Nepriklausoma Lietuvos karta: neįsivaizduojame savęs gyvenant priespaudoje!

 Nepriklausoma Lietuvos karta: neįsivaizduojame savęs gyvenant priespaudoje!

Asmeninio archyvo nuotraukų koliažas

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Gimę Nepriklausomoje Lietuvoje. Šių dienų kontekste tai skamba ypatingai, privilegijuotai ir labai išdidžiai. Mūsų pirmoji nepriklausoma karta užaugo ir kuria kitokią – tvirtesnę, labiau pasitikinčią, laisvą – Lietuvą. Taip, ji nežino, ką reiškia gyventi priespaudoje, paklusti galbūt ne visada suprantamiems įsakymams, bet nepriklausoma karta TIKRAI žino, kad nenorėtų patirti iš tėvų ar senelių girdėto gyvenimo. Gyvenimo, kuriame nėra laisvės reikšti savo nuomonę, keliauti, rinktis darbo, mokslų, gyvenamąją vietą – tiesiog galimybių gyventi taip, kaip nori. Prisimindami 1990 metų kovo 11-osios reikšmę ir įvykius Lietuvos istorijai, „Vikonda grupei“ priklausančių įmonių darbuotojai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, t. y. po 1990-ųjų, pasidalino savo mintimis, ką reiškia būti nepriklausoma karta ir kokią savo Tėvynę regi ateities vizijose.

„Viliuosi, kad ir mano vaikai rinksis gyvenimą čia, Lietuvoje!“

„EWA LT“ buhalterė Greta Tumėnienė nepriklausomoje Lietuvoje gimė prieš dvidešimt devynerius metus. Jai laisvė asocijuojasi su galimybe rinktis, kur gyventi, ką dirbti, ką mylėti.

„Būdama ketvirtoje klasėje, mano močiutė su šeima buvo ištremta į Sibirą, vėliau gyveno Kaliningrade. Tad ir mano mama gimė bei augo svetur. Klausantis močiutės ir mamos pasakojimų apie gyvenimą ten, net vaikas būdamas susimąstai, kaip gera gyventi ir augti laisvoje Lietuvoje.

Žinoma, taip pat yra tekę girdėti ne vieną pasakojimą iš vyresnių žmonių apie gyvenimą iki nepriklausomybės. Labiausiai įsimintini pasakojimai buvo apie nusidriekusias ilgas eiles prie parduotuvės, kad tik gautum dešros ar kokio kito nekasdienio maisto. Kad žmonės negalėjo nusipirkti džinsų, nes jie buvo labai brangūs. Arba kad baldus ir indus pirkdavo pagal talonus. Visada klausydama džiaugdavausi, kad to nepatyriau. Nors žmonės, iš kurių tai girdėdavau, viską pasakodavo su šypsena, kad ir kokie buvo laikai, tai buvo dalis jų gyvenimo, o jis juk nebuvo tik juoda ar balta.

Mano vaikystė nebuvo labai ypatinga, tačiau bet kokiu atveju laiminga. Užaugau kaime, tėvai laikė kelias karves, kiaules, vištų. Tad kiekvieni metai buvo tokie pat, kai vasaromis reikėdavo mindyti šieną, melžti karves ar pašerti kiaules. Tiesa, net ir šie ruošos darbai turėdavo malonumų. Sukrovę šieną, naktį važiuodavome į karjerą išsimaudyti. Tai būdavo smagiausia dienos dalis.

Būdama vaikas nesureikšminau, kad gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje. Kad ir kokia vaikystė buvo graži ir gera, vis tiek visada rasdavau prie ko prikibti, kad galėtų būti geriau. Ne tik vaikai, juk ir suaugusiems niekada negana, to ką turi, visada nori daugiau ir geriau.

Patys su vyru dabar auginame du berniukus – šešiametį Aleksą ir keturmetį Adą. Mano vaikų vaikystė labai skiriasi nuo manosios. Galbūt dar dėl to, kad mano vaikai auga mieste, o aš augau kaime. Tačiau ir visa kita jau yra kitaip. Mes patys turime didesnes galimybes suteikti vaikams to, ko neturėjome patys.

