Našlio žmona, prisidėjusi prie stačiatikių parapijos Kėdainiuose atsiradimo

Jorūnė LIUTKIENĖ

Kunigaikštytė Marija Lupu – išsilavinusi, patraukli ir turtinga viduramžių Moldovos vaivadijos valdovo Vasilijaus Lupu dukra atvyko į Lietuvą kaip antroji našlio Jonušo II Radvilos žmona. Per 10 metų trukusią didikų santuoką vyras kilo karjeros laiptais, o jauna moteris dažniausia viena rezidavo Svėdasuose ir Kėdainiuose. Dėl karų ir nepalankios politinės padėties, ankstyvos vyro mirties Vilniaus vaivadienės gyvenimas palankiai nesusiklostė. 

Iš kunigaikščių Radvilų giminės Biržų ir Dubingių (evangelikų reformatų) šakos kilęs Jonušas II Radvila – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus, anksti liko našliu ir, panašu, kad antrą kartą neilgai laukęs vedė iš išskaičiavimo.  

Pirmoji Jonušo II Radvilos žmona Kotryna Potockytė, su kuria susituokė 1638 metais, mirė po ketverių metų – 1642-aisiais. Našlavo Jonušas II Radvila vos kelis metus.

Istorikai teigia, kad Jonušo II Radvilos vedybų sumanytoju galėjo būti Lenkijos ir Lietuvos valdovas karalius Vladislovas Vaza, su kuriuo Jonušas Radvila palaikė gerus santykius.

XVII amžiuje Rumunija (Moldova) ir Lietuva (Abiejų Tautų Respublika) buvo kaimyninės šalys. Karalius V. Vaza, valdęs nuo 1632 iki 1648 m., siekė glaudesnių santykių su Moldova, tikėdamasis jos paramos kare su Turkija. Taip su įspūdingu kraičiu į Lietuvą atkeliauja jaunutė Marija Lupu.

Atsivežė įspūdingą kraitį

Vos 20 metų sulaukusi moldavė Marija Lupu-Radvilienė XVII amžiaus viduryje atvyko į Lietuvą su tiems laikams vienu didžiausių kraičių ir buvo viena turtingiausių Lietuvos didikių. 

Marija Lupu buvo Moldovos valdytojo stačiatikio Vasilijaus Lupu ir jo pirmosios žmonos Tudoscos Bucioc dukra. Marija gimė apie 1625 metus tuometinėje Moldovos sostinėje Jasuose (dabartinėje Rumunijoje Iași mieste).

Marijos tėvas, būdamas Osmanų imperijos vasalas, turėjo gauti turkų sultono sutikimą savo vaikų vedyboms. Duktė Ruksandra ištekėjo už Ukrainos kazokų vado Bogdano Chmelnickio sūnaus Timofejaus, o Marija – už Jonušo II Radvilos.

Marija Lupu į Radvilų giminę atnešė apie 600 tūkst. auksinų. Jau po Jonušo II Radvilos mirties Vilniaus Vaivadienė, kunigaikštienė, su nostalgija prisimindavo vyro laikais turėtus „senus turtus“. Portretuose, kuriuose ji vaizduojama, M. Lupu dėvi perlus. Jų gausa irgi pabrėžė jos turtinę galią.

Trisdešimt trejų metų našlio Jonušo II Radvilos ir princesės Marijos Lupu vestuvės prasidėjo 1645 metų vasario 5 dieną (kitais šaltiniais remiantis vasario 15 ar net liepos 5 dieną) ir vyko net 12 dienų.

Jungtuvės įvyko Moldavijos mieste Jasuose (Iaši, Rumunija), Trijų hierarchų (šventųjų) sobore (rumun. Biserica Trei herarhi). Jį pastatė pats jaunosios tėvas Vasilė Lupu.

Kovo mėnesį jaunavedžiai iš Jasų (Iaši, Rumunija) per Kameneck Podolską atvyko į Varšuvą. Čia vyko Seimas, kurio metu M. Lupu ir buvo pristatyta karaliaus dvare. Tada čia įvyko antrosios ar pakartotinės Radvilų vestuvės. Iškilmių proga svečiams buvo parodyta Virgilio Puccitelli opera.

