Mokyklos laikų talentą atgaivinusi labūnaviškė: „Du gražiausi mano paveikslai – sūnūs“

Kai paslaptingos mūzos netikėtai įkvėpta labūnaviškė Rita SODAITIENĖ prieš kelerius metus į rankas paėmė dažų paletę, moteris nė nenujautė, kad šie paveikslai išpuoš miestelio bibliotekos erdves ir tai taps jos kaip tapytojos debiutu bendruomenėje.

„Net ilgus metus šalia gyvenanti kaimynė, iki šiol nežinojo, kad aš piešiu“, – šypsosi Rita, pavasarį nustebinusi daugelį pažįstamų, bet tik ne save pačią. Turinti menui jautrią sielą moteris atrado dar mokyklos suole, tačiau išmušus metui rinktis profesiją Rita pasuko praktiškesniu keliu – įstojo į prekybą.

Vis tik pašnekovė įsitikinusi – kas mums skirta, pasiveja net ir po daugelio metų. „Vieni ima groti, kiti – dainuoti, o treti – piešti. Tada apie juos sako: „Sukvailiojo į senatvę“, – nusijuokia ir pati tokių replikų sulaukusi moteris. – O iš tiesų žmonės tiesiog pagaliau išdrįsta daryti tai, kas jiems miela.“

Išvydo dienos šviesą

„Šis mano debiutas… – šyptelėjusi trumpai užtęsia Rita – … per prievartą. Man seniai vaikai ir sūnaus Dano draugė sakė, kad turiu pristatyti savo tapybos darbų parodą. Bet kur jau čia aš – moteriškė iš kaimo, – kukliąją asmenybės pusę atskleidžia savamokslė įsimintinų abstrakčiosios tapybos darbų kūrėja. – Aš tapau tik sau – tik žaidžiu.

Bet galiausiai šį pavasarį Labūnavos bibliotekininkė mane įtikino ir štai – apie 40 mano paveikslų kuriam laikui iš namų palėpės persikėlė į biblioteką. Tai beveik visas mano tapybos turtas.“

Tapydavo iki išnaktų

Rita pasakoja tapyti pradėjusi visai neseniai – prieš penkerius metus. Kūrybos pradžia moterį įsuko tarsi tornadas – labūnaviškė nuo molberto neatsitraukdavo iki išnaktų.

„Pirmieji tapybos metai buvo itin aktyvūs. Kūriau labai daug, – sako Rita ir prisimena, jog noras piešti netikėtai užgimė artėjant sesers 50-mečiui. – Man staiga prisireikė piešti. Lyg iš niekur. Nusprendžiau, kad turiu seseriai nutapyti paveikslą.“

Pašnekovė ilgai gyveno su šia mintimi, savyje ją tarsi brandino ir galiausiai po dvejų metų į rankas paėmė teptuką.

„Laikas bėgo, bėgo, vis planavau, bet nieko nenupiešiau. Liko kaip studentams paskutinė naktis ir gimė paveikslas. Aišku, pirmas blynas prisvilęs. Bet sesuo nieko nesako, vis dar laiko tą paveikslą, – juokiasi Rita. – Aš jos prašau, kad išmestų. Sakau, nupiešiu kitą.“

Pašnekovė atskleidžia per pirmuosius kūrybos metus palėpėje prie paveikslų užsibūdavusi ir iki dviejų nakties.

„Pasidariau kaip ligonis, – pati stebisi labūnaviškė. – Tik atsirasdavo laisva akimirka ir aš jau lipu į viršų. Liko truputis dažų – negi išmesi? Greitai nupiešiu kokį mažą paveikslą. Buvau labai užsikabinusi.“

Laisvė žiūrovo vaizduotei

Dauguma Ritos kūrinių – abstrakcijos, į kurias žvelgdamas nesijauti įpareigotas perskaityti spalvomis bei teptuku užfiksuotą tikslią autoriaus viziją – kiekvienas yra laisvas matyti tai, ką jam byloja jo paties mintys ir fantazija.

„Tokia tapyba – man tikra meditacija, – atvirauja autorė. – Domiuosi tapybos technika, kai ant drobės dažai pilami. Visada nustebina galutinis rezultatas. Paveikslas iš dalies tarsi kuria save pats. Pili, pili ir stebi, kas išeina. Liejant antro panašaus darbo nesukursi – kiekvienas būna unikalus.