Nemanau, kad sunku yra branginti laisvę nepatyrus nelaisvės. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus požiūrio į gyvenimą. Net, sakyčiau, jaunesni žmonės, kurių vaikystė buvo jau nepriklausomoje Lietuvoje, geriau supranta laisvę. Iš jauno žmogaus nesu išgirdusi, kad „prie ruso“ buvo geriau. Labai dažnai tenka tai girdėti iš vyresnių žmonių. Džiaugiuosi, kad taip manančių nėra daug, tačiau tai išgirdus, visada sukyla pyktis, kad žmonės nevertina kitų žmonių aukos dėl mūsų galimybės gyventi laisvai.

Neseniai žiūrėjau vieno keliautojo laidas, kuris keliavo po Šiaurės Korėją. Ten vis dar galioja tvarka, kai darbas žmogui suteikiamas pagal paskyrimą. Visas laidas žiūrėjau su siaubu akyse, kad vis dar kažkur pasaulyje žmonės neturi laisvės rinktis, kuo būti.

Neįsivaizduoju savęs tokioje santvarkoje. Aš nemėgstu būti įsprausta į rėmus, tad man tai būtų sunkiai pakeliama.

Savo darbovietę vertinu už požiūrį į patį darbuotoją. Džiugu matyti ir jausti, kad kasmet tas požiūris gerėja, darbuotojai gauna papildomų naudų kasmetinių švenčių ir gimimo dienos proga. Trečius metus turime sveikatos draudimą, kuris taip pat prisideda prie mūsų gerovės.

Nors ir nedžiuginanti, tačiau realybė yra tokia, kad per nepriklausomybę labai daug lietuvių emigravo. Tačiau man užsienis – tik atostogoms. Niekada nebuvo kilę minčių emigruoti. Kodėl? Nes man smagu, kad mano artimieji visada šalia, kad galime su jais dažniau susitikti. Kad galiu kalbėti savo gimtąja kalba, kurią vertinu ir myliu. Lieku Lietuvoje, nes čia taip pat galima susikurti gražų ir orų gyvenimą, tereikia giliai širdyje to norėti ir, žinoma, stengtis vardan savęs bei savo vaikų.

Kovo 11-oji man dar kartą primena mus, lietuvius, kuomet džiaugėmės, kad mūsų nepriklausomybę palaiko kitos pasaulio šalys. Be jų palaikymo vargu ar būtume buvę pajėgūs iškovoti nepriklausomybę. Tad, manau, esame maža, bet drąsi tauta. Bijau spėlioti, kokia gali būti Lietuva ateityje. Tiesiog norėčiau, kad joje būtų gera gyventi.

Labai tikiuosi, kad jokie vėjai nenublokš mūsų į užsienį. Viliuosi, kad ir mano vaikai rinksis gyvenimą čia, Lietuvoje!

O visiems tautiečiams palinkėčiau daugiau šypsotis, nes šypsena užkrečia, skleidžia šilumą ir gerą emociją, kurios būtent dabar mums visiems labai reikia!“

„Tikiu, kad mūsų vaikai bus laisvesni nei mes“

Vos dvi savaitės po 1990-ųjų Nepriklausomybės akto pasirašymo gimęs UAB „Sibena“ ūkvedys Karolis Zaičenko trumpai, bet labai tiksliai ir aiškiai įvardija, kas jam yra laisvė ir kokią reikšmę jo gyvenime turi nepriklausomybė.

„Laisvė – tai mano laimės ir gerovės šaltinis. Aš labai džiaugiuosi gimęs laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, nesinori net pagalvoti, jei dabar būtų kitaip. Apima siaubas vien pagalvojus apie priespaudą ir kaip buvo sunku mūsų tautiečiams, ką jiems reikėjo patirti.