Jonušo II Radvilos ir Marijos Lupu santuoka tetruko 10 metų. Jauna moteris, sprendžiant pagal išlikusius jos portretus, buvo ryškių ir stiprių veido bruožų.

Pasak Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kultūros istorikės Ritos Lelekauskaitės-Karlienės, vertinant iš tų laikų perspektyvos Marija Lupu buvo gana patraukli. Remiantis istoriniais šaltiniais, kurie, deja, yra gana skurdūs tyrinėjant M. Lupu, ji buvo išsilavinusi, mokėjo kelias kalbas.

Vyras darė karjerą

Nuo 1633 metų Jonušas Radvila buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakamariu, kurio pagrindinė funkcija buvo karaliaus saugumas dvare ir dalyvavimas reikaluose, derybose.  Nuo tada Jonušas Radvila karjeros laiptais tik kilo.

1646 metais, vos metams po vedybų, jis buvo paskirtas Lietuvos lauko etmonu ir Žemaitijos seniūnu, o nuo 1653 m. – ir Vilniaus vaivada.

Dar po metų 1954 tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju etmonu. 1649 ir 1651 metais Jonušo Radvilos vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė pasiekė pergales prieš Ukrainos kazokų sukilėlius.

Sutuoktiniai dėl didelio Radvilos užimtumo karo kampanijose laiką neretai leido atskirai. Po vedybų Marija Lupu pirmiausia rezidavo Svėdasų dvare, kuris buvo kunigaikščių Radvilų rezidencija nuo 1533 metų iki XVIII amžiaus.

Iš šiuo metu restauruojamo dvaro, kuris dabar priklauso savininkui Petrui Baronui, apžvalgos bokšto, atsiveria nuostabus vaizdas.

Maždaug nuo 1652 metų M. Lupu gyveno Kėdainiuose. Pora nesusilaukė savo palikuonių. Tačiau Marija Lupu rūpinosi Jonušo II Radvilos dukters iš pirmosios santuokos likimu.

Pastatė stačiatikių cerkvę Kėdainiuose

Kai Jonušas Radvila vedė antrąją žmoną Mariją Lupu, 1645 metais Kėdainiuose įsikūrė ir stačiatikių parapija. 1652 metais Kėdainiuose, Knypavos aikštėje, buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. Jonušas Radvila II tų pačių metų gruodžio mėnesį siuntė du varpus ir altorių.

Jis paskyrė ir dviem vienuoliams išlaikymą. Vienas iš žinomų M. Lupu religinės mecenatystės faktų, kad pati M. Lupu 1654 metais Kėdainių seniūnui Laurynui Kochanskiui pasiuntė penkis paveikslus, kurie buvo skirti cerkvei, bei rūpinosi vienuolių apgyvendinimu.

Šalia cerkvės buvo įsteigtas Kristaus Atsimainymo stačiatikių vyrų vienuolynas. Daiktų cerkvei dovanojo ir didikės tėvas V. Lupu. Cerkvė buvo pavadinta Švento Andriejaus vardu. Vienuolynas ilgainiui nunyko, o cerkvė buvo perkelta į stačiatikių kapines, dar vėliau – į Rumšiškių Liaudies buities muziejų.

Moteris susirgo

Didieji politiniai nemalonumai, kurie neigiamai paveikė moters sveikatą, prasidėjo 1655 metų rudenį. Tuo metu politinė įtampa pasiekė apogėjų.

1655 metais spalio 20 dieną Jonušas Radvila su pusbroliu Boguslavu Radvila bei kitais Lietuvos didikais inicijuoja Kėdainių uniją. Ši sutartis turėjo nutraukti Lietuvos uniją su Lenkija ir sudaryti naują sąjungą su Švedija.