Žinoma, pasitaiko, kad rezultatas nepatinka, tada padedu paveikslą į reabilitaciją, – šypsosi Rita. – Pastovi darbas, paremtas į sieną, pabūna, aš pamąstau, atrandu įkvėpimo, ką reikėtų padaryti, ir grįžtu taisyti. Kartais tas taisymas virsta į kažką itin gražaus.“

Iš vyro pašnekovė kartą sulaukė pastabos, kad jos paveikslai pernelyg tamsūs.

„Turiu kelias savo mėgstamas spalvas, – paaiškina kūrėja. – Dažniausiai būtent jas ir naudoju. Tai oranžinė, cinamono, auksinė, žalia, raudona, juoda, balta. Nemėgstu elektrinės, rugiagėlių mėlynumo. Jei tik įdedu tokių spalvų – man kūrinys nepatinka, negražiai išeina, nesusilieja taip, kaip norėtųsi.“

Kritikos nebijo

Rita sako neturinti tikslo savo kūrinių parduoti. Tapyti – tiesiog malonus pomėgis. Moteris džiaugiasi laisve kurti taip, kaip jai artima.

„Savo paveikslų esu padovanojusi tik draugėms ir abiem sesėms. Kol kas gailiu parduoti, – taria labūnaviškė. – Artimieji, draugės džiaugiasi, kad pagaliau išdrįsau viešai parodyti savo kūrybą. Nors man tie mano paveikslai atrodo vaikiški, dar daug kur reikia tobulėti. Apie tapybą nusimanantis žmogus, tikiu, taip ir pasakytų. Bet, kitavertus, pasižiūriu į drąsiai savo kūrybą rodančius mėgėjų darbus ir matau, kad mano kūriniai tikrai nėra prastesni.

Kritikos nebijau ir mielai ją priimu. Visi esame skirtingi. Bet visada sau primenu, kad tapau dėl savęs, savo malonumui, todėl svarbiausia, kad patiktų man.“

Mamos tapybai neabejingi ir abu pašnekovės sūnūs. Tiesa, jų nuomonė dažnai išsiskiria: jaunėlis Benas – giria ir skatina mamą, o štai meno gyslelę paveldėjęs vyresnėlis Danas, esant reikalui, be užuolankų ir pakritikuoja.

„Būna, pasako: „Ai, čia bobiškai padarei.“ Suprask – negerai. O Benas ateina ir ramina mane: „Tu jo neklausyk. Viskas gerai, daryk toliau, kaip tau norisi“, – pasakodama apie atžalas šypsosi Rita. – Danas išsako savo nuomonę ir dėl mano pasirinktų spalvų, skatina tapyti didesnius paveikslus. Sako, kad abstraktūs darbai šitaip kur kas geriau žiūrėsis.“

Pabūti meno kritiku į namo palėpę dažnai – tačiau tik su žmonos leidimu – užlipa ir jos sutuoktinis.

Auksarankės močiutės genai

Pašnekovė pasakoja, jog talentas kurti neatsirado iš niekur – tai močiutės iš mamos pusės genai.

„Babytė nepaprastai gražiai paišė, siuvinėjo ir siuvo. O aš esu tokia – kaip galiu kažko nemokėti. Man būtinai reikia mokėti, – juokiasi moteris. – Kai pradėjau siūti ir kas nors nesisekdavo, nueidavau pas babytę. Ji man sukirpdavo arba parodydavo, ką daryti.“

Kai mokykloje Rita atrado gabumus piešti, jauna mergina ėmė svajoti apie dailės studijas. Vis tik nesulaukusi šeimos palaikymo, pasirinko žemiškesnę profesiją.

„Mokykloje piešimą mums dėstė Katrytė Kretavičienė. Ji jau tada matė mano talentą. Pareidavau iš mokyklos namo, tai man neduok valgyti, o duok papiešti: pasidėdavau kokį paveiksliuką ir kopijuodavau. Labai patikdavo peizažai.

Mokytoja kalbino stoti į Dailės technikumą, po pamokų mane papildomai mokė, bet anuomet dailė neatrodė ta profesija, iš kurios galėtum pragyventi, – sako Rita. – Kadangi man patiko ir pardavėjos darbas, pasirinkau studijuoti prekybą. Taip piešimas nublanko.“

Kuria gėlynus

Pamiršusi piešimą kaip mokyklinę svają, Rita pradėjo grožį kurti kitaip – sodindama augalus.

„Aš visada kažkur įlįsdavau: tai kokį darželį kam patvarkyti, tai apsodinti, pagražinti, tai akmenis padėlioti. Labūnavoje ne vienas kampelis apsodintas pagal mano idėjas, – širdžiai mielą pomėgį atradusi džiaugiasi moteris. – Taip pat kuriu puokštes, progines kompozicijas, dekorą.

