Mokytojas legenda Šėtos gimnazijoje – Vladas Kiaulakis

Rūta Švedienė

Kalbuosi su savo drauge Audrone Pečiulyte. O ji man kad giria, kad giria savo buvusį istorijos ir fizinio mokytoją, kolegą Šėtos gimnazijoje. „Vladas Kiaulakis − mokytojas iš didžiosios raidės. Jo atsidavimas darbui yra stulbinamas: neskaičiuoja valandų ir dienų. Pastebi gabius ir darbščius sportui mokinius, visada juos paskatina, motyvuoja, labai stengiasi dėl jų. Vladas yra kritiškas, kartais kandus, bet visuomet pagarbiai elgiasi su kolegomis. Labai domisi politinėmis šalies realijomis, naujausiomis istorinėmis knygomis, su juo visada yra apie ką pakalbėti, padiskutuoti“. Audronė taip pat sako, kad jis yra tikras Šėtos simbolis, tikra legenda. Besikalbėdama su juo pati, sužinau, kad šiemet kaip tik sueina 45 metai, kai jis dirba mokytoju Šėtos gimnazijoje. Istorikas, fizinio lavinimo mokytojas, treneris, išugdęs daug garbių sportininkų, čempionų ir netgi olimpietį. Tai Adrijus Glebauskas, šuolininkas į aukštį, Tokijo olimpiados dalyvis. Kėdainių rajone jis yra vienintelis olimpietis per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją.

– Jus vadina Šėtos simboliu, Šėtos legenda. Kaip Jums pačiam atrodo, kodėl?

– Tikrai nežinau. Gal dėl to, kad buvę mano mokiniai, dabar jau suaugę žmonės, kartais ateina į mokyklą ir vis dar mane čia randa (šypsosi). Būna, ateina kas po dvidešimt, kas po trisdešimt, o kas ir po keturiasdešimt metų. O aš vis dar čia.

– Tai kiek kartų Jūs mokėte?

– Na, jau mano vienos mokinės anūkas yra dešimtoje klasėje. Šėtos mokykloje pradėjau dirbti nuo 1977 metų. Šiemet sukanka 45 metai, kaip dirbu šioje mokykloje. Tai ir eina tos kartos: seneliai, tėvai, anūkai.

– O Jūs šėtiškis?

– Oi, ne aš esu žemaitis, kilęs iš Gargždų. Aš esu „rezistentas“, bėgau nuo sovietų kariuomenės. Tuo laiku buvo tokie įstatymai, kad jeigu eini į kaimą dirbti, tai neima į kariuomenę. Aš buvau baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, buvau vedęs, jau turėjome ir sūnų, taigi į kariuomenę nenorėjau eiti po instituto ir nusprendėme atvykti čia mokytojauti.

Aš buvau baigęs istoriją ir fizinį lavinimą, žmona istoriją. Ji kilusi iš Kėdainių rajono, tad ir patraukėme į Kėdainių kraštą. Tuo metu planavome čia mokytojauti trejus metus. Ir štai jau 45 metai mes čia.

– Tai kuo daugiau dirbote – istoriku ar fizinio lavinimo mokytoju?

– Istoriją dėsčiau nedaug. Jei likdavo pamokų. Dėsčiau visuomenės mokslus, Konstitucijos pagrindus ir pan. Negaliu pasakyti, kad istorija man nepatiko, bet tiesiog negali sėdėti ant dviejų krėslų. Aš daugiau užsiėmiau fiziniu lavinimu.

– Tai sportas turbūt Jums artimas buvo nuo vaikystės?

– Jau gyvendamas Gargžduose užsiėmiau sportu, o paskui patekau į Panevėžio  internatinę sporto mokyklą. Tai buvo respublikinė mokykla, kuri rinkdavo sportui gabius vaikus.

– O kokia sporto šaka Jūs užsiėmėte ir dabar mokote kaip Sporto centro treneris savo auklėtinius po pamokų?