Baimindamasis dėl šeimos narių ir turto, Jonušas II Radvila savo žmoną Mariją išsiuntė į švedų kontroliuojamą Žemaitiją. 1655 metų rugpjūtį Vilniaus vaivadienė buvo Tauragėje, vėliau ji persikėlė į Šeduvą, iš kur spalio mėnesį rašė laišką Kėdainių pirkliui Tomui. Būtent Šeduvoje ją pasiekė žinia apie vyro mirtį gruodžio 31 dieną Tykocino pilyje.

Paskutinis didikės gyvenimo penkmetis buvo ypatingai sunkus. Sąjunga su Švedija laikyta išdavyste, Jonušą II Radvilą už tai imta persekioti.

Saugodamasis nuo apiplėšimo savo iždą, kuriame buvo ir žmonos brangenybių dalis, Jonušas II Radvila atsigabeno į Tykocino pilį arba 1655 metų rugpjūčio mėnesį įsakė vytinėmis slapta išgabenti į Prūsiją. Teigiama, kad savo turtą prieš mirtį J. Radvila buvo patikėjęs saugoti pusbroliui Boguslavui Radvilai.

Po kunigaikščio mirties Lietuvos Tribunolui išnagrinėjus velionio kunigaikščio nusikaltimus valdovui ir valstybei, Jonušą II Radvilą pripažino tėvynės išdaviku.

Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimu svarbiausios jo valdos buvo nusavintos ir konfiskuotas, o tarp jų – ir didikei M. Lupu užrašyti Radvilos dvarai.

Dingo Jonušo II Radvilos testamentas, kuriame, galima spėti, buvo palankiai apibrėžta kunigaikštienės padėtis. Dingo ir didžioji dalis jos kraičio. Dar iš tėvų namų atsivežtos brangenybės, kurių vertė buvo 150 tūkstančių auksinų.

1656 metų rudenį apsistojusi Vyžuonėlių dvare Marija Lupu susirašinėjo su vyro pusbroliu B. Radvila, pas kurį, jos manymu, turėjo būti turtai. Kunigaikštienė siuntė jam norimų atgauti brangenybių sąrašą.

Sunkią kunigaikštienės padėtį po vyro mirties iliustruoja paskutiniaisiais gyvenimo metais Boguslavui Radvilai siųstas laiškas su prašymu grąžinti bent stalo sidabrą. M. Lupu tėvas, V. Lupu, buvo įtrauktas į konfliktą tarp Aliejų Tautų Respublikos ir kazokų, dėl ko vėliau neteko sosto.

Likusi viena, Marija norėjo dalį savo kraičio paaukoti vienuolynui Zabluduve, kitų dviejų stačiatikių vienuolynų steigimui Vilniuje. Tokius sprendimus užginčijo vyro pusbrolis Lietuvos didysis žirgininkas kunigaikštis Boguslavas.

Bylą kelis kartus nagrinėjo Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, o B. Radvila rūpinosi išsaugoti esamus savo turtus ir vengė susitikti su našlaujančia kunigaikštiene.

Susisielojusią kunigaikštienę ištiko mirtis

M. Radvilienė mirė trisdešimt šešerių metų 1661 metų sausio 15 dieną, kaip liudijama, tarp 5 ir 6 valandos Slucke. Jonušo II Radvilos gydytojas M. Vorbekas-Letovas gerai pažinojo ir Vilniaus vaivadienę. Jis konstatavo, kad moteris sirgo tuberkulioze ir vandenlige.

Tik iš dalies buvo įvykdyta moters valia ir dėl jos palaidojimo. Kūnas buvo palaidotas, bet ne, kaip ji prašė, Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje, o Slucke, vietinėje Švč. Trejybės soborinėje cerkvėje. Vilniaus vaivadienės tėvas V. Lupu ir sesuo ne tik nebuvo pakviesti į laidotuves, bet dėl tolimo kelio jiems net nebuvo pranešta žinia apie įvykį.

Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyno teritorijoje buvo įkurdintas karinis dalinys, kapas neišliko.

Marijos Lupu Radvilienės šimtatūkstantiniai užrašymai Zabludovo ir Slucko cerkvėms niekada nebuvo įgyvendinti, o Vilniaus Šv. Dvasios vienuoliai gavo nepalyginamai menkesnę sumą.