to?

‒ Grįžusi į Kėdainius, pradėjau dairytis, kur galėčiau įsidarbinti. 1990 metais nuėjusi pas tuometį kultūros skyriaus vedėją Vytoldą Burneiką, paprašiau darbo. Vedėjas man pasiūlė tuomet visai naują etnokultūros darbuotojo etatą. Nors dar tiksliai nežinojau, ką reiks dirbti, bet labai apsidžiaugiau, nes jau seniai turėjau iš kažkur atkeliavusią viziją, kad norėčiau kažką panašaus dirbti kultūros srityje.

Studijuodama Klaipėdos konservatorijoje, labai žavėjausi Bronės Elertienės lietuvių liaudies papročių paskaitomis, teko ir pačiai studentų konferencijoje skaityti surinktas autentiškas medžiagas apie Užgavėnių papročius, Kūčių bei Kalėdų šventes.

Užaugau tradicinėje aplinkoje, tad daugelis etnokultūros dalykų ‒ prigimtiniai. Žinias, įgūdžius toliau gilinau savarankiškai studijuodama.

Išsikėliau sau prioritetą surinktą rajono kraštotyrinę medžiagą sukelti į vieną vietą. Didžiausiam mano nusivylimui, visa rajono kraštotyrininkų draugijos, kurios veikla tarybiniu laikmečiu buvo labai stipri, medžiaga buvo dingusi tarsi į vandenį, o gal ir sąmoningai sunaikinta. Pavyko atrasti tik Krakių ir Josvainių vidurinėse mokyklose surinktas ir išsaugotas kraštotyrines medžiagas.

Pradėjau individualiai važinėti po kaimus ir užrašinėti tautosaką, papročius, organizavau ekspedicijas, vykdžiau projektinę veiklą, skaičiau pranešimus apie rajono etninį paveldą konferencijose, seminaruose, paskaitas kultūros darbuotojams, pedagogams, rašiau straipsnius vietinėje ir respublikinėje spaudoje, vykdžiau edukacinę veiklą, dalyvavau respublikiniuose kraštotyros konkursuose.

LLKC ir Kultūros ministerijos organizuotose kraštotyros darbų konkursuose už darbus ‒ „Kėdainių krašto folkloras“ (1997 m.), „Etninės kultūros šaltiniai. Žmogus ir gyvenamoji aplinka“ (2006 m.) laimėjau pirmąsias respublikines vietas. Šie konkursai buvo man labai svarbūs, nes turėjau galimybę įrodyti, koks turtingas, autentiškas ir gyvas Kėdainių krašto paveldas.

2005 m. išleidau kompaktinę plokštelę „Kėdainių krašto folkloras“ .

‒ Tradicinių amatų centras įsikūrė ne taip ir seniai. Dabar ten veiklos virte verda. Gal galite pristatyti pagrindines. Kaip pavyksta sutelkti amatininkus? Kaip sekasi centrui vadovauti?

‒ 2015 metais Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis pasiūlė imtis veiklos Tradiciniame amatų centre Arnetų name.Tai buvo didžiulis iššūkis. Kėdainių rajonas stiprus pramoninis centras ir reikėjo surasti žmones, kurie buvo nepraradę amatų įgūdžių, priimti sprendimą, pagal kokį modelį dirbs Amatų namas.

Pirmaisiais metais suorganizavau apžvalginę ekspediciją, kurios metu pavyko atrasti keletą amatininkų, inicijavau sertifikuoti vytelių pynimo, audimo ir juostų audimo, vilnos vėlimo, keramikos, medžio drožybos, margučių marginimo tradicinius gaminius.

Sukūrėme devynias edukacijas, parengėme šešias neformalaus vaikų švietimo programas, penkias kultūros paso programas moksleiviams.

Vykdomos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programos, organizuojamos tradicinių amatininkų parodos, paskaitos, seminarai, teikiamos konsultacijos amatininkams.

Amatai pristatomi Kėdainių rajono ir respublikiniuose renginiuose, užsieniečiams. Pačių gabiausių ir darbščiausių moksleivių darbai užima prizines vietas respublikiniame Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“.

2017 metais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos buvome apdovanoti padėkos raštu ir apdovanoti premija kaip sėkmingiausiai dirbantis tradicinių amatų centras Lietuvoje.