– Aš esu lengvaatletis. Mano sritis bėgimai, šuoliai į aukštį, į tolį ir kt. Pats buvau šuolininkas, šokinėjau į tolį ir aukštį. Sekėsi gerai. To mokau ir vaikus kaip treneris.

– Mokykloje mokote vaikus visko, ne tik lengvosios atletikos?

– Kaip mokytojas mokykloje mokau visko: žaidimai, krepšinis, tinklinis, lengvoji atletika. Čia jau yra programa ir mokytojas turi jos laikytis. Ateina koks aštuntokas, aš jam ir sakau: pamokų metu aš esu mokytojas, po pamokų − treneris. Veikla skiriasi.

– O kur Jūs mokote vaikus kaip treneris?

– Čia, mokyklos salėje, turime erdves, turime čiužinį. Kasmet turiu 10−12 mokinių, su kuriais smarkiai dirbame 5 kartus per savaitę. Ir čia jau užsiimame tik lengvąja atletika. Žinoma, sąlygos čia nėra labai geros, palyginti su tuo, kokio lygio sportininkai čia gimsta. Turime dar lauke aikštelę, ten galime sportuoti.

– Kaip prisiviliojate mokinius ateiti po pamokų pas Jus į treniruotes?

– Labai vilioti nereikia. Vaikinai natūraliai iš prigimties kovingi, nori sportuoti. Ateina ir kelios merginos. Būna, kad per pamokas kokį gabų nusižiūriu ir pakviečiu vaikščioti ir į treniruotes.

– Ko siekiate, koks tas rezultatas turi būti treniruočių?

– Kad vyras galėtų panešti du maksimos maišus ir dar žmoną bei du vaikus (juokiasi). Noriu, kad vaikinas būtų pasiruošęs gyvenimui, kad į kariuomenę eitų stiprus.

– Gal galite pavardyti kelis sportininkus, Jūsų mokinius, kurie yra kažką laimėję, pasiekę?

– Didžiausia žvaigždė turbūt yra Adrijus Glebauskas, šuolininkas į aukštį, Tokijo olimpiados dalyvis. Kėdainių rajone jis yra vienintelis olimpietis per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją. Dar studentas, 2019 m. universiadoje jis buvo trečias. Tai buvo pasaulinės varžybos. Pas mane jis treniravosi 8 metus. Adrijus ir dabar dar aktyviai sportuoja, dar nori patekti į Paryžiaus olimpiadą. A. Glebauskas yra  tarptautinės klasės sporto meistras.

Dar yra ir daug eilinių sporto meistrų, mano išaugintų. Štai daugkartiniam Lietuvos čempionui maratonininkui Aurimui Skinuliui šiek tiek pritrūko, kad patektų į olimpiadą. Sporto meistras, disko metikas Armandas Miliauskas. Dar jaunas, dar gali patekti į olimpiadą.

Dominykas Petrosevičius – daugkartinis Lietuvos čempionas, trišuolininkas, irgi dalyvavęs universiadoje. Tautvydas Sadovskis, šuolininkas į aukštį, kandidatas į sporto meistrus. Algis Pleskys – irgi kandidatas į sporto meistrus. Šuolininkė į aukštį Viltė Stašaitytė į Europos čempionatą pateko.

Sprinterė Akvilė Butkutė priklausė Lietuvos rinktinei. Martyna Paulauskaitė šokinėjo į aukštį, Lietuvos čempionato prizininkė. Eisvinas Grigaravičius, rutulio stūmikas. Rimgaudas Dudarankas, Tadas Zubrus buvo geri sportininkai. Visus sunku išvardyti.

– O iš dabartinių treniruojamų gal ką galite išskirti?

– Yra, bet aš remiuosi mamos priežodžiu, kad savų vaikų girti negalima. Tegul kiti giria.

– O kaip vaikus motyvuojate? Negiriate, tai gal pabarate?

– Aš esu ramus žmogus, nesibaru, aš aiškinu, kaip reikia teisingai padaryti.

– Koks turi būti mokytojas, treneris, kad jo klausytų, gerbtų? Koks Jūs esate?

