Naujas kėdainietės gyvenimas: geležinkelių stoties budėtoja pasinėrė į tapybą

„Gyvenimas yra gražus“, – savo filmą pavadino ir įkvepiančią frazę būties gurmanams paliko kino režisierius Roberto Benigni. „Gražus, nes nenuspėjamas“, – išdrįsčiau pridėti aš po pažinties su kėdainiete Natalja DONSKAJA. Prieš kelerius metus visiškai netikėtai ši moteris atvėrė kito pasaulio duris. O tai, kas laukė už jų, pranoko net didžiausius pašnekovės lūkesčius. Kartą geležinkelių stoties budėtoja į rankas paėmė teptuką, suvilgė jį dažais ir nedrąsiai pirmąsyk priglaudė prie drobės.

Šiandien meno naujokė neįsivaizduoja savęs be tapybos – kūryba pavergė Nataljos širdį, tapo džiugiu atradimų šaltiniu ir jau spėjo dovanoti saldžių pripažinimo akimirkų. Štai kaip gali pasikeisti gyvenimas, jei tik leisimės ten, kur kviečia širdis.

– Natalja, žvelgdama į Jūsų kūrinius jaučiu vidinę laisvę, girdžiu subtiliai užkoduotų prasmių ir savito pasaulio simbolių šnabždesį, tad labai nustebau sužinojusi, kad Jūsų profesija stipriai nutolusi nuo meno pasaulio.

– Tapyba ir menu aš išties gyvenu, nors tai nėra pagrindinis mano darbas, bet laiko su teptuku prisėsti prie drobės skiriu kone kasdien. Tai labai malonus pomėgis, kurį atradau visai neseniai – tik prieš trejus metus.

Na, o mano profesija – geležinkelių inžinerija. Dirbu už „Lifosos“ esančioje Šilainių geležinkelio stotyje budėtoja (šypsosi žvelgdama į mano vis dar nuostaboje paskendusį veidą).

– Kaipgi Jūsų gyvenimo traukinys pasuko ant meno bėgių? Kas Jumyse pabudino tapytoją?

– Vieną dieną akys užkliuvo už namie rymančios gitaros. Pagalvojau, kad norėčiau ją nupiešti. Bet tada nelabai supratau, ką ši mintis galėtų reikšti ir kaip toli ji nuves. Tai buvo spontaniškas noras, nustebinęs ir mane pačią, nes iki tol tik vaikystėje vienerius metus lankiau tapytojos Irinos Dima meno būrelį. Ji ir mokykloje buvo mano piešimo mokytoja. Piešimo pamokas mėgau labiausiai iš visų.

– Jei širdis dainavo piešimo pamokose, kodėl profesinio gyvenimo nepakreipėte šion pusėn?

– Dabar gal ir norėčiau būti pasirinkusi kitą profesinį kelią. Vis tik žinodamas, jog norėsi sukurti šeimą, turi galvoti ne tik apie savo svajones, bet ir apie pragyvenimą, paprasčiausią buitį, kuriai reikia tvirto materialinio pamato. Taigi pasirinkau praktišką specialybę, o tapyba tebus mano pomėgis, kuris suteikia daug džiaugsmo ir laimės. Kaip dabar vadina, būsiu laisva menininkė (nusijuokia).

– Gal pajutusi norą piešti pradėjote lankyti Kėdainių dailės mokykloje veikiančią Suaugusiųjų dailės studiją?

– Viskas prasidėjo nuo paprasto pieštuko. Aš įsivaizdavau, kad noriu ir galiu piešti tik žmonių portretus.

– Kaip netikėta! Jūsų tapybos darbuose – abstraktūs objektai…

– Išties (pritaria pašnekovė). Kartą sutikau gatve einančią savo draugę, kuri Dailės mokykloje dirba mokytoja. Ji sako: „Kam tuščiai viena pieši tuo pieštuku? Ateik pas mus, gal profesionalas tau ką nors patars.“ Taip atsidūriau Kėdainių dailės mokyklos Suaugusiųjų dailės studijoje. Čia sutikau vaikystės dailės mokytoją I. Dima. Tai man buvo didžiulė staigmena. Nesitikėjau patekti į jos grupę, bet pakliuvau būtent ten.