Mano vaikystė buvo paprasta, bet labai smagi. Džiaugiuosi, kad tokia gali mėgautis ir mano dukrelė, kuri greitai švęs 2 metukų gimtadienį.

Nors esame gimę nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau, manau, mūsų karta dar labai susikausčiusi, kartais jaučia baimę būti nesuprasta. Vis tik tikiu, kad mūsų vaikai bus laisvesni nei mes, brangins laisvę, apie kurią daugeliui pasakojama nuo mažų dienų, apie jos vertybes ir privalumus.

Vertinu tai, kad galiu rinktis, kur keliauti, gyventi, dirbti. Vienas iš mano pasirinkimų – darbas UAB „Sibena“, kur turiu galimybę saviraiškai, bendrauju su nedideliu, bet labai puikiu kolektyvu, su kuriuo gerai sutariame.

Nemažai lietuvių emigravo ir vis dar emigruoja, bet aš niekada net nesvarsčiau apie šią galimybę. Nors čia ir būna sunkių akimirkų, situacijų, tačiau viskas sava. O be to, ne viskas rožėmis klota ir emigracijoje. Atvirkščiai – trūksta artimųjų, savos kalbos, aplinkos…

Lietuvą visada noriu matyti kaip stiprią, nepalaužiamai vieningą ir Laisvą Tėvynę! Visada norisi, kad būtų tik lengviau, patogiau ir geriau. Tad tikiuosi, kad ateities Lietuvoje ir toliau viskas tik gerės.

Aš pats turiu nuostabią Šeimą, todėl ir visiems kitiems palinkėsiu siekti savo tikslų, pasitikėti vieni kitais, nes kartu mes – stipresni!“

„Įsivaizduoti save nelaisvoje Lietuvoje atrodo neįmanoma“

Trisdešimtmetis „Rinkos aikštės“ vaizdo operatorius Aldas Surkevičius pabrėžia, kad jam laisvė ir nepriklausomybė yra pati svarbiausia.

„Neįsivaizduoju savęs gyvenant be žodžio ar kūrybos laisvės. Aš gimiau ir užaugau nepriklausomoje Lietuvoje – tai man yra labai svarbu, taip pat kaip sunku įsivaizduoti, jog galėjo būti kitaip.

Esu girdėjęs nemažai vyresnių pažįstamų pasakojimų apie gyvenimą Lietuvoje iki jos nepriklausomybės. Dabar man tai skamba kaip „mistika“, lyg kažkas nebūto ar išgalvoto, gal toks mano pasakymas atrodo banalus, bet išties tai lyg du skirtingi pasauliai. Klausant pasakojimų apie tuos laikus, atrodo, kad tuo metu žmonės visko turėjo labai ribotai, nuo maisto produktų iki laisvės rinktis. Tiek, kiek mes turime, kiek galime dabar – nepalyginamai geriau. 

Pagalvojus apie ankstesnę Lietuvą, apima slogios emocijos, tarsi nespalvotas filmas. Patikėti dar nėra sudėtinga, tačiau įsivaizduoti save nelaisvoje Lietuvoje atrodo neįmanoma.

Džiaugiuosi, kad nepriklausomoje Lietuvoje turėjau paprastą, nerūpestingą ir žaismingą vaikystę, o apie laisvę tikriausiai galvojau tik tiek, kiek reikėdavo vaikui.

Nors vaikų dar neturiu, tačiau daugiau mažiau galiu susidaryti vaizdą, kaip auga šių laikų ir kaip augo mano kartos vaikai, nors ir vieni, ir kiti jau buvo ir yra nepriklausomos šalies vaikai. Manau, jog vertinant laisvės aspektu mūsų vaikystės šiek tiek skiriasi – panašu, jog vaikai šiais laikais turi daugiau žinių apie savo laisves ir teises, taip pat daug keliauja, yra drąsūs, išradingi, o tai yra labai džiugu.  

