Mielas Tėti, kaip gera Tave turėti…

 Mielas Tėti, kaip gera Tave turėti…

123rf.com nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Jau seniai mokslo įrodyta, jog tėčiai vaikų gyvenimuose ne mažiau svarbūs nei mamos. Tėčio dalyvavimas vaiko gyvenime yra neįkainojamas, būtinas: jis pastiprina ir suteikia saugumo, padeda kovoti ir nepasiduoti, pasiekti savo tikslų, kontroliuoti save bei pradėti iš naujo.

Berniukams tėtis yra autoritetas, vyriškumo pavyzdys. Austrų psichiatras, psichologas Zigmundas Froidas, vienas pirmųjų atkreipęs dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, yra sakęs: „Aš negaliu prisiminti, ko man vaikystėje būtų labiau reikėję už tėvo apsaugą“.

Mergaitės tėčio nemėgdžioja, bet joms reikia jo emocinės paramos, rūpesčio ir globos. Tėtis dukrai – vyro pavyzdys. Saugantis savo mažąją princesę nuo visų pasaulio nelaimių tėvas, be abejo, nori, kad ateityje ji susirastų gerą, savęs vertą vyrą.

Taigi, Tėvo dienos išvakarėse „Rinkos aikštė“ pakalbino buvusias tėčių princeses, kurios pasinėrė į vaikystės prisiminimus, prisiminė įskiepytas vertybes, paveldėtas savybes ar būdo bruožus bei kitus dalykus.

Paveldėjo gerumą ir nekantrumą

Televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė (62), ne vienerius metus skaitanti sveikinimus įvairiomis progomis, prisiminė, jog buvo labai laukta tėvelio dukrytė.

„Esu šeimoje pirmagimė, tėtis labai norėjo mergytės ir jau vardą buvo išrinkęs. Tad mane rankose parsinešė iš Antakalnio klinikinės ligoninės gūdžią žiemos dieną, kadangi esu gimusi gruodį, ir labai mylėjo.

Mano tėtis buvo paprastas žmogus iš Dzūkijos kaimo, nuoširdus, patikimas ir kiek sentimentalus. Nemokėjo lepinti, bet visada jaučiau, kad esu mylima. Supykęs bardavo, o kai būdavo geros nuotaikos, iš jo galėjau, kaip vaikas, išsiprašyti visko, ko tik trokšta širdis“, – su savo žavia šypsena veide pasakojo legendinė televizijos diktorė.

Pasak jos, tėčiui šeima buvo svarbiausia. Jo negalėjo suvilioti jokie draugai ar pramogos, jis tik namo skubėdavo, visos jo pajamos buvo skirtos šeimai. Tad ir jai natūraliai susidėliojo – šeima yra svarbiausia vertybė.

„Esu panaši į savo tėtį ir jautri kaip ir jis, manau, jo nekantrumas įsiliejo į mano charakterį“, – šiltais prisiminimais dalijosi L. Kybartienė, kuriuos, kiek pamąsčiusi, tęsė toliau: „Mano tėtis buvo geros, jautrios širdies. Savaitgaliais mėgdavo nuvažiuoti į savo tėviškę Dzūkijoje, netoli Veisiejų miestelio, prie labai gražaus Snaigyno ežero.

Kelio – apie 145 km ir visada pasiimdavo pakeleivį, o dažniausiai – kokią vyresnę moterytę ar močiutę, kuri stabdydavo kelyje į tėviškę. Niekada neimdavo pinigų už pavėžėjimą, jam būdavo tiesiog smagu pasiplepėti.

Pamenu, sustojo pavėžėti močiutę į Alytų. O ji sako: „Vaikeli, neturiu pinigų, ar pavėžėsi?“. Tėtis tik nusijuokė ir liepė sėsti į automobilį, pirmos laidos žiguliuką, kurį labai mėgo.

Pakeliui močiutė jam visą laiką dainavo ir dainavo lietuvių liaudies dainas, sakė žinanti jų apie šešis šimtus.