– Nežinau. Tiesiog iš prigimties vieni gabūs tam, kiti kitkam. Aš su treniruojamais vaikais praleidžiu labai daug laiko treniruočių metu, dar savaitgaliais važiuojame į varžybas, būna,  jie man  pasipasakoja visokiausius dalykus, pasitiki. Nėra tokio recepto, koks turi būti treneris. Yra ir griežtų gerų trenerių, yra ir negriežtų gerų trenerių. Pirmiausia turi būti geras savo srities specialistas, kad tavim tikėtų, kad taptum autoritetu. Kiekvieną situaciją reikia suprasti, analizuoti, vertinti.

– O tėvai daug prisideda prie vaikų laimėjimų? 

– Tai taip, kai kurie tėvai patys labai apsišviečia ir patys toje srityje daug nusimano, palaiko vaiko dvasią.

– O yra buvę, kad kokį vaiką esate išvaręs už tinginystę iš treniruotės?

– Ne, taip nėra buvę. Jei jau tinginiauja, tai sau tinginiauja, ne man, toks ir rezultatas bus. Jei žmogus pats nenori, aš jo per jėgą netempiu. Pamokose esu šiek tiek vienoks, o treniruotėse kitoks. Pamokose visi skirtingi, būna ir nemotyvuotų vaikų, tenka ir balsą pakelti, o treniruotėse vaikai motyvuoti, mes vieni kitus vardais vadiname.

– Jūs tiek daug metų dirbate mokykloje, ar keičiasi vaikai? Kokie jie buvo tada, kai pradėjote dirbti, o kokie dabar?

– Keičiasi. Galima sakyti, mūsų kaime, mūsų mokykloje pasikeitė genetinis fondas. Kai aš pradėjau dirbti, buvo daug jaunų žmonių, jaunų apsišvietusių specialistų. Tai ir vaikai buvo tokie. Dabar po 40 metų kaimas nuseno, liko tik keli jaunesni ūkininkai, bet kita dalis žmonių yra iš tos silpnesnės visuomenės pusės, tai ir vaikai keičiasi.

Fizine prasme dabar vaikai silpnesni, dažnai valgo prastesnį, ne naminį maistą. Kai buvo karantinas, dirbome nuotoliniu būdu, tai vaikai vos ne neįgaliaisiais tapo nuo nejudėjimo. Anksčiau vaikai kelis kilometrus eidavo į mokyklą, dabar juos vos ne į kiemą įveža. Negerai.

– O Jūs pats sportuojate?

– Oi, prisisportuoju per pamokas ir treniruotes su vaikais. Fizinio krūvio man tikrai netrūksta. Aš atsportavau ir profesionaliai, ir mėgėjiškai, dabar tik mankšta, o ji yra mūsų sodyboje.

– Tai gal darbas sodyboje yra Jūsų hobis?

– Ne, neturiu jokio poreikio labai puošti, man svarbu, kad viskas gerai veiktų funkcionaliai.

– O ką mėgstate dar veikti, be sporto?

– Žiūrėti įvairias sporto varžybas per televiziją. Viskuo domiuosi. Žiūriu ir Lietuvos, ir pasaulio varžybas, man reikia viską žinoti.

– Ar turite daug draugų savo amžiaus, su kuriais galite apie tai pasišnekėti?

– Ne. Aš kalbuosi su vaikais. Kad tiek žinau, vaikams daro įspūdį.

– O Jūsų sūnus gal irgi domisi sportu?

– Ne, nei sūnus, nei marti, nei anūkė nesportuoja, tik kiek mėgėjiškai pasidomi.

– Matau ant sienos kabo įvairiausi merų padėkų raštai, apdovanojimai, nominacijos.

– Čia tik dalis, kiek vinių buvo, tiek prikalė (šypsosi).

– Ne vieną kartą buvote išrinktas ne tik Metų mokytoju, bet ir šmaikštuoliu. Štai nominacija „Metų šmaikščiausiasis“, „Metų šmaikštuolis“. Turite gerą humoro jausmą?

– Taip žmonės sako (šypsosi).