Man laisvė šiandien tikrai yra kaip savaime suprantamas dalykas. O tai, ką turėjai, visada supranti tik tada, kai prarandi. Todėl mums, nepriklausomai kartai, tikiuosi, neteks patirti nelaisvės, kad įvertintumėm laisvę.

Kalbant apie darbą, anksčiau, Sovietų Sąjungos laikais, baigus mokslus, būdavo duodamas paskyrimas į tam tikrą vietą dirbti tam tikrą darbą ir niekas neklausdavo, nori tu to ar ne. Šiuo metu turime visišką laisvę rinktis. Tokios tvarkos dabar tikrai neįsivaizduočiau. Laisvai rinktis, kur noriu dirbti, ką noriu veikti, kur save realizuoti, savo kūryba dalintis su kitais žmonėmis yra didžiausia dovana.

Lygiai taip pat vertinu savo darbovietę, nes čia dirba puikūs vadovai bei šaunus, motyvuotas kolektyvas, čia aš galiu atsiskleisti, siūlyti savo idėjas, jaustis laisvas.

Nors ir nedžiuginanti, tačiau realybė yra tokia, kad per nepriklausomybę labai daug lietuvių emigravo. Tačiau aš pasirinkau gyvenimą ir darbą Lietuvoje, nes čia mano namai, mano giminės, šeima, draugai – čia man mieliausia. Savo gimtoje šalyje galiu dirbti ir save realizuoti pasirinktoje srityje, pats galiu kurti visas galimybes, todėl ir vertinu laisvę.

Kitų Europos ar net pasaulio šalių kontekste Lietuvą matau, kaip jauną valstybę, kurios didžiausias turtas yra jauni, talentingi ir laisvi žmonės. O ateityje ją įsivaizduoju augančią ir laisvą, kur aš ir mano šeima bus laiminga bei šiuolaikiška. Savo šeimoje noriu išugdyti meilę ir pagarbą Lietuvai.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną visiems lietuviams linkiu vienybės ir meilės sau, kaimynui bei Lietuvai. Nepamiršti istorijos ir žvelgti į ateitį su viltimi.“

„Dvasinio turto turime daugiau, nei bet kuri kita šalis“

1994 metais gimusi „Vikedos“ Eksporto skyriaus asistentė Liveta Šidlauskienė pabrėžia, kad Nepriklausomybė yra sava kalba, kuri yra viena iš sudėtingiausių pasaulyje.

„Man nepriklausomybė asocijuojasi su visiška žodžio, veiksmų ir pasirinkimo laisve. O ar reikalinga ta nepriklausomybė, laisvė? Ko gero, visi atsakytų vieningai – taip.

Apie gyvenimą Lietuvoje iki jos nepriklausomybės esu girdėjusi tikrai nedaug, tik iš vienos močiutės. Bet, atvirai sakant, sunku patikėti ir įsivaizduoti, ką žmonės patyrė ir išgyveno. Močiutė viską prisiminė lyg tai būtų vakar, visos emocijos ir ašaros akyse parodo, kad buvo sunku.

Mano vaikystė nepriklausomoje Lietuvoje buvo tobula. Kadangi gimiau nepriklausomybės metais, manau, situacija su metais tik gerėjo. Tad apie vaikystę mano prisiminimai tik patys gražiausi.

Pati auginu beveik ketverių metukų dukrelę. Džiaugiuosi, jog ji lygiai taip pat gali mėgautis neribota gyvenimo laisve.

Tiek aš, kai buvau vaikas, tiek šiuolaikiniai vaikai jaučiasi laisvi, ir už tai turime dėkoti tiems, kurie kovojo už laisvę Lietuvoje. Juk jie gynė daugiau nei teritorinį ar politinį darinį. Jie stojo į mūšį už tautą ir jos istoriją, kultūrą ir paveldą, papročius ir tikėjimą, o dabar mūsų darbas yra visą šią istoriją perduoti savo vaikams.

