Naujoji bibliotekos vadovė V. Grigorjevienė: „Jei darbas darosi nuobodus, paversk jį įdomiu!“

Kaskart, kai naujos technologijos išdidžiai žengia į sceną, neretai tuo pat metu aikštėn kyla ir įvairios prognozės, pranašaujančios tradicinių knygų eros pabaigą. Tačiau ši nepaisant visko iki šiol sėkmingai gyvuoja bei visiems nušluosčiusi nosį dargi ir populiarėja.

„Knygos ant bangos!“ – įsitikinusi naujoji Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos vadovė Virginija GRIGORJEVIENĖ.

Kone keturias dešimtis metų tarp knygų kasdien besisukanti moteris tvirtina, kad tradicinė knyga šiuolaikiniam žmogui itin reikalinga, ir tai, anot jos, puikiai patvirtina tai, kad bibliotekoje nuolat daugėja skaitytojų.

Pirmiausiai įdomu

V. Grigorjevienė M. Daukšos bibliotekai vadovauti pradėjo prieš keletą mėnesių, tačiau bibliotekos gyvenimas šiai moteriai yra pažįstamas iki mažiausių smulkmenų. Virginija bibliotekoje dirba jau 35 metus.

Iš Ukmergės rajono kilusi moteris tiesiai iš Vilniaus universiteto suolo, kur įgijo bibliotekininko specialybę, 1983 m. atvyko dirbti į Kėdainių biblioteką.

„Bibliotekininko darbas yra be galo įdomus! Tikrai! Čia daugybė veiklos ir erdvės pasireikšti įvairiausiems tavo gebėjimams. Jei neįdomu dėlioti korteles – gali prasimanyti tūkstančius dalykų, kurie bus įdomūs, o visuomenei naudingi.

Be to, čia išmoksti daugybės naujų dalykų, susitvarkai su šimtais iššūkių. Labai svarbu mylėti savo darbą, o meilė įmanoma tik tada, jei tau įdomu“, – štai tokia logika kasdien besivadovaujanti V. Grigorjevienė žengia į bibliotekos vadovo postą bei žada siekti, kad biblioteka taptų gyva, aktyvia ir visus traukiančia vieta.

– Virginija, papasakokite, kaip praėjo pirmasis mėnuo naujose bibliotekos vadovo pareigose?

– Būdama vadove jaučiuosi tikrai neblogai. Esu likusi tame pačiame kolektyve, mane supa tie patys gerai pažįstami žmonės, tęsiame pradėtus darbus, kartu planuojame naujus.

Pats darbo pobūdis man yra gana gerai žinomas, tik tiek, kad iki šiol buvo mažesnės jo apimtys, taip pat nerūpėjo ūkiniai dalykai. Tačiau ir viena – didesnės darbų apimtys, ir kita – ūkiniai reikalai, man patinka.

O į šias naujas atsakingas direktorės pareigas ėjau drąsiai, ryžtingai, tad ir to streso nelabai pajutau. Aš esu žmogus, kuriam patinka iššūkiai.

Net ir šeimyniškiai iš manęs juokiasi, kad man ramiai gyventi neišeina – reikia būtinai kažką susigalvoti. Gyventi ramiai, kad visos dienos būtų vienodos, tikrai ne man. Noriu, kad būtų įdomu.

[quote author=”V. Grigorjevienė”]Į šias naujas atsakingas direktorės pareigas ėjau drąsiai, ryžtingai, tad ir to streso nelabai pajutau. Aš esu žmogus, kuriam patinka iššūkiai.[/quote]

– O direktoriaus pareigos labiau įdomios ar užkraunančios didžiulę atsakomybę?

– Naujos pareigos man iš tikrųjų pirmiausia yra įdomios. Pradėjusi vadovauti pamačiau biblioteką, savo ilgametę darbovietę, truputį iš kitos pusės. Aišku, be komandos nieko gero nenuveiktum, džiaugiuosi, kad turiu ją puikią. Atėjau, pamačiau ir dirbu, o ko nežinau, bėgu klausti ar mokytis (juokiasi).