Šis įvertinimas mus įpareigojo ir toliau tęsti pradėtus darbus, populiarinti ir išlaikyti amatų gyvastį. Atsakingi ir kūrybiški darbuotojai, maloni darbo atmosfera leidžia ir toliau siekti teigiamų rezultatų.

‒ Regina, gal galėtumėt pavardyti, kokie yra Jūsų pagrindiniai apdovanojimai?

‒ Esu principinga ir atsakinga, todėl man labai svarbu siekti užsibrėžtų tikslų. Didžiausia siekiamybė, kai ilgai ir sunkiai siekti darbo rezultatai duoda vaisių.

Visi apdovanojimai ‒ tai ne tik mano darbo rezultatų įvertinimai, kartu tai ir didelis ir atsakingas  įpareigojimas.  

2006 metais buvau paskelbta Kėdainių krašto kultūros premijos laureate. Tais pačiais metais apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos padėkos raštu.

Kėdainių rajono savivaldybės konkurse „Kultūros versmėׅ“, 2013 metais tapau laureate nominacijoje „Metų įvykis“ už pirmą kartą rajone surengtą folkloro festivalį ,,Į vidurio Lietuvą susiėję“, 2017 m. įteikta nominacija ,,Metų tradicijų puoselėtoja“ už etnopaveldo sklaidą.

2018 m. įteiktas Kėdainių rajono savivaldybės Garbės ženklas „Už nuopelnus“.

‒ Pernai Jūs kėdainiečius nudžiuginote knyga „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“ . Kaip dabar jaučiatės, ką galvojate, kai jau praėjo geras pusmetis nuo išleidimo? Kas Jums labiausiai padėjo rašant knygą, kas buvo sunkiausia, kas mieliausia? Gal jau galvojat apie kitą knygą?

‒ 2018 metais paskambino Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje dirbanti dr. Margarita Matulaitytė, kuri rinko medžiagą leidiniui apie kryždirbį Vincą Svirskį, ir pasiteiravo, gal turiu užrašiusi pasakojimų apie jį, aprašų apie kalendorines šventes.

Tie aprašai pateko prof. Viktorijai Daujotytei ir buvusiam Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui. Susipažinę su surinkta medžiaga, pastebėjo, jog tuose pasakojimuose užfiksuota labai daug unikalių dalykų. Autentiškiems žmonių pasakojimas atsirado vietos knygoje ,,Vinco Svirskio mediniai stebuklai“, likusią medžiagą primygtinai liepė išleisti.

Pavyko laimėti projektą, prie kurio dirbau dvejus metus. Neturėjau jokios leidybinės patirties, todėl buvo tikrai daug iššūkių.

Už šios knygos atsiradimą, padrąsinimą, konsultacijas esu labai dėkinga dr. Margaritai Matulytei. Už nuoširdų darbą ‒ visai knygos sudarymo komandai ir visiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie šio leidinio atsiradimo.

Sunkiausias darbas buvo šifruoti pasakojimus iš audiokasečių. Tarmiški pasakojimai, tad daugybę kartų perklausydavau tekstus, žodžius, kad teisingai išgirsčiau ir užrašyčiau. Kai kurie pasakojimai buvo užrašyti paprasčiausia tarybinių laikų spausdinimo mašinėle, šią medžiagą teko surinkti kompiuteriu.

Knygoje labai daug svetimžodžių, senovinių žodžių, kol juos išrinkau, susidėliojau į žodynėlį, atradau paaiškinimus – teko labai rimtai padirbėti. Į kai kurių žodžių reikšmių paieškas buvau  įtraukusi daugybę kėdainiečių.

Turėjau lengvą šoką – dėl knygos iliustracijų. Pirminis sumanymas buvo pateikti tas knygos pasakotojų nuotraukas, kurias buvau padariusi su vadinama „muiline“. Tačiau darytos nuotraukos netiko šiandieninei spaudai.

Bet… kai vienos duris užsidaro, atsiveria kitos. Man pagelbėjo Kėdainių krašto muziejuje fotografu dirbęs Vaidas Špečkauskas. Mes su juo daugybę savaitgalių važinėjome po visą rajoną, ieškodami autentiškiausių detalių seniūnijoms. Važinėjant po rajoną liūdino nykstantys kaimai ir piktino neskoningas sodybų sumoderninimas.

