Nematomi kasdienybės herojai: socialiniai darbuotojai sprendžia socialines problemas

Socialinį darbuotoją sunku atpažinti minioje. Juk jis ne policininkas, ne teisininkas, ne ugniagesys – nedėvi uniformos. Dažniausiai socialiniai darbuotojai dirba įstaigose, tačiau didžiąją darbo dalį praleidžia bendraudami akis į akį su klientu, kuriam teikia pagalbą, todėl ne, socialinio darbuotojo neatpažinsite prasilenkę su juo gatvėje, bet jei turėsite socialinių problemų ar sunkumų – juos įveikti jums padės būtent jie.

Kėdainių bendruomenės socialinis centras yra vienintelė biudžetinė socialinių paslaugų įstaiga rajone, teikianti visuomenei nestacionarias socialines paslaugas. Jų darbuotojai dirba su labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, atlikdami nepaprastai svarbią misiją – mažindami šalyje socialinių problemų skaičių.

Tačiau, pasak Kėdainių bendruomenės socialinio centro direktorės Rūtos Kaupienės, socialinio darbuotojo specialybė vis dar neretai yra nuvertinama, jai trūksta pagarbos ir visuomenės supratimo apie socialinių paslaugų sektoriaus darbuotojų atliekamus darbus, reikšmę ir teikiamą naudą visuomenei.

Tam, kad išsiaiškintume, ką iš tiesų dirba socialiniai darbuotojai ir kokias paslaugas jie teikia visuomenei, pakalbinome įstaigos vadovę bei įstaigoje dirbančius socialinius darbuotojus.

Socialiniai darbuotojai – visuomenės gelbėtojai

Rūta Kaupienė socialinių paslaugų srityje dirba jau du dešimtmečius. Sukaupusi tokią didelę patirtį ji teigia, kad socialinis darbas Lietuvoje – gana jauna profesija, kurios tikslas kilnus, o socialiniai darbuotojai – tarytum gelbėtojai, įveikiantys socialines problemas.

„Socialinis darbas dar labai jauna profesija, kuriai Lietuvoje dar tik 20 metų, bet ji įgauna vis svarbesnį vaidmenį mūsų visuomenėje. Mes esame žmonės ir visiems be išimties gali atsitikti kažkas blogo, o kai tai nutinka, socialinis darbuotojas yra tas žmogus, kuris gelbsti įvairiose situacijose.

Aš manau, jog socialiniai darbuotojai yra tarsi gelbėtojai, kurie atsiranda tuomet, kai žmogui atsitinka nelaimė. Jie padeda žmogui susitvarkyti su užklupusiomis nesėkmėmis, sunkumais“, – socialinio darbuotojo specialybę apibrėžė R. Kaupienė.

Dirba su pažeidžiamomis grupėmis

Rūtos teigimu, socialiniai darbuotojai kasdien dirba su žmonėmis, tačiau kaip specialistai jie tarsi nematomi, nepastebimi, jų darbų sąrašai ilgi, o atlygiai nedideli. „Tai – ne svajonių darbas ir ne kiekvienas gali jį dirbti“, – atvirai teigia Rūta.

„Socialiniai darbuotojai dirba su vienišais senjorais, neįgaliaisiais, šeimomis, kuriose kyla auklėjimo sunkumų, įvairiausių priklausomybių turinčiais žmonėmis ir kitomis grupėmis, kurioms reikalinga socialinė pagalba. Visiems jiems reikia padėti atrasti geriausią išeitį jo gyvenime, atstovauti jo teises, atkurti prarastus jo ryšius su artimaisiais.

Socialinio darbuotojo misija – pastebėti, išgirsti, bendrauti, prakalbinti, ieškoti sprendimų, padėti. Tai – ne svajonių darbas ir ne kiekvienas gali jį dirbti. Manau, laikui bėgant žmonės geriau vertins socialinio darbuotojo indėlį ir jo pastangas, kurios dedamos žmogaus gerovei užtikrinti. Norėtųsi, kad taip būtų, nes šiandien vis dar ne visada taip yra.