Be to, tas mėnuo kuomet buvau l. e. p. (laikinai einantis pareigas – aut. past.) vadovė, man davė labai daug, turėjau progą pasimatuoti direktorės pareigas, pasižiūrėti, ar man tinka, patinka, ar aš sugebėsiu. Ir pamačiau, kad tokia veikla man yra įdomi, aš susitvarkau. Tad ir tas oficialus priėmimas į direktoriaus postą nebuvo didelis stresas ar didelis pokytis.

Daugėja skaitytojų

– Kaip šiuo metu laikosi M. Daukšos biblioteka? Kaip sekasi filialams? Kokia situacija su skaitytojais?

– Manau, kad M. Daukšos bibliotekai tikrai puikiai sekasi. Esame labai turtingi viskuo – ir ištekliais, ir skaitytojais, ir filialais.

Mūsų bibliotekos tinklas tikrai labai platus – šiuo metu rajone turime net 39 bibliotekos filialus, be mūsų centrinės bibliotekos mieste bei naujojo Vaikų ir jaunimo skyriaus.

Nors gyventojų rajone mažėja, tačiau mūsų bibliotekos skaitytojų gretos kaskart plečiasi. Per pastaruosius ketverius metus atidarėme keletą naujų filialų. 2018 m. mūsų biblioteka turėjo kone 12 tūkst. skaitytojų, o bibliotekoje jie apsilankė maždaug 230 tūkst. kartų. M. Daukšos viešojoje bibliotekoje dirba apie 70 žmonių.

Naujas skyrius

– Papasakokite apie naujojo Vaikų ir jaunimo skyriaus veiklą. Ar jis jau dirba visu pajėgumu? Kokias paslaugas čia galima gauti?

– Taip, Vaikų ir jaunimo skyrius jau veikia ir laukia lankytojų. Aišku, vos prieš porą mėnesių persikėlę į naujas patalpas dar nevykdome visų suplanuotų ir numatytų veiklų, tačiau nepaisant to skyriuje apstu įvairių užsiėmimų, tad visus labai kviečiame ir laukiame apsilankant.

Beje, Vaikų ir jaunimo skyriuje laukiami ne tik vaikai ar jaunuoliai. Čia apsilankyti labai kviečiame visus šeimos narius – tėvelius, senelius, dėdes, tetas ir pan.

Vaikai veiklos, aišku, čia visada sau ras. Bet dar siekiame, kad šeimos žinotų, kad jos čia gali leisti laiką kartu. Pavyzdžiui, seneliai su anūkais žaisti žaidimus, tėvai kartu su vaikais išbandyti naujus mūsų įrenginius ir panašiai.

Naujojo skyriaus veiklai dabar skiriame tikrai labai daug dėmesio, norime čia pritraukti kuo daugiau žmonių, kad jie čia jaustųsi jaukiai, kad kuo dažniau užsuktų.

– Minėjote, kad naujajame Vaikų ir jaunimo skyriuje galima ne tik knygą pasiimti, bet ir leisti laisvalaikį. Kokie užsiėmimai galimi?

– Čia turbūt yra nemažos dalies bibliotekininkių minusas, kad mes dar nelabai mokame reklamuotis, viešintis.

O mūsų bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriuje nuo pat jo atsidarymo pradžios vyksta aktyvi veikla. Sulaukiame daugybės ekskursijų tiek vaikų, kuriems pasakojame apie biblioteką ir kt., tiek kitų miestų ar net šalių valdininkų besidominčių tokio skyriaus veikla.

Skyriuje, be naujų ir senesnių knygų, kompiuterių, turime ir nemažai šiuolaikinės technikos. Pavyzdžiui jau galima naudotis išmaniuoju stalu, išmaniąją lenta.

Taip pat turime puikių žaislų, stalo žaidimų, jie yra atnaujinti, papildyti. Dalyvaujame projekte, kuris mums nuolat teikia įvairių išmanių kūrybinių rinkinių, priemonių.