Sunku yra branginti laisvę, kai nežinai, kas yra nelaisvė. Manau, tie žmonės, kurie gimė nepriklausomybės metais ir po to, niekada nepajus tokios laisvės, kurią jaučia žmonės, patyrę gyvenimą nelaisvėje. Mums, nepriklausomai kartai, manau, daugiau tai yra savaime suprantamas dalykas.

Vienas iš sunkiai suvokiamų dalykų yra tai, kaip galima dirbti darbą, kurį tau paskiria, bet ne kurį susirandi pats. Kadangi esame nepriklausomi, galime dirbti bet ką, išbandyti save bet kur, galime pildyti savo norus ir svajones. Galime turėti tikslus ir siekti jų. Sunku įsivaizduoti tokią situaciją, kad tau gali kažkas nurodyti, ką dirbti, kokią algą gausi ir negali tam pasipriešinti.

Vertinu savo darbą „Vikedoje“ už paprastumą, manęs priėmimą tokią, kokia esu. Už laisvę save realizuoti ir susikurti sau darbo aplinką. Kadangi dar esu naujokė, nespėjau susipažinti su visomis vertybėmis, bet net neabejoju, kad viskas dar prieš akis.

Pati buvau iš tų lietuvių, kurie ieškojo gardesnio duonos kąsnio užsienyje. Pasinaudojau savo laisve rinktis, ne Lietuvoje gyvenau aštuonerius metus. Tačiau vienas iš geriausių sprendimų mano gyvenime buvo grįžti namo. Dabar nesigailime, kad išvykome, nes nereikia nieko gailėtis, bet džiaugiamės, kad grįžome, džiaugiamės, kad dukrytė auga tarp savų žmonių, kalba sava kalba.

Lietuvos vardą pirmą kartą paminėjo 1009 metais, per tiek laiko mus ne kartą buvo okupavę, prijungę, buvom ir iš žemėlapio išnykę, bet vėl grįžome. Tai daug ką pasako apie žmones, kurie gyvena šioje šalyje, apie tai, kokie išskirtinai atkaklūs ir užsispyrę esame.

Gal mes ir nesame materialiai stipri šalis, bet dvasinio turto turime daugiau, nei bet kuri kita šalis, kuri išnykusi daugiau nebeatsirado žemėlapyje. Manau, tai yra svarbu, ne tik mums, lietuviams, bet ir visam pasauliui, esame kaip atkaklumo ir vertybių saugojimo nepaisant jokių okupantų draudimų pavyzdys.

Manau, kad Lietuva jau beveik tokia, kokią ją įsivaizduoju. Mums reikėtų užlopyti švietimo ir kultūros spragas ir regiu Lietuvą išsivysčiusia Europos valstybe. Esame čia laimingi ir, manau, visada būsime. Aišku, norėtųsi, kad būtų mažiau agresijos, nekultūringumo, patyčių. Bet manau, kad esame pakeliui į geresnius dalykus. Lietuva, palyginus su tuo, kas buvo, pažengusi labai didelį žingsnį. Kartais užmirštame tai įvertinti.

Kovo 11-osios proga linkiu visiems didžiuotis tuo, ką turime, tuo, ką pasiekėme per tokį trumpą laikotarpį. Džiaukimės laisve ir nepamirškime patriotiškumo, kuris šalį ir padarė tokia stipria!“

4 Komentarai

  • Apsimyšiu iš juoko! 😀

  • Ir kas manes ne piso, cigonai, vagys ubagai…

  • Kovo 11 renginiai o Tomas vel su meru glaustosi. Prie savivaldybes Tomas tissiog prilipes buvo prie mero. O baznycioje per misias net prisiglaudes. As baznycuoje net suabejojau siu dvieju vyru seksualine orientacija. Nes meras moters tai daug metu neturi. Bande kazka su Elena, bet matyt kazkas neisseina, nes ji feisbuke raso liudnas meiles zinutes.

  • Kam įdomūs šitie ištikimieji ,,Vikondos“klapčiukai?Ar yra tarp jų nors vienas tikras KĖDAINIETIS?

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video