– Kokie buvo pirmieji potyriai meno pasaulyje, kai jį pažinti pradėjote nebe mokinukės, o jau suaugusios moters rankomis? Kaip sekėsi po daugelio metų savyje atgaivinti gabumus?

– Mokytoja I. Dima man labai daug davė. Būtent ji manyje išlaisvino kūrėją. Prisimenu pirmąją pamoką. I. Dima man sako: „Štai tau dažai, piešimo lapas ir pirmyn – piešk natiurmortą.“ Išsigandau! Iki tol aš juk tik pieštuku piešiau! Sakau: „Bet aš nemoku teptuku.“ Ji nepasidavė: „Kas tau sakė, kad nemoki?“ Taip mano gyvenime atsirado tapyba. Nors aš save laikiau labiau grafike – galinčia piešti tik pieštuku, bet štai kaip viskas pakrypo.

– Pasirodo, talentingas, įžvalgus mokytojas mūsų galimybes ir stiprybes mato geriau nei mes patys, pažinodami save visą gyvenimą. Neįtikėtina! Dabar džiaugiatės, kad pasikliovėte I. Dima žodžiu?

– Labai (atsako akimirksniu). Aš kiekvieną dieną atrandu minutę prisėsti ir patapyti, net pačią užimčiausią dieną. Aišku, būna dienų, kai nesinori, tada geriau ir nesėsti, nes jau žinau, kad nieko ir nepavyks (nusijuokia). Geriausia, kai viskas ateina spontaniškai – noras, mintys, įkvėpimas, tada atsisėdi ir tiesiog leidi mūzai vedžioti tavo ranką.

Dabar mano kūrybinė kryptis – abstrakcijos. Jas piešti pradėjau tik prieš metus. Džiaugiuosi, kad jau dalyvavau dailininkės Jelenos Tarutinos rengtame Maskvos maratone nuotoliniu būdu. Ten išbandžiau save. Tiesa, labai bijojau įvertinimo. Galvojau, gal menininkė išpeiks mane, tačiau buvo visai neblogai ir likau savimi patenkinta.

Jeigu tik yra noras, reikia save gyvenime visur išbandyti. Juk kitaip niekad nesužinosi, ką gali (šypsosi).

– O Jums būtent taip ir nutiko – mokytoja I. Dima įrodė, kad Jūsų rankos skirtos tapyti (pasidžiaugiu pašnekovės gyvenimo atradimu).

– Taip, įsivaizdavau, kad tapyti negaliu, o tereikėjo pabandyti ir paaiškėjo, kad yra visai kitaip.

Pastaruoju metu nemažai žmonių pradėjo domėtis mano kūriniais. Esu labai patenkinta. Šią vasarą pirmą kartą savo darbus pristačiau platesniam kėdainiečių ratui. Už tokią galimybę esu dėkinga Jelenai Maksimenko-Stanevičienei. Ji man paskambino ir pasiūlė savo kūrybą pristatyti jos rengiamos stovyklos meno dienoje. Šis kvietimas buvo netikėtas, bet labai malonus. Be galo jaudinausi, tačiau pasiryžau.

– Ar gyvenimui prisipildžius tapybos išgyveno virsmą ir Jūsų asmenybė?

– Tikrai taip. Dabar jaučiuosi turinti du gyvenimus – įprastą ir kupiną meno. Tapydama aš tarsi išeinu į kitą erdvę, pasineriu į savo pasaulį. Man tai labai daug duoda, nepaprastai daug reiškia. Paskui, žinoma, iš ten išeini ir grįžti prie realybės – savo darbo, buities (nusišypso). Nes juk visi turime atsakomybių šiame pasaulyje ir turime pasirūpinti ne tik savimi, bet ir šeima, artimaisiais, namais.

– Ar tapyba padėjo Jums labiau atsiskleisti?

– Taip, į kiekvieną kūrinį įdedu savo jausmų, vidinio pasaulio. Neįsivaizduoju, kaip galima nutapyti paveikslą ir neįdėti dalelės savęs… Man tai nesuprantama.

Mano paveikslų pavadinimuose atsispindi tai, ką aš šiuo kūriniu noriu pasakyti. Bet yra ir tokių paveikslų, kuriems pavadinimų sąmoningai neduodu – noriu išgirsti, ką žmogus jame mato. Žinoma, galiu pasakyti, ką piešiau, ką norėjau perteikti, bet man smalsu sužinoti ir žiūrinčiojo savitą matymą, supratimą, unikalias mintis, įžvalgas bei interpretacijas, kurias jam sukėlė šis mano darbas. Tai labai įdomu.