Štai jau visai netrukus turėtume gauti programas, kuriomis vaikai galės programuoti, kurti filmukus, maketuoti.

Dar turime 3D spausdintuvą, galima parsisiųsti jau suprojektuotų modelių ar kas moka susikurti savo ir juos atsispausdinti.  

Turime ir nuotraukų skenerį, profesionalią garso studijos aparatūrą. Netrukus startuos ir skaitmeninio kino salė, dalyvaujame projekte „Kino sklaida Lietuvoje“, kuris pagal mūsų pageidavimus ir prioritetus suteiks skaitmeninius filmus.

Žinoma, taip pat vaikai čia gali užsukti po pamokų, ruošti namų darbus ar šiaip leisti laiką kaip panorėję.

Tad mūsų biblioteka tikrai yra labai turtinga, visko turime tikrai labai daug. Tik reikia viešinimo, kad čia virtų gyvenimas.

Iki šiol daug dėmesio ir lėšų skyrėme vaikams ir jaunimui. Toliau planuose plėsti paslaugas suaugusiems žmonėms. Gal kurti kokius klubus, kad žmonės susirinktų, diskutuotų, išsivirtų arbatos ir pan.

Bibliotekininkystė netikėtai

– Pakalbėkime apie jūsų kelią į biblioteką. Ar bibliotekininkystė visada buvo jūsų prioritetas?

– Ne, bibliotekininkystė tikrai nebuvo mano svajonių profesija. Tiesa pasakius, apie ją mokykloje nė karto nė nebuvau pagalvojusi.

Taip, aš vaikystėje mėgau skaityti, tikrai dažnai lankiausi bibliotekoje, daug knygų ėmiau, bet bibliotekininko profesijos tuo metu mano planuose nebuvo.

O šiaip mokykloje man visi dalykai  sekėsi neblogai, gal tik braižyba ir fizinio lavinimo pamokos nepatiko. Nors buvau „kūda“, aktyvi, tačiau fizinio labai nemėgau.

Iki kokios 10 klasės buvau įsitikinusi, kad būsiu chemike, jutau smarkų potraukį gamtos mokslams, o ir dabar jis niekur nėra dingęs. Man iki šiol labai įdomu augalai, žmogaus organizmas ir pan. Tą polinkį, matyt, paveldėjau iš savo močiutės, ji buvo žolininkė, kaimo pribuvėja.

Vėliau į mano mokyklą atėjo labai šauni jauna anglų kalbos mokytoja. Ji mane uždegė meile anglų kalbai, tad chemiją pamiršau ir daugiau apie nieką kitą negalvojau tik apie anglų kalbos studijas.

Tačiau nuvažiavusi į Vilniaus universitetą stotį į anglų kalbos filologiją pamačiau, kad į šią studijų programą yra didžiulis konkursas – 10 žmonių į vieną vietą. Labai bijojau rizikuoti, buvau maksimalistė, net negalėjau pagalvoti, kad grįšiu namo niekur neįstojusi.

Tad žiūrėjau, kas čia man dar galėtų tikti, kur dar galėčiau stoti, kad būtų mažesnė konkurencija. Ir tada pamačiau bibliotekininkystę – 5 į vieną vietą. Tad taip ir įstojau į šias studijas.

[quote author=”V. Grigorjevienė”]Šiuolaikinė biblioteka tai tradicinio formato knygų, šiuolaikinių technologijų ir įvairių veiklų sintezė.[/quote]

– Nesiilgėjote anglų kalbos? Niekada nepasigailėjote, kad pabūgote rizikuoti?

– Ne, nė kiek. Savo meilę šiai kalbai aš puikiai realizavau ir studijuodama bibliotekininkystę. Patekau į kurso grupę, kuri mokėsi anglų kalbos sustiprintai, lygis buvo tikrai labai aukštas, turėjome daug anglų kalbos paskaitų, tad savo aistrą turėjau kur realizuoti.

O šiaip aš esu toks žmogus, kuris kai pradeda darytis neįdomu sugalvoja kaip padaryti, kad vėl taptų įdomu.