Tai parodo nedideli atlyginimai ir dideli darbo krūviai, nepakankamas socialinių garantijų užtikrinimas darbuotojams“, – situacijos neslėpė R. Kaupienė.   

Visuomenės požiūris – klaidingas

Rūta pastebi, kad visuomenės požiūris į socialinių darbuotojų veiklą neretai būna klaidingas – manoma, kad socialiniai darbuotojai iš šeimų atiminėja vaikus arba dirba tik su vyresnio amžiaus asmenimis, maišomos socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų pareigybės, painiojamos socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų atliekamos funkcijos.

„Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbo funkcijas, neretai būna žeminamas, išvadinamas necenzūriniais žodžiais, į jį žiūrima kaip į tarną ar tik kaip į statistą, dėliojantį popierius į lentynas. Socialiniai darbuotojai priklauso didelės rizikos grupei užsikrėsti infekcinėmis ligomis, kaip, pavyzdžiui, dabartinė rizika dirbti siaučiant COVID-19 virusui.

Taip pat visuomenė neretai susikūrusi išankstinę, stereotipais apipintą, klaidingą nuomonę apie socialinius darbuotojus. Pavyzdžiui, kartais senyvo amžiaus žmonės nedrįsta kreiptis pagalbos. Jie mano, kad socialiniai darbuotojai atims jų pinigus, apvogs, niekuo nepasitiki. Tokie žmonės pasmerkti gyventi savo namuose ligoti ir apleisti.

Džiaugiuosi, kad mūsų bendruomenė tampa aktyvesnė, drąsesnė, atviresnė ir apie tokius atvejus praneša savivaldybėms, socialiniams centrams, sveikatos priežiūros įstaigoms. Pasitaiko, jog žmonės maišo socialinius darbuotojus su socialiniais pedagogais, socialinių darbuotojų padėjėjais, mano, kad socialiniai darbuotojai iš šeimų atiminėja vaikus, nesuprasdami jų atliekamos veiklos“, – į tai, jog socialiniai darbuotojai dažnai lieka visuomenės nesuprasti, dėmesį atkreipė R. Kaupienė.

Teikia socialines paslaugas

Pasak Rūtos, klientų atstovavimas ir įgalinimas socialinių darbuotojų veikloje yra du pagrindiniai dalykai, kuriuos jie atlieka.

„Kėdainių bendruomenės socialinis centras teikia įvairias socialinės priežiūros paslaugas. Centre veikia trys socialines paslaugas teikiantys padaliniai: paslaugų socialinės rizikos asmenims, pagalbos namuose ir socialinių paslaugų neįgaliesiems.

Paslaugų socialinės rizikos asmenims padalinyje teikiamos šios paslaugos: bendrosios socialinės paslaugos, laikino apgyvendinimo ir kitos.

Pagalbos namuose padalinyje teikiamos šios paslaugos: bendrosios socialinės paslaugos, dienos socialinės globos paslaugos kliento namuose (pagalbos rūpinantis asmens higiena paslaugos, pagalba organizuojant asmens sveikatos priežiūrą, slaugos, ūkio darbai, aprūpinimas maisto produktais, ruošiant maistą) asmeninio asistento paslaugos.

Socialinių paslaugų neįgaliesiems padalinyje teikiamos šios paslaugos: kirpimo, masažo, kineziterapeuto, bendrosios praktikos slaugytojo, vykdomas aprūpinimas techninės pagalbos bei  higienos priemonėmis, dienos socialinės globos suaugusiems asmenims su proto negalia paslaugos  (sociokultūrinės, darbo terapijos ir užimtumo, sporto, bendrojo  švietimo, mokymo, ugdymo paslaugos ) bei kitos“, – apie centre vykdomas veiklas bei specialistų teikiamą pagalbą pasakojo R. Kaupienė.

