Muziejuje-galerijoje – „Individualistų“ tapybos paroda „Spalvų atgaiva“

 Muziejuje-galerijoje – „Individualistų“ tapybos paroda „Spalvų atgaiva“

rinkosaikste.lt

Rugsėjo 16 dieną, penktadienį, 17 val. J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje atidaroma paroda „Spalvų atgaiva“. Šioje parodoje keturiolika „INDIVIDUALISTŲ“ tapytojų grupės dailininkų eksponuos savo paveikslus. Dailininkus vienija panaši kūrybinė koncepcija – jie siekia išsaugoti ir puoselėti savo krašto – Lietuvos dailės tradicijas, besiremiančias arsininkų tapyba, padėjusia pamatus Lietuvos moderniajai tapybai.

SVAJŪNAS ARMONAS (g. 1951 m.) „Kūrybingai praplečia lietuviško ekspresionizmo dailės tradiciją, savo kūryboje jis remiasi gamtos įspūdžiais, natūros studijomis ir kartu laisvai improvizuoja istorijos, pasaulinės dailės palikimo, mitologijos temomis. Jam rūpi aktualios specifinės tapybos kalbos problemos – spalvos kultūra, kompozicijos meistrystė, elegantiškas piešinys. Jis turi puikią spalvinę klausą“ (tapytojas Aloyzas Stasiulevičius).

RIČARDAS BARTKEVIČIUS (g. 1959 m.) – Vilniaus Edukologijos universiteto profesorius. Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė apie jo kūrybą: „R. Bartkevičius tapymą lygina su kelione nežinoma kryptimi. Nors jo tapyba tai artėja, tai tolsta nuo abstrakcijos, tačiau visuomet lieka susijusi su apčiuopiamo pasaulio vaizdais. Mėgsta naudoti absurdo situacijas, o absurdas visuomet mėgo bičiuliautis su humoru“.

JONAS BUTKEVIČIUS (g. 1948 m.) tapo fovistinius ir abstrakčius paveikslus. Savo kūrybą jis apibūdina taip: „Man tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę bei reljefinius potėpius. Spalvų derinius priešpastatau gyvenimo kasdienybės rutinai, vyraujančiai įtampai pasaulyje. Man paveikslas turi skambėti“.

JONAS DANILIAUSKAS (g. 1950 m.) kuriantis savo nuostabioje sodyboje Dzūkijoje ant Merkio krantų, taip atsiliepia apie savo kūrybą: „Tapyba – tai mano antroji kalba. Aš kalbu per spalvas ir per vaizduojamus objektus. Tapybos kalba yra universali: kur benuvyktum, gera meninė kalba bus visada suprasta. Man patinka važinėti po kaimus. Dažnai pagalvoju, kad tie vaizdai, kuriuos dabar regiu, po gero dešimtmečio nebeegzistuos“.

LINAS GELUMBAUSKAS (g. 1970 m.) – pristatydama jo parodą Vilniaus „Pylimo“ galerija taip apibūdino jo kūrybą: „Linas Gelumbauskas yra nepralenkiamas faktūrų žinovas ir virtuozas. Peizažuose, interjeruose, figūrinėse kompozicijose jis varijuoja nuo grubių iki švelniausių paviršių. Iš aplinkos patiriamas emocijas, išgyvenimus jis abstrahuoja ir paverčia visiems suprantamais idėjiniais, tapybiniais ženklais“.

PRANAS GUDAITIS (g. 1948 m.) pasižymi plačiu kūrybos diapazonu. „Jo darbai laisvi, emocionalūs, sklidini optimistinės nuotaikos, yra labai aukštos spalvinės kultūros. Jis daug tapo iš gamtos, kuri jam yra įkvėpėja ir kūrybos stimulas. Jis nėra abejingas savo krašto gamtai, realijoms, natūrai“ (tapytojas Antanas Beinaravičius). „P.Gudaičio darbai gali kabėti Orsė muziejuje Paryžiuje“ (Aloyzas Stasiulevičius).

GINTARAS PALEMONAS JANONIS (g. 1962 m.) tapo peizažus, figūrines kompozicijas, interjerus. Menotyrininkė Rita Mikučionytė taip apibūdina jo tapybą: „G. P. Janonio kūryboje persipina kelios europinės tapybos įtakos. Mitologinės būtybės ir sodrios, intensyvios spalvinės dėmės primena senovės romėnų freskas. G. P. Janonis savo tapyboje mėgsta eksperimentuoti“.

ARVYDAS KAŠAUSKAS (g. 1959 m.) pabrėžė: „Aš orientuojuosi į tradicinius dalykus. Galima sakyti – žiūriu daugiau atgal, į kultūros istoriją. Aš nenoriu būti superžvaigždė, kuri praplečia meno ribas, kelia revoliucijas“. Be tapybos darbų, A. Kašauskas taip pat yra nutapęs puikių freskų. „Freskiškas yra A. Kašausko dažo tepimas. Lietuviškas charakteris slypi pačioje dailininko tapybos praktikoje – neskubrioje, santūrioje, bet kartu ir su užslėpta „emocijų bomba“ (Dr. Vidas Poškus).