Todėl studijų metais nesunkiai atradau tai, kas man buvo įdomu, ėjau ir dariau tai, kas mane traukė.

Pavyzdžiui, aš labai nemėgau bibliografijos, tai buvo taip nuobodu – tos kortelės, parašai, išdėstymas. Tačiau aš greitai susigalvodavau veiklos, kuri man buvo įdomi, kuri mane įkvėpdavo veikti, dirbti ir suteikdavo jėgų bei kantrybės daryti net ir tuos nuobodžius darbus.

Manau, apskritai labai svarbu turėti darbe kažką kas tave kasdien viliotų ten eiti, kad būtų užsidegimas darbu, kad neužgestų entuziazmas.

Turbūt ir bibliotekininkystės studijos buvo dėkingos tuo, kad jos buvo labai plačios, tad nesunkiai atrasdavau, kas mane uždega. Studijavome ir matematiką, ir ekonomiką, ir biologiją bei daugybę kitų dalykų. Mes iš universiteto išėjome gavę labai daug universalių žinių. Tačiau praktikai buvome gana silpni, aš pradėjusi dirbti net bibliotekos dienoraščio nemokėjau užsipildyti, bet visko yra išmokstama.

Racionalus sprendimas

– Kodėl baigusi studijas pasirinkote Kėdainius? Ne gimtąją Ukmergę ar kokį didmiestį?

– Kėdainius pasirinkau dėl labai praktiškų priežasčių. Kadangi universitete mokiausi puikiai, turėjau galimybę rinktis, galėjau likti Vilniuje, ar važiuoti į kokį kitą didesnį miestą.

Bet aš mąsčiau praktiškai ir racionaliai. Apsvarsčiusi visus variantus nusprendžiau važiuoti ten, kur buvo suteikta ir darbo vieta, ir gyvenamasis plotas. Kėdainiai atitiko visus mano kriterijus – puiki darbo vieta, geras būstas, istorinis miestas, netoli didesni miestai bei patogus susisiekimas su jais.

Taip aš Kėdainiuose įleidau šaknis ir labai tuo džiaugiuosi, čia tikrai puiku gyventi.

– Kaip prisimenate darbo pradžią? Ar biblioteka buvo miela nuo pirmų dienų?

– Atėjusi dirbti į Kėdainių biblioteką jau po mėnesio gavau atsakingas pareigas – tapau bibliografijos skyriaus vedėja. Bibliografija, kaip jau minėjau, man yra labai neįdomu.

Tačiau negalėjau leisti sau dejuoti ar būti nepatenkinta gyvenimu, tad ėmiau darbus rikiuotis taip, kad man būtų gera dirbti.

Kėdainiuose tuo metu turėjome labai stiprią kraštotyrininkę Zitą Beliauskienę, su ja mes pradėjome ruošti knygas apie Kėdainių krašto garbės piliečius, užsiėmėme jų leidyba. Ir tai buvo nuostabu – susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Toks darbas mane vežė, į jį kas rytą bėgau kaip ant sparnų.

Dar buvo ir projektinė veikla, kadangi gerai mokėjau anglų kalbą dažnai jų metu vykdavau į užsienį. Tad tos bibliografijos, tų visų kortelių man liko ne tiek jau ir daug.

O po vienos iš kelionių po užsienio bibliotekas Kėdainių bibliotekoje atsirado ir Užsienio kalbų ir informacijos skyrius, kurio vedėja aš tapau – tuomet įgijau iš tiesų svajonių darbą (šypsosi).

– Kuo skyrėsi skyriaus vedėjos pareigos, kuo jos buvo tokios ypatingos?

– Pirmiausia tai buvo be galo įdomus laikotarpis. Kai aš pradėjau vadovauti naujajam skyriui jame turėjome gal tik kokius 50 knygų

Užmezgiau ryšius su užsienio šalių ambasadomis Lietuvoje. Su jomis labai daug nuveikėme, įgyvendinome daugybę įdomių projektų.

