Naujasis „Kėdainių butų“ vadovas įmonei žada permainų

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Nuo rugpjūčio mėnesio buvusi tuščia savivaldybės įmonės „Kėdainių butai“ vadovo vieta spalio 3-iąją pagaliau užsipildė. Pareigos, gavus ir įvertinus informaciją iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), buvo patikėtos kauniečiui Almantui Gurkliui (43). Tiesa, kauniečiu vyras tapo tik šių metų vasarą, iki to laiko ilgus metus gyveno sostinėje. Plačiau apie naujas pareigas, vizijas ir užmojus naujoje darbovietėje bei šiek tiek asmeninio gyvenimo detalių A. Gurklys sutiko pasidalinti su „Rinkos aikštės“ skaitytojais.

– Kaip jaučiatės? Ar jau apsipratote naujame darbe, naujose pareigose? Atėjote iš tiesų į nelabai šiltą vietą…

– Na tikrai ji nebuvo ir dabar nėra šilta. Bet aš esu toks žmogus: noriu padaryti kažką geresnio negu buvo iki manęs. Kadangi įmonėje problemų tikrai prisikaupę ne viena ir ne dvi, teko gal kokį mėnesį gilintis į visą situaciją. Dabar ji man jau maždaug aiški.

Esu numatęs 26 tobulinimo kryptis. Prieš porą savaičių surengėme su darbuotojais susirinkimą. Pristačiau jiems savo viziją, matymą, kaip aš įsivaizduoju tolimesnį darbą įmonėje. Kolektyvas išklausė, lyg tiesioginio prieštaravimo negirdėjau. Gal dėl to, kad esu direktorius…

Po truputėlį judiname darbus. Aišku, viskas per dieną nepasidarys, bet jau kažkas horizonte pradeda matytis.

– Ar esate sulaukęs kokių nors konkrečių nurodymų iš miesto valdžios, ko iš jūsų tikimasi? Kokių rezultatų laukiama?

– Kai darbinausi, buvo pokalbis su Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi Arūnu Kacevičiumi. Jo metu jis iškėlė tris dalykus, į kuriuos labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį.

Pirmas dalykas buvo renovacijos procesai.

Tai nėra vien tik „Kėdainių butų“ problema. Ji yra kompleksinė, nes ir savivaldybė turi įsitraukti į tuos procesus. Žinoma, mes turime gyventojus informuoti. Kita vertus, atsimušame ir į objektyvius dalykus – labai išbrangę statybos darbai. Ir, jeigu, pavyzdžiui, pagal senas sąmatas paskaičiuojami renovacijos kaštai, tada į konkursus neateina jokie rangovai, nes tos kainos, kurios yra numatytos, yra tiesiog per mažos.

O jeigu norime jas padidinti, tada gyventojai tam prieštarauja, nes tada jiems reikės daugiau mokėti. Taigi problema yra kompleksinė.

Žinau, kad šiuo klausimu Aplinkos ministerijoje vykta kažkokie smulkūs pakeitimai, o rimtesni pakeitimai, kaip suprantu, turėtų būti kitų metų gegužės mėnesį. Esu šiek tiek pesimistas šioje situacijoje, nes, kol teisinis reguliavimas nebus pakeistas iš Aplinkos ministerijos, tol mes čia daug nieko ir nepadarysime.

Kiek žinau, su sustojusia daugiabučių renovacija susiduriame ne tik mes, bet ir vilniečiai, tik jų mastai žymiai didesni nei mūsų. Taip yra todėl, kad sąmatos neatitinka realybės.

– Taip, renovacija Kėdainiams iš tiesų labai aktuali tema… Kokios kitos dvi Jums deleguotos savivaldybės vadovų užduotys?

– Antrasis A. Kacevičiaus įvardintas uždavinys man – uždirbti daugiau pinigų. Tačiau tai vėlgi kompleksinė problema, nes norint uždirbti daugiau pinigų, reikia pakeisti ir žmogiškąjį sąstatą. Turime pensinio amžiaus, arti pensinio amžiaus žmonių, kurie jau ir sveikatos problemų turi. O norint, kad guvesni žmonės dirbtų, reikia juos pakeisti jaunesniais, kita vertus, su tokiomis algomis, gerų specialistų nerasime…

Trečias dalykas, kad savo įmonės viduje susižiūrėtume informacines sistemas. Su šiuo uždaviniu jau dirbame. Buvo atvykę specialistai iš vienos įmonės, pateikė pasiūlymą, laukiame iš kitos įmonės pasiūlymo.