Tėtis močiutę atvežė iki pat namų ir jai padėkojo. Sakė: „Va kiek daug gavau, dūšią sušildei“. O aš sėdėjau šalia tėčio visą kelią ir jaučiausi laiminga.“

Tėtis visada yra pavyzdys, vaikai augdami mato, stebi, mokosi iš Tėvo. Tėtis dukrai – tai pirmas vyriškumo pavyzdys jos gyvenime. Sūnui – stiprybės, autoriteto arba atvirkščiai – agresijos ir bevališkumo mokytojas.

L. Kybartienė

Tėtis – labai svarbus vaiko gyvenime

L. Kybartienė ne kartą viešai yra labai šiltai kalbėjusi ir apie savo uošvį, kuris, pasak jos, taip pat suvaidino nemenką vaidmenį jos gyvenime.

„Vytautas Kybartas tikrai man buvo kaip tėtis, draugas, kolega ir mokytojas. Jis gebėjo rūpintis ne tik savo darbais televizijoje, vedė gausybę renginių, koncertų, o tarp darbų, filmavimų gebėjo dar ir mane pavėžėti, kur prašydavau.

Skyrė labai daug dėmesio mane ruošdamas diktorės darbui ir labai išgyvendavo dėl to, kaip man sekasi televizijoje. Negailėdavo pastabų, patarimų… Iki šiol gailiuosi, kad neįsirašiau jo pamokų, kuomet skaitydavau tekstus ir jis stabdydavo mane, mokė, kritikavo, bet visada buvo globėjiškas rūpestingas kaip tėtis. Namuose ir kreipdavausi į Jį, – TĖTI“, – jautriai kalbėjo pašnekovė.

Jos nuomone, tėčio rolė vaiko gyvenime yra labai svarbi.

„Tėtis visada yra pavyzdys, vaikai augdami mato, stebi, mokosi iš Tėvo. Tėtis dukrai – tai pirmas vyriškumo pavyzdys jos gyvenime. Sūnui – stiprybės, autoriteto arba atvirkščiai – agresijos ir bevališkumo mokytojas. Svarbiausia, koks bebūtų vyras, jei jis turi vaikų, jis jau atsakingas už tai, kokias asmenybes suformavo besirūpindamas arba visai nesirūpindamas savo atžalomis.

Manau, TĖVAS turi jausti atsakomybę už savo vaiką ir išlikti šeimos saugumo kūrėju savo vaikams vaikystėje, o draugišku patarėju suaugusiems vaikams“, – išmintingai apie svarbias tėvo pareigas kalbėjo L. Kybartienė.

Įsimintiniausias sveikinimas

„Laima, skaitote daug sveikinimų įvairiomis progomis, ne išimtis ir Tėvo diena. Ar yra buvęs koks nors sveikinimas, kuris išliko ilgai atmintyje (o gal ir dabar jis vis dar tebėra?)“, – pasiteiravau televizijos laidų vedėjos.

„Paskutiniais metais, o ypač pandemijos laikotarpiu, kuomet vaikai negalėjo lankyti savo tėvų, stipriai pagausėjo sveikinimų tėčiams, – kiek nustebino pašnekovė. – Man visada suvirpa džiugesiu širdis, kai vaikai, dažniau jau suaugę, vardija, koks geras, paprastas, išmintingas, atlaidus, labai gerbiamas jų tėtis, senelis.

O man atmintyje liko sveikinimas, kuriame vyras dėkojo savo žmonai už šeimą ir jų keturis vaikus. Už žmonos kantrybę bei jos stiprybę. Kuomet vyras dėkoja savo vaikų motinai, toks vyras – tikras Tėvas.“

Pabaigai L. Kybartienė pasidžiaugė, kad šiuolaikiniai tėčiai visai kitokie nei buvo jos laikais.

„Vyrai drąsiai dalijasi rūpesčiais šeimoje su savo žmona, augina vaikus, derina savo darbus, finansus, galimybes taip, kad galėtų pasikeisti vaiko priežiūroje su žmona. Vienas tik pamąstymas: jei nori, kad laimingi būtų tavo vaikai, daugiau dėmesio skirk jų mamai“, – Tėvo dienos proga patarė ir palinkėjo moteris.