Labai glaudžiai bendradarbiavome su Prancūzijos ambasada. Kadangi tuomet dar buvo Jonušo Radvilos kolegija, kurioje buvo dėstoma prancūzų kalba, kartu ruošdavome įvairius renginius.

Vėliau Užsienio kalbų ir informacijos skyrius buvo prijungtas prie Bibliografijos ir informacijos skyriaus, tapau jo vadove, tuomet vėl susigalvojau veiklos – ruošti leidinį, skirtą Kėdainių knygiams – Mikalojui Daukšai, Steponui Jaugeliui-Telegai, Samueliui Minvydui ir kt.

– Kartais gali pasirodyti, kad bibliotekininko darbas turėtų būti labai ramus ar net nuobodus. Kaip yra iš tikrųjų?

– Į biblioteką dažnai ateina mokinių ekskursijos, vienas iš klausimų, kurį aptariame, būna susijęs su bibliotekininko profesija.

Ir aš vaikams visada pabrėžiu, kad bibliotekininkystė yra labai universali profesija. Čia tu save gali atrasti iš labai įvairių pusių. Tai tikrai nėra vien darbas su knygomis.

Jei tau patinka renginiai, jų organizavimas bibliotekoje, turi puikią terpę juos planuoti, galvoti, rengti ir net vesti. Jei prie širdies technologijos, informacinės sistemos, programos – bibliotekoje daug erdvės saviraiškai – maketavimas, programavimas ir pan. Jei patinka rašyti – tik spėk suktis tai darydamas. Jei esi linkęs į skaičiavimus, patinka matematika, čia galima dirbti su statistika – skaitytojų, knygų ir t.t. Jei turi psichologo gyslelę, taip pat nuobodžiauti neteks – į biblioteką ateina labai įvairių skaitytojų, reikia būti labai lanksčiam.

Sintezė

– Kas jums yra šiuolaikinė biblioteka?

– Šiuolaikinė biblioteka tai tradicinio formato knygų, šiuolaikinių technologijų ir įvairių veiklų sintezė.

Norėčiau išskirti veiklas, jų bibliotekose yra organizuojama daugybė. Labai džiaugiuosi mūsų filialais kaimuose – juose vyksta labai daug įvairių veiklų, edukacijų. Manau, tai labai svarbu kaimo gyventojams, ypač ten, kur mokyklų jau nebeliko ar jos susitraukė, svarbu, kad kultūros židinys neišnyksta, jo funkciją perima biblioteka.

Dabar rengiamės daugybei renginių. Štai netrukus įvyks renginys socialinei atskirčiai mažinti – apie savo gyvenimo ypatumus pasakos kurtieji, vėliau laukia bendradarbiavimas su Moterų krizių centru – rengsime kompiuterinio raštingumo kursus jo globojamoms moterims.

Dar labai gražiai bendradarbiausime su Kalnaberžėje įsikūrusiu priklausomės ligų reabilitacijos centru „Vilties švyturys“. Ši organizacija išleidžia knygą, kurioje surinktos įdomiausias, įspūdingiausios sugrįžimo į gyvenimą istorijos. O kur dar daugybė planuojamų parodų, knygų pristatymų ir kt.

– Knygas bandė išstumti naujai atėjusios technologijos, tačiau nei televizija, nei išmaniosios technologijos kol kas nesugebėjo nukonkuruoti knygų. Kaip manote, kodėl?

– Taip, iš tiesų knygos kol kas yra nepakeičiamos. Štai pernai, kaip jau minėjau, nepaisant mažėjančio  gyventojų skaičiaus rajone, skaitytojų mūsų bibliotekoje daugėjo, didėjo apsilankymų skaičius ir kas svarbiausia knygų išduotis, tuo tarpu lankytojų, besinaudojančių bibliotekos kompiuteriais, gretos retėjo.

[quote author=”V. Grigorjevienė”]Žmonės vis dar nori tradicinės knygos. O to priežastis, mano nuomone, yra tradicinės knygos patogumas.[/quote]

Taip pat mūsų biblioteka turi elektronines skaitykles, į kurias galima parsisiųsti norimus literatūros kūrinius ir juos skaityti, tačiau jos yra visiškai nepopuliarios. Galvojome, kad skaitytojams tokia forma nepatraukli, nes mes skaityklių neišduodame neštis į namus, tačiau net ir tose bibliotekose, kur jos yra leidžiamos į namus, jos yra visiškai nepopuliarios.