Reikėtų pakeisti informacines sistemas tam, kad mažintume popierines sąskaitas. Jos būtų siunčiamos el. paštu ar SMS žinute. Kad gyventojai galbūt galėtų apmokėti sąskaitas mobiliuoju telefonu, užfiksuoti iškilusias problemas. Nes kas mėnesį vadinamųjų lapelių-sąskaitų išvežiojimas gyventojams įmonei yra nemenki kaštai – kuras, darbuotojų laikas, – o rezultatas tas pats, kaip ir gaunant el. sąskaitą.

Planų yra daug, bet, aišku, viskas atsiremia tiek į pinigus, tiek ir į žmogiškuosius resursus.

– Užduočių iš tiesų yra labai daug ir nelengvų. Kaip manote, kiek laiko galėtų užtrukti jų įgyvendinimas?

– Priklauso, apie ką kalbėtume. Vienos užduotys padaromos greičiau, kitos – lėčiau.

Pavyzdžiui, tarkim, žmogus nori parduoti butą. Kad jis neturi jokių skolų, turi gauti iš mūsų pažymą. Ji mūsų įmonėje yra nemokama, nors dauguma panašaus pobūdžio įmonių už tai ima tam tikrą mokestį. Taigi aš ateityje taip pat esu numatęs, kad pažymos nebebus nemokamos.

Norisi turėti subalansuotą požiūrį: kaip ten bebūtų tai yra savivaldybės įmonė, kuri turi uždirbti pinigus, bet kartu nesinori nuskriausti ir gyventojų. Todėl bandau į tai žiūrėti kompleksiškai su ta mintimi, kad parodyčiau gyventojams, jog pradedame nuo savęs: patys tvarkomės, keičiamės, mūsų situacija eina į gera. Bet ką darysi, toks gyvenimas, kai kurie procesai, paslaugos yra mokami ir tai yra neišvengiama.

Kol kas labiausiai noriu, kad būtų atliktas skaitmeninimo procesas. Tada bus galima lengviau viską suvaldyti: darbo krūvius, kas ką daro, šiuo būdu bus galima padidinti klientų pasitenkinimą.

– Kiek anksčiau užsiminėte ir apie atlyginimų didinimą darbuotojams. Kaip, Jūsų įsivaizdavimu, tai galėtų būti daroma ir kada alga žmonėms galėtų kilti?

– Planuojame nuo sausio 1 d., bet vėlgi atsižvelgiama į tam tikrus objektyvius dalykus.

Pavyzdžiui, gyventojams pateikiame mokesčių lapelius, kuriuose yra grafa „Administravimas“. Mokestis už šią paslaugą yra patvirtintas, jei neklystu, 2008 metais. Jis skaičiuojamas pagal formulę, kurios esminė dedamoji yra minimalus darbo užmokestis (MMA). Jis kasmet daugiau ar mažiau kildavo. O tas tarifas per 14 metų miesto taryboje nė karto nebuvo peržiūrėtas.

Kalbėjau apie tai su administracijos direktoriumi, savivaldybės Statybos ir turto skyriaus vedėja, kad praėjo 14 metų ir jau reikia patvirtinti tarifus, atitinkančius tą formulę. A. Kacevičius sakė, jog iki Naujųjų metų, veikiausiai, to padaryti nepavyks, bet jau sausio mėnesį galbūt tai įvyks.

Ir, kai ta realija įsigalios, mes iš karto galėsime bent jau šimtu eurų padidinti „Kėdainių butų“ darbuotojų algas, o gal ir daugiau – čia jau reikia skaičiavimų.

Dabar, manau, per mažai žmonės uždirba pagal jų užimamas pareigas.

– Kiek šiuo metu „Kėdainių butai“ administruoja daugiabučių? Ne paslaptis, kad žmonės administratoriaus paslauga nėra labai patenkinti…

– Taip, kiek esu girdėjęs, daug kas yra patys susikūrę bendrijas. Mano žiniomis, šiuo metu „Kėdainių butai“ administruoja apie 125 daugiabučius Kėdainiuose.

