Mokytoja iš Lietuvos per Vilhivkos okupaciją buvo palaidota krūmuose

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Vilhivkos, Charkivo regionas

Oficialiai skelbiama, kad Vilhivkos kaimas buvo išvaduotas po mėnesio, tačiau tikrumoje čia kovos vyko du mėnesius. „Ar žinote, kad pas mus dirbusi jūsų žemietė Viktorija Aleksenko čia statė nuostabius spektaklius ir dirigavo pačios suburtam vaikų bei suaugusiųjų chorams ir buvo labiausiai mokinių mylima mokytoja?“ – paklausė Vilhivkos mokyklos direktorė Svetlana Serikova, aprodydama bombų apgriautą, sudegusią ir atstatymui netinkančią mokyklą, kai įėjome į sunaikintą aktų salę.

Nustebęs atsakiau, kad nežinau, nes apie tai Lietuvoje skaityti neteko.

„Ji buvo pedagogė iš didžiosios raidės, gaila, bet per okupaciją, kovo 8 dieną mirusi 86 metų V. Aleksenko buvo palaidota paskubomis ir slapta, nors taikos metu į jos laidotuves būtų suplūdęs visas kaimas, nes ją visi pažinojo ir gerbė. V. Aleksenko išauklėjo net tris mūsų gyventojų kartas“, – sakė direktorė.

S. Serikova liūdnai pasakojo, jog tuo metu Vilhivkoje vyko labai aršios kovos, o kaimelio gyventojai tūnojo rūsiuose bijodami nubėgti net iki tualeto. Okupantai buvo nurodę mirusius žmones laikinai laidoti kiemuose, nes turbūt bijojo, kad atėję į naujas kapines, esančias kalvos viršuje, vietiniai pamatys priešo išsidėstymą ir apie tai informuos ukrainiečių karius.

Kai vienas jaunuolis nepaklausė draudimo neiti į naujas kapines ir ten su keliais draugais laidojo nuo skeveldros žuvusią savo mamą, okupantai ėmė šaudyti ir nuo atskridusios bombos žuvo du dvidešimtmečiai.

V. Aleksenko mirė praėjus vos kelioms dienoms po šios tragedijos, todėl ją buvo nuspręsta laidoti arčiau namų esančiose senose apleistose kapinėse, kuriose jau pusšimtį metų niekas nebuvo laidojamas.

„Žinau, kad ją, suvyniotą į kilimą, karučiu nuvežė ir paskubomis, ištaikę pertraukėlę tarp bombardavimų, palaidojo keturi buvę jos auklėtiniai, dvi sutuoktinių poros“, – pasakė S. Serikova. Direktorė netrukus parodė tai, kas liko iš kabineto, kuriame buvo laikomi teatriniai rūbai ir kuriame mėgo laiką leisti lietuvė.

Pusė antrame aukšte buvusio kabineto po sprogimo nugarmėjo į apačią, o teatriniai rūbai liko išsibarstę ant griuvėsių, kedenami vėjo ir plaunami lietaus.

Pasivaikščiojimas po sugriautą mokyklą, kai po kojomis šnarena apdegę vadovėliai, o aplink mėtosi nuo ugnies pajuodusios kėdės ir stalai, kėlė slogų įspūdį. Liūdnai atrodė ir lietuvės butas, kuriame visi langai buvo išdužę nuo skeveldrų, o dalis balkono kabojo nukritęs.

Paskambinęs vienturtei V. Aleksenkos dukrai Tatjanai Marynič, per karą iš Odesos pabėgusiai į Jungtinę Karalystę, sužinojau, kad mergautinė jos mamos pavardė buvo Novasz. Mama į Donecko regioną Ukrainoje kartu su tėvais atsikraustė vaikystėje iš Vilniaus, kuriame prieš Antrąjį pasaulinį karą ji tik kelis metus mokėsi ir lankė baleto mokyklą.