Tad akivaizdu, kad knygos yra labai reikalingos, žmonės vis dar nori tradicinės knygos. O to priežastis, mano nuomone, yra tradicinės knygos patogumas, kad gali kaskart pasiimti naują, pavartyti, pauostyti, pajausti, kiekvieną puslapį paliesti ir išjausti.

– Ar keičiasi skaitytojai? Jų prioritetai?

– Taip, pastebime, kad pamažu keičiasi skaitytojų skonis ir poreikiai. Todėl planuojame mažiau dėmesio skirti bei įsigyti akademinių knygų, jos yra labai brangios, tačiau darosi vis mažiau populiarios.

Dabar studentai turi prieigą prie įvairių internetinių duomenų bazių, prie kai kurių bazių priėjimą turime ir mes, pvz. Oxford ar Litlex.

Manau, reikėtų daugiau grįžti į populiariąją ir grožinę literatūrą. Psichologija, filosofija, estetika – dabar ant bangos.

Šeima ir hobiai

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Su vyru Valerijumi susipažinau studijų metais. Mūsų profesijos labai skirtingos, tačiau tai niekada mums netrukdė būti kartu. Šiemet skaičiuojame jau 36 metus mūsų santuokos. Jis mano draugas, paskatinantis mane iššūkiams, perimdamas dalį buitinių rūpesčių. Užauginome tris pametinukus vaikus – dukrą ir du sūnus. Dukra baigė mediciną, ji – gydytoja terapeutė, dabar dar studijuojanti ir  neurologiją. Sūnūs pasirinko labai vyriškas profesijas: vidurinysis dirba Krekenavos agrofirmoje, vyriausias pasinėrė į automechaniką.

Prieš keletą metų išgyvenome didelę bėdą. Vyriausias sūnus pateko į didelę avariją, buvo sunkiai sužeistas, kelias savaites išbuvo komos būsenos. Esame palaiminti, kad jis ne tik išgyveno, bet ir gyvena visavertį gyvenimą, dirba.

– Ar turite hobių? Kas be darbo dar jums teikia malonumą?

– Mano aistra – kelionės. Kasmet bent vieną kartą išvykstu ir į užsienio šalis.

Tiesa, į užsienį išvykti nėra taip paprasta – 15 metų slaugau savo mamą, jai jau 95 metai, bet čia mano pagalbininkai vyras ir vaikai.

Taip pat neseniai atradau sodininkystę. Prieš ketvertą metų su vyru įsigijome sodo sklypą su nameliu ir dabar, kai tik prasideda sezonas, kiekvieną vakarą ar laisvadienį aš leidžiu ten.

Ypač man patinka gėlės, o daržovių daržas jau tik po jų.

Ieškau nematytų, retesnių, įdomesnių augalų. Eksperimentuoju, gėles vis persodinu, žiūriu, kurioje vietoje jos jaučiasi geriau, kur geriau auga, labiau žydi. Vyras kantriai vaikšto iš pasakos su kastuvu (juokiasi).

Dar patinka megzti, šiam hobiui laiko atrandu dažniausiai žiemą.

– O skaitymui ar laiko turite? Kokias knygas labiausiai mėgstate?

– Kai koks nors užsiėmimas labai patinka, tai laiko visada atrandi (šypsosi). Dievinu detektyvus, psichologinius trilerius.

Tačiau mano autorius yra Remarkas, turiu įsigijusi visas jo knygas. O mylimiausia iš jų visa yra „Triumfo arka“.

Remarko herojai ir aš esame labai panašus. Ir Remarką aš kartas nuo karto vis atsiverčiu.

Mėgstu ir poeziją. Kitaip tariant, knygos svarbi mano gyvenimo dalis – tai ir darbas, ir laisvalaikis.