Klientai negali savimi pasirūpinti savarankiškai

Centro pagalbos namuose padalinio vadovė Indrė Baltrūnaitė pastebėjo, kad jų klientai dažnai jaučiasi vieniši, neturi su kuo išsikalbėti. Socialinių darbuotojų pagalba jiems reikalinga, nes dažnai patys negali savarankiškai savimi pasirūpinti.

„Lankomosios priežiūros namuose paslaugas teikiame vaikams, suaugusiems asmenims su negalia ir senyvo amžiaus asmenims.

Dienos socialinės globos, integralios pagalbos namuose paslaugas teikiame suaugusiems ir senyvo amžiaus asmenims su sunkia negalia. Mūsų klientams trūksta bendravimo su giminėmis, kaimynais ir draugais, jie jaučiasi vieniši, neturi su kuo išsikalbėti.

Kai kurie dėl turimos negalios patys nustojo bendrauti su artimaisiais, nes aplinkybės neleidžia iki jų nuvykti ar su jais susitikti viešojoje aplinkoje.

Mūsų klientai turi žemą savarankiškumo lygį – negali patys savęs apsitarnauti, reikia pagalbos atsisėdant ar atsistojant, gaminant maistą, rūpinantis asmenine higiena, lipant laiptais ar persikeliant iš lovos į neįgaliojo vėžimėlį. Tokiems žmonėms yra sunku susitaikyti su susilpnėjusiu savarankiškumu, sveikatos problemomis“, – apie tai, kad klientai dažnai negali savimi pasirūpinti patys ir jiems reikalinga socialinių darbuotojų pagalba, pasakojo I. Baltrūnaitė.

Paslaugos – kliento namuose

Pasak Indrės, socialiniai darbuotojai šiems asmenims teikia paslaugas, dėl kurių klientai gali likti savo namuose.

„Mūsų teikiamos paslaugos suteikia žmonėms galimybę likti savo namuose, palengvina jų buitį ir būtį, tam, kad jiems nereikėtų persikelti į ligoninę ar globos įstaigą. Tai yra vienas svarbiausių dalykų žmogui. Juk nė vienas nenorime palikti savo namų, mums įprastos gyvenamosios aplinkos.

Savo klientams paslaugas teikiame pagal individualų poreikį. Vieniems pakanka lankomosios priežiūros paslaugų, kurias teikia vienas specialistas, o turintiems sunkią negalią teikiame kompleksines paslaugas, kurias teikia specialistų komanda.

Mūsų darbuotojai teikia maisto pirkimo, gaminimo, vaistų išrašymo ir pirkimo, lydėjimo į gydymo įstaigą, kambarių tvarkymo, asmeninės higienos paslaugas. Taip pat informavimo, tarpininkavimo, transporto organizavimo paslaugas“, – pasakojo I. Baltrūnaitė.

Pagalbą priima noriai

Padalinio vadovės teigimu, socialiniai darbuotojai turi reikiamas žinias ir savybes, kurios padeda teikti socialines paslaugas, todėl didžioji dalis klientų teikiamą pagalbą mielai priima.

„Mūsų padalinio darbuotojai turi profesinę kompetenciją ir asmenines savybes, reikalingas dirbti su neįgaliaisiais ir senyvo amžiaus asmenimis – tai yra empatija, gebėjimas patenkinti kliento poreikius, gebėjimas leisti klientui pasijausti saugiam, taktiškumas, pareigingumas. Tai padeda atrasti ryšį su klientu, prie jo prieiti.

Ne visi mūsų klientai lengvai prisileidžia darbuotojus, reikia laiko priprasti, susipažinti. Pasitikėjimas mūsų darbuotojais ateina su laiku. Be abejonės, tam reikia abipusės pagarbos ir supratimo. Didžioji dalis mūsų klientų mielai priima pagalbą, maža dalis jų dėl turimos negalios nesuvokia mūsų specialistų teikiamos pagalbos esmės“, – patirtimi dalinosi I. Baltrūnaitė.