Savo pastarąją kūrybos liniją esu pavadinusi „Gyvenimo atradimas“. Labai džiaugiuosi, kad spalio 10 dieną Dotnuvos bendruomenės centre bus atidaryta pirmoji mano asmeninė paroda. Būtų labai malonu sulaukti visų, besidominčiųjų mano kūryba, ir gyvai pabendrauti.

O dabar mano darbai drauge su mokytojos I. Dima kūriniais eksponuojami Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos filiale Liepų alėjoje 15. Tai mokytojos ir mokinės bendra paroda. Kviečiu kraštiečius ateiti pasižiūrėti.

– Natalja, sakote, jog kiekvienas tapybos darbas – dalelė Jūsų širdies ir vidinių išgyvenimų. Taigi savo kūrinius pristatyti viešai prilygsta pakviesti visus žiūrinčiuosius viešnagės į savo sielą. Ne kiekvienas tam pasiryžtų, juk gali pasipilti ir kritikos. Nebaugu save taip atverti nepažįstamiesiems?

– Taip, pritariu. Susitikti šiam interviu man irgi reikėjo drąsos (šypteli). Ne kasdien juk taip nutinka. O kritikos nebijau, nes tai yra žmogaus nuomonė. Kiekvienas esame laisvas ją pareikšti. Patiks mano kūriniai ar ne – aš tai priimu pozityviai.

Tapydama darau tai, kas man patinka, o jei tai pradžiugina ir kitą – dar smagiau, nes atrandame bendrumą. Suprantu, jog kažkam mano kūriniai gali nepatikti, kažkas gali reaguoti abejingai.

Vis tik neslėpsiu, man, kaip ir kiekvienam, aišku, malonu išgirsti, jog kūrinys patiko, vadinasi, atrado atgarsį kito žmogaus sieloje – vadinasi, mūsų sielos kažkuo panašios. Tai nuostabu ir drauge neįtikėtina.

Esu nutapiusi paveikslą pavadinimu „Sapnas“. Drobėje, pasitelkusi abstrakcijas, perteikiau vieną iš savo sapnų. Šis kūrinys sužavėjo J. Maksimenko-Stanevičienę ir ji įsigijo paveikslą. Tai man suteikė dvigubo džiaugsmo, nes kūrinys suvedė dvi sielas.

– Vos treji metai kūrybos, o žmonės jau nori įsigyti Jūsų paveikslus. Tikėjotės, kad tai nutiks taip greitai?

– Nemažai savo paveikslų esu padovanojusi bendradarbiams, draugams. Parduota kol kas nedaug. Dar tik pati pradžia. Bet tikrai nesitikėjau, jog kažkas norės už mano darbus mokėti pinigus (šypsosi).

– Ar lengva įkainoti savo kūrinius – savo sielos gelmių dalelę, perkeltą ant drobės?

– Sunku. Yra nustatytų kainų, bet dažniausiai pasiūlau žmogui pačiam nuspręsti, kiek kūrinys jam atrodo vertas. Kol kas taip, o kaip bus toliau – žiūrėsim.

[quote author=“N. Donskaja“]Turime džiaugtis kiekviena gyvenimo dovanojama diena, nes kiekviena nauja diena mums suteikia galimybę įgyvendinti tai, apie ką svajojame. Tereikia ryžtingai ir kantriai žengti mažus žingsnelius.[/quote]

– Ar norėtumėte duoną kasdieninę valgyti vien tik iš kūrybos?

– Vien iš tapybos nepragyvenčiau (šypteli), bet, leidžiant sau pasvajoti, išties norėčiau atsidėti tik kūrybai.

– Kur gimsta Jūsų kūriniai? Galbūt turite dirbtuvėles?

– Dirbtuvėlių kol kas neturiu, tačiau bute esu paskyrusi vieną kambarį vien savo pomėgiui. Atverdama šio kambario duris, drauge tarsi atveriu duris į savą meno pasaulį. Taip pat turiu sodą, kuriame irgi yra erdvė mano kūrybai. Mėgstu tapyti ir lauke. Šią vasarą su mokytoja bei mokiniais nemažai važinėjome į plenerus. Buvome Dotnuvoje, Akademijoje. Šių plenerų metu gimė daug kūrinių.