Operatyviniu lygmeniu reikia gesinti tas problemas, kurios iškyla, bet žiūrint į priekį, žmonės nusivilia tuo, ką gauna, ką mato. Norėtų matyti kažką daugiau – kokia viziją mes turime tiek pačios įmonės, tiek darbo pobūdžio.

Norėtųsi, kad jie, mokėdami pinigus, jaustų, jog gauna kažkokią pridėtinę vertę. Kai gauni pridėtinę vertę, tada atsiranda ir pasitenkinimas, ir požiūris pasikeičia, reputaciniai dalykai pradeda tvarkytis. Aišku, aš nesu naivuolis – per dieną reputacija neatsistato (ar direktorius pasikeičia, ar sistemos įdiegiamos), bet su laiku, požiūris pasikeis.

– Kaip suprantu, siekiate ir sieksite gerinti gyventojų gaunamų paslaugų kokybę?

– Tikrai taip. Norėtųsi, kiek mums pavyks, plėsti paslaugas. Mano vizija yra teikti kiemų priežiūros, laiptinių valymo paslaugas, nes būna gyventojų, kurie norėtų jas gauti. Bet norint teikti tokias paslaugas už tinkamą kainą, turi turėti reikiamą klientų ratą, nes šių paslaugų šiandien mūsų įmonė neteikia. Jos kitose, analogiškose įmonėse, sudaro nemažą pajamų dalį.

Kalbant apie kiemų priežiūrą, tai jau daugiau yra teisiniai dalykai. Kadangi prie daugumos daugiabučių nėra suformuoti sklypai, tada žemė yra kaip ir valstybinė. O tokiu atveju nėra teisinio pagrindo vykdyti kiemų priežiūrą. Laiptinių priežiūros norėtų nedaugelis, tuomet tokia veikla taptų nuostolinga. Žodžiu, čia reikia skaičiuoti, o kol kas yra kaip yra.

– Gerb. Almantai, kaip suprantu, Jūs pats esate iš Vilniaus. Kas Jus sieja su Kėdainiais? Kaip čia atsidūrėte?

– Visiškai niekas (juokiasi). Tačiau sieja kai kurie netiesioginiai dalykai. Ilgą laiką, nuo 1998 metų iki šių metų lapkričio, gyvenau Vilniuje. Mano paskutinė darbovietė, kurioje aš dirbau paskutinius aštuonerius metus, buvo kaimo turizmo sodyba Trakų rajone. Man nuo namų iki darbo buvo apie 50 km į vieną pusę. Dabar man nuo namų Kaune iki darbo Kėdainiuose – 56 km į vieną pusę. Taigi man nei važiavimo laiko, nei atstumo prasme nelabai kas ir pasikeitė, pasikeitė tik vieta.

Vasarą su šeima persikėlėme gyventi į Kauną. Mano žmona kaunietė, ji norėjo grįžti į Kauną. Man Kaunas – santykinai naujas miestas, nes kai žmona kaunietė, tekdavo lankytis, bet aš ten negyvenau.

– Ar dar buvo priežasčių, dėl ko atvykote gyventi į laikinąją sostinę ar tai buvo tik žmonos noras grįžti į gimtąjį miestą?

– Pagrindinė priežastis buvo švietimas. Nes Vilniuje sudėtinga situacija su švietimo įstaigomis, jos labai pergrūstos, jų ir taip nėra daug, sunku gauti vietą kuo arčiau namų. Mes gavome pasiūlymą į tokią vietą, kur vaikai mokosi trimis pamainomis. Taigi nežinia, į kurią pamainą būtų patekęs mūsų vaikas – gal pateks į vakarinę pamainą, kur turės mokytis nuo 15 iki 21 val…

Kaune viskas paprasčiau – mokyklose daugiau vietų, netoli namų yra pradinė mokykla, į kurią nuo rugsėjo pirmosios dukra išėjo į pirmą klasę. Kol kas džiaugiamės bendrais dalykais, mokytoja, kuri yra gana dalykiška ir reikli.

– Kalbamės su Jumis, gerb. Almantai, klausau Jūsų, rodos, gana ramaus, jaukaus šeimyninio gyvenimo istorijos, kartu užsidegimo, noro nuostolingą ir daugelio keikiamą vietą prikelti naujam gyvenimui… Kitas žmogus Jūsų vietoje pagalvotų, jog galėjote susirasti darbą Kaune ir ramiai sau gyventi. Kam Jums viso to reikia?