Klientus reikia motyvuoti

Centro darbuotoja Regina Chmieliauskienė dirba paslaugų socialinės rizikos asmenims padalinyje. Jos teigimu, pagrindinė klientų problema, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai – klientų nenoras keistis, abejingumas savo pačių problemoms.

„Socialinį darbą dirbu dvylika metų. Per šį laikotarpį pastebėjau, kad klientai, su kuriais dirbu, nerodo noro keistis, yra patenkinti esama padėtimi, gyvena šia diena ir jiems nerūpi, kas bus rytoj. Prisideda visuomenės nusistatymas prieš šiuos žmones. Juk tai – asmenys, neturintys pastovios gyvenamosios vietos, grįžę iš įkalinimo įstaigų, turintys įvairių socialinių sunkumų – be pajamų, be pastovios gyvenamosios vietos, be darbo, su socialinių įgūdžių stoka. Dirbant socialiniams darbuotojams neretai tenka apsišarvuoti kantrybe ir tokius klientus motyvuoti“, – apie sunkumus, su kuriais susiduria, pasakojo R. Chmieliauskienė.

Po didelių pastangų – teigiamas rezultatas

Reginos teigimu, po ilgo darbo proceso visuomet pastebimi klientų pokyčiai.

„Darbo pradžioje klientai į mane žiūri nepasitikėdami, nesuprasdami, ko aš iš jų noriu, kodėl neleidžiu gyventi taip, kaip jie yra įpratę. Kasdien bendraujant po truputį jų požiūris į socialinį darbuotoją keičiasi. Džiugina net ir mažiausias jų pokytis, kaip moterų prašymas nupirkti plaukams dažų ar vyrų noras prieš išeinant į miestą nusiskusti barzdą.

Organizuojame bendras popietes, kurių metu prie bendrai pasiruošto stalo kalbame, ką galima būtų padaryti, kad jų gyvenimas keistųsi. Priklausomybės – dažna šių žmonių problema. Sunkiausia yra įrodyti, kad klientas suprastų, jog didelė dalis jo problemų dingtų, jei šie nustotų vartoti alkoholį.

Pradėję nuo bendrų pokalbių, vėliau ateina į kabinetą patys, klausia patarimų, dalinasi savo norais, planais.

Skatinu ieškotis darbo, padedu sudaryti skolų mokėjimų sutartis. Jei matau, kad vyksta nors nedideli teigiami pokyčiai, skatinu ir padedu susitvarkyti dokumentus socialiniam būstui gauti. Po to prašome visuomenės pagalbos – dovanoti baldų ar buities reikmenų“, – darbo patirtimi dalinosi socialinė darbuotoja R. Chmieliauskienė.

Paslaugos – ne visiems

Centro socialinių paslaugų neįgaliesiems padalinio vadovė Lijana Kaštaljanienė pastebėjo, kad nors paslaugos aktyviai teikiamos įvairioms visuomenės grupėms, tačiau neįgalieji, moters teigimu, vis dar lieka visuomenės paraštėse.

„Teikiant socialines paslaugas didesnis dėmesys skiriamas asmenims su sunkia proto negalia, o vidutinio protinio atsilikimo ar lengvesnio intelekto sutrikimo turintys asmenys dėl patalpų, darbuotojų stokos lieka nuošalyje.

Mano supratimu, problema ta, kad neturime galimybių patenkinti visų norinčiųjų gauti paslaugas. Paslaugos teikiamos pagal paslaugų gavėjų poreikį. Didžiausias dėmesys skiriamas gyvenimo kokybės gerinimui. Pirmenybė teikiama jo poreikiams, norams, pageidavimams, svajonių įgyvendinimui, gyvenimo kokybės gerinimui, išsakomai nuomonei, įgalinimui“, – teigė L. Kaštaljanienė.