Tėvas pokarinėje stalinizmo epochoje buvo suimtas ir kartu su žmona ir dukra ištremtas į Sibirą. Dėl šios priežasties T. Marynič mamai nebuvo leista studijuoti universitete humanitarinių mokslų, ir ji tapo matematike.

Vėliau užsispyrusi moteris visgi įgijo ir rusų kalbos bei literatūros mokslų diplomą, nes jos aistra buvo knygos ir menas.

„Ji turėjo daugybę fantastiškų idėjų, net tapusi pensininke toliau keliolika metų dirbo mokykloje, kur įkūrė knygos mylėtojų klubą, statė spektaklius, subūrė chorą, įsteigė sienlaikraštį, vežė mokinius į spektaklius Charkive ir net į ekskursiją Lietuvon“, – pasakojo Ana Sergejeva.

Ši moteris pati tapti pedagoge nusprendė susižavėjusi V. Aleksenkos asmenybe.

„Mama neakcentavo savo tautybės, ji augo Vilniuje žydo ir lenkės šeimoje, vėliau gyveno Ukrainoje ir Rusijoje, tačiau apie Lietuvą visada kalbėjo su didele meile, ten mėgo vežti į ekskursijas mokinius, gal todėl šie ir vadino ją lietuve“, – sakė T. Marynič.

Dukra prašė mamą globojusios mokytojos nesakyti, kad Rusija užpuolė Ukrainą ir vyksta karas, nes bijojo, kad tokia žinia ją gali tiek sukrėsti, kad pasimirs iš pergyvenimo.

„Ji taip ir nesuprato, kad esame okupuoti, nes klausa buvo visai nusilpusi ir negirdėjo gatvėje aidinčių sprogimų“, – sakė ligonę globojusi pradinių klasių mokytoja Jekaterina Kravčenko. Lietuvė esą vien stebėjosi, kaip galėjo vasario mėnesį pradingti centrinis šildymas ir elektra, ir vis klausė, kada gedimai bus pašalinti.

„Mes tris kartus per dieną pripildavome karšto vandens į šildytuvus ir kišdavome jai po patalais, nes lauke kai kuriomis naktimis spaudė dvidešimties laipsnių speigas“, – prisiminė J. Kravčenko.

Globėja teigė, jog lietuvė turėjo įspūdingą atmintį ir galėjo ištisas valandas deklamuoti poetų eiles. Mėgstamiausias jos poetas buvo A. Puškinas, kurio buvo nusipirkusi net keliolika statulėlių ir apdėjo šiomis savo knygų lentynas.

„Dėl meilės tam poetui mokiniai V. Aleksenko buvo praminę Puškino fane, net neįsivaizduoju, kaip jai būtų buvę skaudu girdėti, jog sukrėsti agresorių žiaurumų ukrainiečiai ėmė griauti paminklus Puškinui; kartais pagalvoju, jog lietuvė numirė pačiu laiku ir nepamatė, kaip dūžta buto langai ir griūva jos idealai“, – sakė J. Kravčenko. 

Ši gyveno lietuvės kaimynystėje gretimame name ir pastaruosius kelerius metus kasdien po kelis kartus ją lankydavo, gamindavo maistą, dalindavosi prisiminimais. V. Aleksenkai prieš keletą metų buvo įstatytas širdies stimuliatorius, ji į lauką nebeišeidavo, dienas leisdavo skaitydama knygas.

Per okupaciją iš Vilhivkos pabėgo dauguma iš čia gyvenusių dvejų tūkstančių žmonių, kaime pasiliko vos keliolika asmenų. Oficialiai skelbiama, kad kaimelio okupacija tęsėsi vos mėnesį, tačiau tikrumoje kovos čia vyko du mėnesius.

Mat ukrainiečių iš kaimelio išstumti okupantai įsitvirtino aplinkinėse gyvenvietėse bei miškuose ir visą mėnesį siekė atsikovoti Vilhivką. Apie tai papasakojo lietuvę globojusios J. Kravčenkos sutuoktinis Jurijus.