– Dalyvavau keliuose konkursuose Kaune. Jie man nebuvo sėkmingi. Paskui pamačiau skelbimą, kad Kėdainiuose ieškomas daugiabučių administravimo įmonės „Kėdainių butai“ vadovas. Skelbimas sudomino, nes man šita veikla įdomi. Su panašia ūkine veikla esu dirbęs Krašto apsaugos ministerijoje, buvau Bendrų reikalų departamento direktorius.

Šįkart laimėjau antrą vietą, bet, kadangi konkurso pirmos vietos laimėtojas dėl peripetijų su STT pažymomis darbo vietos atsisakė, ją savivaldybės administracija pasiūlė man. O aš sutikau.

– Manau, Jums teko nelengva užduotis – juk, mano manymu, dirbant tokį darbą reikia daugmaž pažinoti miestą, žinoti nemažai aplinkybių, gyventojų pageidavimus ir pan… Trumpai tariant, reikia būti vietos žinovu.

– Idealiu atveju, taip. Tačiau iš esmės nėra skirtumo, ar Ukmergėje, ar Jonavoje, ar dar kurioje nors Lietuvos vietoje, bet problemos daugelyje miestų, rajonų, yra daugiau mažiau panašios. Gal yra kažkokių vietinių niuansų, pavyzdžiui, Kėdainiuose įmonė administruoja daug socialinių būstų, bet, matyt, panašiai yra ir kitose savivaldybėse. Kiek teko klausyti seminaruose, daugelis savivaldybių susiduria su problemomis, kurios nėra būdingos tik Kėdainiams, bet visoms daugiabučių administravimo įmonėms.

– Kita vertus, gal taip ir geriau įmonei, nes Jūs atėjote su nauju, kitokiu požiūriu iš šalies, be jokių įtakų?

– Man gal yra kiek lengviau negu žmogui iš vidaus, nes iš šalies gali pamatyti dalykus visai kitomis akimis negu esantiems viduje, kurie jiems galbūt jau yra kaip savaime suprantami, neturiu jokių povandeninių srovių, kurios mane kreiptų viena ar kita kryptimi.

Savivaldybės administracija man davusi pakankamą laisvę. Tad tikiuosi, kad tie faktoriai lems kažkokius pozityvius pokyčius.

– Gerb. Almantai, gal galėtumėte truputį daugiau papasakoti apie save? Esate kilęs iš Žiežmarių. Kaip suprantu, į Vilnių atvykote studijuoti?

– Taip, baigęs mokyklą, įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti filosofijos. Kadangi man vienų studijų neužteko, nusprendžiau paraleliai dar studijuoti ir sociologiją (šypsosi). Taigi, turiu du bakalaurus: vieną studijavau dieniniame skyriuje, kitą – vakariniame. Baigęs studijas, metus padariau pertraukėlę ir tada įstojau į Mykolo Romerio universitetą, į magistro Teisės ir valstybės valdymo programą, kurią baigiau 2007 metais.

– Pakalbėkime trumpai apie praėjusias švente. Ar įmonėje surengėte kokį nors šventinį paminėjimą?

– Ne, jokių šventinių paminėjimų nebuvo. Tiesiog pasipuošėme patalpas šakomis, langus – dekoracijomis.

– O kalbant apie asmenines šventes…

– Šioje vietoje visiškai niekas nesikeičia jau daugelį metų. Kūčias visuomet pasitinkame pas mano tėvus, Žiežmariuose Kaišiadorių rajone. O Kalėdos mums – antra Kūčių diena, kurių rytą taip pat sutinkame pas mano tėvus.

– Kadangi persikraustėte į Kauną, šiais metais labai toli važiuoti švęsti švenčių nereikėjo.

– Visa Lietuva nėra didelė. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, Lietuva atrodė didesnė – oi, kur ta Klaipėda! (šypsosi). O dabar viskas atrodo arčiau. Beje, mano kambariokas, su kuriuo mokėmės universitete, gyvena Klaipėdoje, tai kartas nuo karto tenka pas jį apsilankyti, o jis pas mane atvyksta. Kiti draugai – Vilniuje, dabar Kėdainiuose gal atsiras kažkoks ratas žmonių – taigi bendrai žiūrint, Lietuva nėra didelė. Dabar jau žiūriu plačiau ir nebeskirstau į atskirus miestus ar regionus – tai yra viena nedaloma graži šalis.