Knygoje „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“ ‒ etnografinė Kėdainių krašto tarpukario buities ir būties išklotinė.

Tikiuosi, kad knyga „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“ padės priartėti prie amžius skaičiuojančių šeimos ir giminės stiprybės versmių, leis pajusti tebeplevenančią senųjų Kėdainių krašto gyventojų dvasią.

Kėdainių krašto žodinis paveldas bus puiki medžiaga pažinti savo kraštą besidomintiems etniniu paveldu, tolesniems moksliniams etninės kultūros tyrinėtojams.

Mintyse po truputį bandau brandinti kitus darbus. Tikiuosi, kad dar spėsiu juos įgyvendinti.

‒ Kaip Jums atrodo, kas gyvenime svarbiausia? Kas Jums svarbiausia? Koks Jūsų gyvenimo pagrindinis kredo, pagrindinis sakinys, kuris Jus palaiko, neleidžia nukrypti nuo Jūsų vertybių?

‒ Šiuo metu svarbiausia, kad žemėje būtų taika.

Mane labai jaudina, kaip mes gyvename, ne visada atsakingai, lengvabūdiškai, paviršutinišku supratimu.

Visame pasaulyje vyksta grėsmingi pokyčiai gamtai ir žmogui ir čia kalta žmogaus ūkinė veikla, neracionalus gamtos išteklių naudojimas, godumas, nesaikingumas, abejingumas ateičiai. Mane labai jaudina, kaip gyvens mano, mūsų visų vaikai, anūkai, proanūkiai. 

Šeima, mano vaikai, anūkai, artimieji, jų sveikatos, laimė ‒ visų svarbiausia.

Stengiuosi gyventi vadovaudamasi šia taisykle ‒ „Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi“.

‒ Kokiais žmonėmis žavitės? Ar turit tokių, kuriais norisi remtis, imti iš jų pavyzdį?

Visų pirma man pavyzdys mano tėveliai, seneliai, kurie padėjo pamatus mano dorovinėms vertybėms, etikai, susijusiai su žmogiškumu, atsakingumu, darbštumu. Žaviuosi paprastais, nuoširdžiais, darbščiais ir principingais žmonėmis. Stengiuosi kiekviename žmoguje įžvelgti pačius gražiausius dalykus.

Ilgai glumino perskaityta citata „vaikai gimsta, kad mokytų tėvus“. Laikui bėgant supratau, kiek daug naujų dalykų iš jų išmokau ir vis tebesimokau.

O dabar mano mokytojai ir anūkai. Vis stebiuosi, kaip jie moka atidžiai klausytis pasakų, dainelių, kokie atviri, nuoširdūs ir kūrybiški. Šiuos gebėjimus iš naujo stengiuosi atrasti ir aš.

‒ Ką veikiat laisvu laiku?

– Mėgstu viską, kas mane augina.

Įsikraunu pažiūrėjusi gerą spektaklį, filmą, perskaičiusi gerą knygą. Klausausi įvairios muzikos nuo įvairių šalių folkloro iki roko. Daug metų domiuosi ir nuolat mokausi ir mokau tradicinio dainavimo vingrybių. Didžiuojuosi folkloro ansamblio ,,Jorija“ žmonėmis, kurie puoselėja ir tęsia savo krašto folkloro tradicijas.

Savo akiratį praplečiu keliaudama. Pirmiausia esu išvažinėjusi, išvaikščiojusi daugelį Lietuvos vietovių ir tik vėliau pradėjau pažintis su kitais kraštais.

Pilnatviškumui man labai svarbi vidinė ramybė, kurią atrandu gamtoje, ilgai vaikščiodama, vasarą važinėdama dviračiu, plaukiodama, grybaudama. Kaip ir daugeliui lietuvių, man reikia pajausti žemės energiją, todėl jaučiu būtinybę pasikapstyti žemėje, labai patinka auginti daugiametes gėles. Žiemos ilgais vakarais mėgstu megzti.

Jau keletą metų dalyvauju Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus veikloje. Jei tik neužimta kitomis veiklomis, visada mielai dalyvauju organizuojamuose renginiuose: susitikimuose su knygų autoriais, knygų aptarimuose, keliaujame literatūriniais keliais po Lietuvą. Stengiuosi perskaityti rekomenduojamas knygas.