Buvo reiklus, bet lepino

Kėdainių rajono savivaldybės mero patarėja ryšiams su visuomene Jorūnė Liutkienė (50) prisiminė, kad jos tėtis buvo gana griežtas, bet kartu ji buvo ir tėvelio princesė.

„Mokėjo pareikalauti, bet ir lepino. Princese buvau dėl didelės ir begalinės tėčio meilės. Net yra šeimos legenda, kad tėtis laukė tik dukrytės, o be to, man, kaip vieninteliam vaikui, visas dėmesys ir buvo skiriamas.

Jo griežtumas pasireikšdavo tuo, kad stabdydavo visokias tuščias kalbas, jeigu jau jam atrodė, kad per daug įsismarkauju, nepataikaudavo“, – juokėsi prisiminusi moteris.

Paklausta, kokias vertybes perdavė, įskiepijo tėtis, Jorūnė sakė: „Darbštumą ir tikslo siekimą – tėtis viską, ko užsibrėždavo, yra pasiekęs: pats išmoko konstruoti visokius stiprintuvus ir garso aparatūrą, kai jam labai prireikė kažkokių ypatingų mikrofonų, nuvažiavo net kažkur į kitą šalį, kad jų įsigytų.

Taip pat labai mokėjo saugoti, prižiūrėti savo daiktus – tą irgi iš jo paveldėjau.

Tėtis buvo ir mano „pirmas darbdavys“: grįžęs iš koncertų įgarsinimo pasikviesdavo mane padėti jam iškrauti jo turtą. Už darbą sumokėdavo penkis rublius.

Tada supratau, kad dirbti labai apsimoka. Ir tą pačią metodiką su vyru taikome savo vaikams. Pirmas uždarbis – šeimoje, kad suprastum, kaip viskas veikia.

Ir dar – sakyčiau, skiepijo savarankiškumą – mokė daug ką pasidaryti pačiai, svarbiausia, priimti sprendimus ir atsakomybę už juos.“

Jorūnė džiaugiasi, kad su tėčiu praleido daug gražių akimirkų, tik apgailestauja, kad nepavyko įsiamžinti nuotraukose. Nuotraukoje dešinėje – senelis su savo žmona džiaugiasi trimis anūkais, kol šie dar buvo maži./Asmeninio archyvo nuotr.

Atminty išliko kelionė

Pašnekovė teigė, jog iš tėčio yra paveldėjusi ne vieną bruožą ar būdo savybę.

„Tėčio šeimos veido bruožai gana stiprūs – aš iš jo, o iš manęs mano vaikai juos paveldėjo. Tai čia nesumaišysi, kad Kaklauskų giminė, – linksmai pasakojo mero patarėja. – Tėtis turi puikų humoro jausmą ir moka šmaikštauti, palaikyti pokalbį – manau, kad tai iš jo perėjo ir man.

Kai nori, gali būti labai linksmas net vakarėlio siela, nors pats jų neorganizuoja ir anaiptol nėra aktyvus jų dalyvis. Dar tėtis nemėgsta tuščių kalbų bei yra nepataisomas optimistas. Aš savyje taip pat atpažįstu tuos jo būdo bruožus.“

J. Liutkienė pasakojo, kad iš vaikystės į atmintį įsirėžė jųdviejų kelionė dviese automobiliu per Pabaltijo šalis iki pat Leningrado.

„Paskui netikėtai prisijungė kitos šeimos ir mes patyrėme daug nuotykių. Tėtis ir maistu rūpinosi, ir nakvyne, ir palapinėje teko miegoti, – šiltais prisiminimais Tėvo dienos išvakarėse dalijosi moteris. – Šiaip mane pasiimdavo pasivažinėti kartu jo reikalais, aš tiesiog būdavau šalia. Nuo tada supratau, kad nereikia kažko labai ypatingo veikti, bet taip gera kartu būti paprastose kasdienėse situacijose. Tai net labai labai smagu.