– Kai kurie menininkai atskleidžia, jog kurti jiems geriausiai sekasi tik esant tam tikroms aplinkybėms, pavyzdžiui: tyloje, naktį ir pan. O jums?

– Ne, ne, man tikrai netrukdo pravažiuojančio automobilio garsas – neieškau idealios kūrybinės aplinkos. Man pakanka paprastų dalykų – prisėdu priešais drobę, paimu teptuką ir mėgaujuosi tuo nuostabiu saviraiškos laiku.

Kiti mano, jog pradėti tapyti yra brangu. Bet pradžioje, kol žengi pirmuosius žingsnius, tikrai pakanka ir paprastesnių priemonių. Esu tikra, kad jeigu labai kažko nori, tai atrasi galimybes, kaip tai įgyvendinti: tau tiks ir prastesni lapai, drobė, kitos priemonės, nes svarbiausia tau bus tiesiog išreikšti save.

– Ką šeima mano apie tokį vėlyvą Jūsų atradimą?

– Šeima mane labai palaiko, ypač vaikai. Sūnus neseniai atskleidė, kad mokykloje vienas berniukas jo pasiteiravo, ar jis yra Nataljos Donskajos sūnus (šypsosi). Man buvo išties malonu.

– Ar savo kūriniais puošiate namus?

– Taip (šypteli). Vienas kambarys visas iškabintas mano pirmaisiais darbais. Norėjau, kad jie užimtų ypatingą vietą. Taigi, padariau namie mažą galeriją (juokiasi). Iš pradžių svečiai kartais pasijuokdavo: „Oi, iškabinai visą sieną.“

Bet jeigu man smagu savo namuose matyti kabančius savo kūrinius, tai argi tada svarbi kitų nuomonė? Tai mano namai, kuriu sau ir pati žiūriu į savo kūrybą. Žinoma, galėčiau pakabinti naujesnius darbus, bet žvelgdama į pirmuosius aš prisimenu savo pradžią.

[quote author=“N. Donskaja“]Kėdainiai – mano gimtas miestas, labai jį myliu. O dabar, kai atradau čia save kaip tapytoją, atradau čia savo kitą gyvenimą, tai branginu šį miestą dar labiau. [/quote]

– Natalja, ar iš tiesų egzistuoja tos mistiškosios mūzos?

– Egzistuoja, man teko tai patirti. Aplanko tave mūza, įkvėpimas ir tada viską išlieji ant drobės ar popieriaus lapo. Išties tokias magiškas akimirkas kūrėjai išgyvena.

– Kalbuosi su Jumis ir svarstau, ar menininkas galėtų kurti tik sau. Turbūt nesidalinti savo kūrybos vaisiais būtų tarsi tam tikra vagystė… Juk kiekvienas gimdamas iš dangaus gauname skirtingus gabumus ir mūsų pareiga tuo dalintis su kitais. Kaip manote?

– Taip, sutinku. Bet štai kaip nutiko man: gal man ir buvo duota tapyti, tačiau atradau tai tik prieš kelerius metus (gyvenimo netikėtumais stebisi pašnekovė). Gyvenau įprastą gyvenimą, bet atėjo diena, kai pasakiau sesei: „Aš taip norėčiau piešti…“ Ji manęs paklausė: „O kas tau neleidžia?“ Ir išties – susimąsčiau. Sesuo nupirko man dažus ir paragino: „Piešk.“ Vis tik tų dažų aš ilgai neatidariau. Pirmąsyk išdrįsau jais pasinaudoti tik pradėjusi lankyti užsiėmimus Dailės mokykloje.

Kartais likimas viską sudėlioja taip, kad nė pats nesugalvotum – ėmė ir atvedė mane į kūrybą… Neįsivaizdavau, jog toks dalykas manęs laukia. Jei anksčiau kas būtų pasakęs, kad pradėsiu tapyti, pristatysiu asmeninę parodą, sakyčiau: „Oi, ne, ši istorija tikrai ne apie mane.“

– Jūsų giminės linijoje buvo menininkų?