Gyvename nuosavame name, tad erdvės reikštis kaip ir turiu, tik bėda, kad jau viskas apsodinta, augalų pilna ir nebėra laisvos vietos. Norisi kažką perdėlioti, pakeisti, gal ką išrauti, bet širdis neleidžia atsisveikinti nė su vienu augalu – jie man kaip savi pirštai. Prisimenu kiekvieną iš kur gavau – kurį sūnus padovanojo, kurį draugė.

Kitur tai aš profesorė – nueinu ir nugeniu, o pas save gailiu kiekvienos šakelės, – juokiasi labūnaviškė. – Kai prie namų pradėjau kurti želdynus, vaikai dar buvo maži. Su drauge automobiliu važiuodavome į augalų parodas Kaune. Išprotėjimas, kiek visko prisipirkdavom! Pilną mašiną užkraudavom. Akys didelės ir visko nori – o kur paskui susodinti?! Kai nebebuvo, kur dėti, tada ir manija praėjo.“

Želdininkystė – ilgametė Ritos aistra. Kad ir kur bebūtų, dailiai sutvarkyta aplinka visada patraukia jos akį. Pašnekovės sodyba taip pat ne kartą yra pelniusi gražiausiai tvarkomos sodybos laurus.

„Neslėpsiu, gauti šiuos apdovanojimus buvo malonu. Juk nuoširdžiai dirbi, tai kodėl nesidžiaugti, kai tave įvertina? Manau, taip pat bus ir su paveikslais: jei žiūrovai įvertins šią parodą, tada jų bus ir daugiau. Bet smagiausia visus nustebinti. Daugelis labūnaviškių nežinojo, kad patyliukais palėpėje tapau, o dabar savo kūrybą atvirai parodžiau visiems“, – nusišypso Rita.

Tapo tik žiemą

„O Jums, Rita, ar buvo staigmena, kad gebate šitaip tapyti?“ – pasiteirauju kitu amplua net patiems artimiausiems save atskleidusios pašnekovės.

„Dariau, dariau, peckiojau, niekam nerodžiau. Paskui vienai draugei, kitai, abiem sesėms truputį parodžiau. Visos sakė: „Eik tu sau! Tu tikra menininkė!“ O vienos bičiulės vyras yra žinomas krašto tapytojas. Ypač jo paskatinimas bei palaikymas įkvėpė pasitikėjimo savimi, todėl tapiau toliau.

Taigi, galima sakyti, net artimieji pažino kitą mano pusę, – taria Rita. – O savęs nenustebinau, nes žinojau, kad moku ir piešti, ir gėles komponuoti. Tiesa, dabar mano piešimas visai kitoks nei mokyklos laikais.“

Labūnaviškė pabrėžia tapybai atsidedanti tik žiemą – kai nebereikia darbuotis lauke prie augalų.

„O kovą jau pradedu daiginti, vėliau sodinti ir kūrybinė energija pakrypsta kitur. Gamta bunda, tad prie paveikslų nepristovėsi“, – paaiškina moteris.

Trečios kartos labūnaviškė

Rita – tikrų tikriausia labūnaviškė ir tuo itin didžiuojasi. Iš gimtojo miestelio moters neišviliojo joks didmiestis.

„Esu trečios kartos labūnaviškė, – suskaičiuoja pašnekovė. – Mano tėvukas kilęs nuo Vandžiogalos pusės – iš Vimbarų kaimo. O babytė gyveno visai netoli Labūnavos – už užtvankos, Sičionyse, – pasidalina Rita. – Mes su tėvais į Labūnavą atsikėlėme 1961 m. Tada čia nieko nebuvo – tuščia, tik laukai, vienkiemiai ir mediniai namai, važiuojant link Kauno. Mačiau, kaip atsirado visa dabartinė Labūnava. O kur šiuo metu stovi mūsų namas, buvo pelkynas.“

Svajojo apie sūnus

Labūnavoje Rita susipažino ir su savo vyru, užaugusiu Jiezne. Ukmergėje baigęs mokslus, jis atvyko darbuotis į anuomet itin garsų „Rytų aušros“ kolūkį.

„Susipažinome, o susituokę ir likome gyventi Labūnavoje pas vyrą, nes pradėjęs dirbti jis netoli užtvankos statėsi namą“, – gyvenimo detalėmis pasidalina moteris.

Pora užaugino du sūnus.