JUOZAS PRANCKEVIČIUS (g. 1952 m.) tapo gamtos, urbanistinius ir marinistinius peizažus, natiurmortus, abstrakčias kompozicijas. Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė apie J. Pranckevičiaus kūrybą: „Intensyvi, ekspresyvi, koloristinė J. Pranckevičiaus tapybos maniera puikiai tinka visą laiką kintančiam gamtos, peizažo grožiui atspindėti. Gamta jo paveiksluose gyva, čia ji – pilnavertė stichija, kupina spalvų, virpesių, oro, vėjo ir netikėtų dermių, kontrastų ir dramatizmo. Mėlyna, raudona, žalia spalvos ir įvairuojantys šių spalvų tonai bei niuansai J. Pranckevičiaus kūriniuose tiesiog žaižaruoja ir pulsuoja. Ekspresyviausi ir abstrakčiausi – jo natiurmortai. Augalai, gėlės juose tarsi tikras spalvų pliūpsnis džiugina akį ir kartu stebina harmonija bei rimtimi“.

GIEDRĖ RIŠKUTĖ-KARINIAUSKIENĖ (g. 1952 m.) – Vytauto Didžiojo Universiteto Švietimo akademijos profesorė, daktarė pabrėžia, kad gamta jai – vienas iš įkvėpimo šaltinių „Pabuvojus prie jūros ilgam atmintyje išlieka matyti gamtos reiškiniai. O tapau kasdien, kai tik atrandu laisvo laiko“. Ji teigia: „Geras dailės mokytojas bus ir geras menininkas. Dailininkas visada randa užsiėmimą ir pamiršta visas nuoskaudas, blogas mintis nuveja į šalį ir piešia“.

ALOYZAS STASIULEVIČIUS (g. 1931 m.) – Lietuvos tapybos grandas, meno intelektualas, per savo kūrybinį kelią perėjo įvairius etapus – šiaurietiško impresionizmo, ekspresionizmo, koliažo, konceptualizmo. A. Stasiulevičius – nuostabus Vilniaus dainius. Jo „sustyguoti miesto (urbanistiniai) siluetai primena M. K. Čiurlionio impresionistines, simbolines vidinių sielos virpesių pagimdytas sonatas“ (prof. Romualdas Grigas). Labai įtaigūs jo dangaus peizažų ir žvaigždynų ciklai – „ieškant jungties tarp žemės ir dangaus“ (A. Stasiulevičius). A. Stasiulevičius: „Savo kūryboje naudoju praeities plastikos kodus, domiuosi avangardinio meno ieškojimais. Manau, kad menininko misija ne vien išreikšti save, savo laiką, bet pirmiausia skleisti harmoniją, liudyti pasaulio įvairovę“.

VIKTORAS ŠOCIKAS (g. 1959 m.) Viktoro Šociko tapyba pasižymi ekspresionizmu ir koloristika. Savo kūrybą jis apibūdina taip: „Tapau peizažus „lengva ranka“, galvodamas apie aukštesnes meno pakopas. Eksperimentuoju, norėdamas surasti savąjį braižą, išraiškos formą, tapybos koloritą, filosofinį pradą vaizduojamojoje plastikoje. Dažnai mintyse ir eskizuodamas, tapydamas paveikslus pasaulį pertransformuoju, siedamas jį su nūdienos nuotaika, pasaulėžiūra, įvykiais“. V. Šocikas žinomas ir kaip aktų bei abstrakcijų tapytojas. Peizažuose jis siekia sustabdyti nepakartojamą gamtos ir architektūros objektų žavesį, visa tai perteikdamas savaip, per savo matymo prizmę.

LILIJA VALATKIENĖ (g. 1957 m.) – dailininkė, fotomenininkė, žurnalistė nuo 2015-ųjų turinti meno kūrėjo statusą, o nuo 2022-ųjų LDS narė. Savo kūrybą autorė apibūdina taip: „Tapyboje metaforų kalba skatina žiūrovų vaizduotę, o mane intriguoja paties kūrybinio akto spontaniškumas. Aš visiškai „pasileidžiu į lankas“, eksperimentuodama peržengiu visas ribas ir kuriu savo laiko tėkmės estetiką, kurioje atsiskleidžia mano pasirinkta tema. Mitais, legendomis, muzika apipinti motyvai energingai, dinamiškai sugula į drobę, padiktuoja pagrindinius paveikslo komponavimo principus ir individualų tapybos be teptuko stilių. Mėgaukitės ir duokite sau visišką interpretacijos laisvę“.

GRAŽINA VITARTAITĖ (g. 1942 m.) Gražinos Vitartaitės kūrybą taip apibūdina dr. Doc. Algis Uždavinys: „G. Vitartaitė ištikima rimtas estetines vertybes palaikančiai bei saugojančiai tradicijai, kuri grindžiama poetišku subjekto santykiu su gamta, grožio, harmonijos ir saiko teigimu. Ji kviečia ramiai estetinei meditacijai, kupinai džiaugsmo, vidinės dermės, svaiginančio laisvės pojūčio. Jai rūpi išgyventi estetinę gamtos ir ją stebinčio subjekto vienovę, kuri nėra monotoniška, bet pilna įvairių detalių spalvinių niuansų, romantiškų pajautų. G. Vitartaitės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virsiančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui“.

Parodos kuratorius – Jonas Butkevičius.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video