– Ne, bet tėtis, dirbęs su statybomis, buvo gabus dailei, mama, irgi geležinkelietė, taip pat gražiai piešdavo. Vis tik savo gabumų menui tėvai ryškiau neatskleidė. Prisimenu tik, kad vaikystėje mama su tėčiu vaidinimams mums, vaikams, darydavo gražias kaukes (šypsosi).

Dabar tėvelių jau nebėra, bet, manau, jie džiaugtųsi, kad pradėjau tapyti, kad atradau save mene.

– Kaip kūrėja jaučiasi Kėdainiuose? Ar čia pakanka erdvių įkvėpimams?

– Kėdainiai – mano gimtas miestas, labai jį myliu. O dabar, kai atradau čia save kaip tapytoją, atradau čia savo kitą gyvenimą, tai branginu šį miestą dar labiau. Kėdainiai keičiasi ir gražėja tiesiog akyse. Tiesa, pradėjusi kurti, ėmiau pastebėti ne tik miesto pokyčius, bet ir meninius jo aspektus – gimtasis miestas atsivėrė visai kitaip. Kaip kūrėja, Kėdainiuose jaučiuosi puikiai. Tiek mieste, tiek rajone gausu vietų, kuriose gali pasisemti įkvėpimo.

– Ar kėdainiečiai vertina meną, jiems reikia šių potyrių?

– Visi mes skirtingi: vienam menas neįdomu, nesvarbu, o kitam jo reikia tarsi vandens. Kai kurie aplanko ne tik Kėdainiuose rengiamas parodas, bet dėl kultūrinių potyrių važiuoja ir į kitus miestus. Kėdainiuose tikrai yra žmonių, besidominčių ir vietinių menininkų kūryba.

– O Jūs pati iki pradėdama tapyti lankėtės parodose?

– Ne (juokiasi), nebuvau parodų lankytoja. Štai kiti sako, jog Dievo nėra. Bet gal iš tikrųjų kažkas dieviško vis tik egzistuoja? Juk ėmė ir apsivertė mano gyvenimas – atsidūriau ten, kur, matyt, man buvo lemta atsidurti – kūryboje. Akimirksniu viską pamėgau: meną, parodas, pradėjau domėtis, ką kuria kiti… Paėmiau teptuką į rankas ir mano įprasta kasdienybė pasikeitė neatpažįstamai. Mane apėmė ir iki šiol nepaleidžia toks stiprus užsidegimas kurti!

Dailės pamokos – nuostabus laikas ir svarbi mano gyvenimo dalis: įkvepianti aplinka, grupės draugai, mokytoja, skamba džiazo muzika… Žodžiu, vyksta tikras kūrėjų relaksas (juokiasi). Tai laikas, skirtas tik sau, skirtas pabūti savyje ir su savimi.

– O moterims, įsisukus į kasdienybės rutiną, turbūt itin keblu atrasti nedalomo laiko tik sau. Juk pirmiausia jos skuba pasirūpinti visais aplinkui ir paskui, žiūrėk, jėgų nė trupinėlio nebelieka. Natalja, pašnekesio pabaigai norėčiau pasikalbėti apie kūrybines svajones. Daugelis dailės pasaulio naujokų trokšta surengti asmeninę parodą, bet Jūs visai netrukus ją jau pristatysite.

– Taip, asmeninė paroda buvo mano svajonė. O dabar mano noras išsipildys konkrečią dieną – spalio 10-ąją (šypsosi). Pasirodo, gyvenime viskas įmanoma. Tereikia skirti laiko sau ir savo svajonėms. Aišku, man labai svarbi šeima: vaikai, vyras. Bet nereikia pamiršti ir savęs. Turime džiaugtis kiekviena gyvenimo dovanojama diena, nes kiekviena nauja diena mums suteikia galimybę įgyvendinti tai, apie ką svajojame. Tereikia ryžtingai ir kantriai žengti mažus žingsnelius. Įsitikinau tuo pati, taigi labai norėčiau ir kitiems palinkėti išpildyti savo svajones.

– Dėkoju, Natalja, už pokalbį. Tikiuosi, jis taps padrąsinimu ne vienam „Rinkos aikštės“ skaitytojui. Juk kartais dideliems gyvenimo pokyčiams tik tiek ir tereikia – įkvepiančios istorijos.