„Mes tikėjomės, kad karas greitai baigsis ir galėsime perlaidoti ir tinkamai pagerbti V. Aleksenko, tačiau po jos mirties mūšiai tapo dar nuožmesni. Kaime beliko vos keliolika žmonių“, – pasakojo vyriškis.

Kravčenkos po laidotuvių persikraustė gyventi į Vilhivkos pakraštį pas senyvą bičiulį Ivaną Savčenko, manydami, kad ten bus saugiau.

Tačiau ir ten netrukus pasidarė nesaugu.

„Išėjusi į kiemą su telefonu rankoje ir tikėdama, kad lauke pavyks pagauti ryšį, kad galėčiau paskambinti dukrai, netrukus pamačiau, kad kažkas man po kojomis šaudo ir supratau, kad rusų snaiperis tokiu būdu perspėja, kad nedrįsčiau skambinti, nes jie bijojo, kad netalkintume ukrainiečių kariams“, – pasakojo J. Kravčenko.

Kad po kojomis tikrai šaudė name ant kalvos įsitaisęs snaiperis, vėliau jai esą patvirtino ir kelios kaimynės, viena iš kurių su tuo snaiperiu net praeidama sveikinosi. Po kelių dienų į kiemą atskridusi bomba sužeidė šunį vedžiojusį I. Savčenko – jam į šlaunies kaulą įstrigo skeveldra.

Pedagogė paskambino gelbėtojams, tačiau šie atsakė, jog neatvyks, nes privažiavimas į Vilhivką yra užminuotas ir užtvertas. Tad jiems patiems teko degtine plauti bičiulio žaizdą ir ją susiūti.

„Aš gyvenime nebuvau to dariusi, tačiau tada privalėjau su paprasta adata ir siūlu susiūti, nes kitaip negalėjome sustabdyti kraujavimo“, – prisimena pedagogė.

Siūti žaizdą teko pasišviečiant žvake, nes elektros nebuvo.

Gelbėtojų pasiuntinys tik po dviejų dienų atėjo ir pranešė, kad minos ir užtvėrimai konkrečiu metu pusvalandžiui bus nuimti tam, kad išvežtų sužeistąjį. Šio mašiną vairavęs pedagogės vyras Jurijus su siaubu ir dabar prisimena, jog važiuoti teko nurodytu miško keliuku matant aplink gulinčių daugybę prieštankinių minų.

„Žinojau, kad jei kažką padarysiu ne taip, tai visi žūsime, todėl važiavau labai atsargiai. Judėti teko aplink sproginėjant bomboms, todėl, kai nusigavome iki ligoninės Charkive, prakaitas žliaugė iš streso, o dabar matau, kad padaugėjo ir žilų plaukų“, – pasakojo vyriškis.

Gydytojai pagyrė, jog sužeistojo žaizda buvo tinkamai dezinfekuota ir užsiūta, o išėmus skeveldrą kaimynas pagijo. Po šios istorijos Kravčenkos išvyko gyventi pas giminaičius į toliau nuo fronto esančią gyvenvietę Charkivo regione.

Į Vilhivką pora grįžo tik rudenį, nes anksčiau atvažiuoti neleido kariškiai, kuriems kelis mėnesius užtruko gyvenvietės bei aplinkinių laukų išminavimas.

Vilhivka mano apsilankymo metu irgi atrodė kaip išmirusi, nes čia gyventi grįžo vos keli šimtai žmonių. Dalis neturi kur grįžti, nes jų namai bombų sugriauti, o dauguma prisibijo čia likti, nes baiminasi, kad okupantai gali grįžti.

„Kai karas baigsis, mes mylimą lietuvę mokytoją perlaidosime gražiai, tačiau kol kas čia dar nesaugu ir visų galvos yra užimtos kitais rūpesčiais“, – patikino J. Kravčenko ir palinkėjo man būti atsargiam karo zonoje.