„Visą laiką norėjau tik sūnų, – išduoda Rita. – Aš net vardą būtent sūnui labai anksti buvau sugalvojusi – Danas. Pirmagimį taip ir pavadinau. O antram sūnui vardą išrinko vyras. Taigi turime Daną ir Beną.“

Gražiausi paveikslai

Kalbėdama apie sūnus, moteris spinduliuoja. „Danas ir Benas – du gražiausi mano paveikslai, – švelniai taria pašnekovė. – Labai geri vaikai. Be galo jais didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad mūsų tarpusavio ryšys stiprus, daug bendraujame. Galiu ir pasikalbėti, ir pasiguosti.“

Ritos vyresnėlį žino ne tik visa Lietuva, bet ir užsienio sporto aistruoliai. Tai paralimpietis Danas Sodaitis, sprinteris, tapęs Europos vicečempionu, pernai prezidento Gitano Nausėdos apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

„Danas labai veiklus, jo visur pilna. Iš kur pas jį tiek energijos – nė neįsivaizduoju. Turbūt tėčio genai, – spėja mama. – Jis baigęs Karo akademiją bei magistro studijas reklamos srityje. Danas sportuoja, fotografuoja, Vilniuje įkūrė fotostudiją „ISO 100“ ir neįgaliųjų sporto klubą „Paradoksas“. Su Danu apie viską pasišnekame, jis labai atviras.

Benas – ramesnio, uždaresnio būdo, Vytauto Didžiojo universitete įgijo bakalauro laipsnį, paskui Lietuvos sporto universitete baigė magistrantūros studijas. Dabar turi savo verslą.“

Lepina mamą

Abu Ritos sūnūs gyvena sostinėje. Moteris sako, itin besižavinti Vilniumi, todėl nuvažiavusi aplankyti vaikų mielai pasivaikšto po miestą.

„Sūnūs gyvena pačiame centre. Vaikų butus teskiria siena. Kai nuvažiuoju, iš vieno pas kitą vaikštau su šlepetėmis, – pasakoja Rita. – Vaikai mane labai lepina. Kartais net bijau prasitarti apie savo svajones ar planus ką nors pirkti, nes tuoj viskas būna padaryta.

Štai neseniai vaikai man padovanojo automobilį. Dabar esu nuo nieko nepriklausoma – sėdu ir važiuoju pas sūnus, – šypsosi mama. – Labai smagu pabūti su vaikais. Jei tik pakviečia į kokį miesto ar sporto renginį, kur patys dalyvauja, visada važiuoju palaikyti. Abu sūnūs, o dabar dar ir Dano draugė, bėga pusmaratonius.“

Pernai Danas dalyvavo Paryžiuje vykusiame pasaulio čempionate. Sulaukusi kvietimo vykti drauge, Rita įveikė skrydžio baimę ir keliavo stebėti sūnaus starto.

„Nors labai bijau skristi lėktuvu, bet vaikai įkalbėjo, – net atsidūsta Rita. – Dano draugė mane po visus garsiausius Paryžiaus meno muziejus apvedžiojo. Buvau apsalusi. Aplankėme ir nuostabius parkus. Man labai patinka tokios vietos, nes įdomu apžiūrėti, kaip viskas susodinta.“

Šeimininkauti išmokė ir sūnus

Ritos rankos ne tik kuria akį traukiančius želdynus, tapo paveikslus, bet dar ir karaliauja virtuvėje. Pašnekovė vaišina pačios keptomis kanelėmis ir senąja klasika tapusiu „Draugystės“ varškės pyragu.

„Gyvenant kaime, tėvai, žinoma, augino gyvulius. Taigi dar vaikystėje iš mamos išmokau gaminti dešras ir ruošti įvairiausius patiekalus.

Buvo laikas, kai maistą ruošdavau net užsakymams. O jeigu užsakymai būdavo didesni, man mielai padėdavo Danas, – pasakoja Rita. – Gaminti moka abu sūnūs. Jie ir visas šventes namie man padeda suruošti: Danas serviruoja stalą, o Benas su manimi darbuojasi virtuvėje.“

Pensijoje – mokslai

Pasibaigus žiemai, o drauge ir dar vienam Ritos kūrybiniam sezonui, moteris vis pasvarsto, jog norėtų į meną pažvelgti profesionalesniu žvilgsniu.

„Tokių metų į universitetą, žinoma, nebestosi, tačiau būtų labai įdomu pasigilinti į dailę, pasimokyti. Esu lankiusi keletą trumpų kursų, bet norėtųsi nuoseklių žinių.

Palauksiu, kol išeisiu į pensiją, o tada turėsiu sočiai laiko ir tapybai, ir įgūdžių tobulinimui“, – pozityviu potėpiu mūsų pašnekesį užbaigia Rita.