Dar pamenu, kai skendau Baltijos jūroje ir tėtis mane ištraukė. Tas jausmas, kai tave pagauna ir ištraukia gyvą, labai stipriai įsirėžęs atmintyje.“

Atsakingiausia pareiga – užtikrinti saugumą

Tris vaikus su vyru užauginanti Jorūnė taip pat džiaugiasi, kad jis yra toks pat šaunus tėtis jųdviejų vaikams, koks buvo ir jos. O labiausiai žavinti vyro savybė, anot jos, yra patikimumas.

„Mano vyras labai patikimas, jam šeima yra svarbiausia ir jis viską daro dėl šeimos, dėl vaikų. Mano vyras niekada neatsisėdo prie stalo nepaklausęs ar mes – aš, vaikai – jau valgėme.

Jeigu tik kur nors pasiūliau važiuoti, eiti – tai klausimas: kur bus vaikai? Kai buvo mažesni, rūpėdavo, kas su jais pabus, kur paliksime. Jis visada nuveš ir parveš – savo darbus prisiderins prie mūsų grafiko.

Na, o sekmadieniais mums groja muziką ir leidžia plokšteles nuo klasikos, „Led Zeppelin“, „Pink Floid“, „The Beatles“ iki Bjork ir Jack Waite‘o. Tokios kokybiškos pramogos mums visiems labai malonios.

Man dar svarbu, kad abu kartu lygiai auginome vaikus – valgydinome, prausėme – viską darėme kartu, tai nebuvo mano vienos pareiga – tai didelė vertybė“, – gražių žodžių savo vyrui negailėjo laiminga moteris ir pridėjo, kad, jos nuomone, gyvenime atsakingiausia tėčio pareiga yra užtikrinti saugumo jausmą: „Kad esant bėdai tu į jį atsiremsi, padės atsakyti į klausimus, išspręs, pasakys, nepaliks, rūpinsis, paguos – tame saugumo jausme yra visas pasaulis. Tai jausmas, kuris užtikrina ramybę namuose.

Ir tėvai – vyrai tėčiai – kiek turiu pavyzdžių, geriausiai išmoko savarankiškumo! Mes, mamos, dažniausiai pasiduodame tupinėjimui aplink savo atžalas, paskui pradedame tupinėti aplink savo vyrus… O kaip tik reikia tą ugdymo dalį pavesti tėčiams ir viskas bus gerai. Jie labai gerai įskiepija savarankiškumą.“

Palinkėjimas

„Ir savo tėčiui, ir savo vyrui noriu palinkėti, kad jie gautų daugiau grąžos iš mūsų, kad jų vaikams sektųsi, kad mes juos mylėtume ir paglobotume. Taip pat linkiu dažniau „suminkštėti“ ir kad jie nebūtų tokie solidūs, viskuo besirūpinantys, kad dažniau jaustų pasitenkinimą savo paprastomis netobulomis šeimomis, savo tvirtovėmis, nes jei reikia, ir mes, moterys, šeima galime už juos pastovėti.

Didžiausias palinkėjimas tėčiui būtų, kad nepritrūktų pasaulyje saldumynų, o man o vyrui – ledų ir datulių – tai, ką jie labiausiai mėgsta.“

Išmokė atkaklumo

Kėdainių rajono mokinių tarybos pirmininkė Aistė Valevičiūtė (17) savo tėtį apibūdina kaip griežtą, reiklų, bet kartu ir labai mylintį.

„Esu dar pakankamai jauna, todėl savo vaikystę prisimenu gerai.

Galėčiau pasakyti, jog tėtis buvo tikrai visoks. Moksluose dažniausiai būdavo reiklus, todėl turėdavau stropiai mokytis, bet taip pat suprantu, jog tėtis visada norėjo tik man padėti tobulėti ir siekti savo tikslų.

O tėvelio princesė buvau tikrai visada, nors ir kartais, kaip sakiau, tėtis būdavo griežtas, bet mėgdavo palepinti taip pat!“ – prisiminė Aistė ir pasidžiaugė, jog įskiepijo ne vieną svarbią gyvenimo vertybę: „Manau, jog tėtis įskiepijo tai, kad visada turiu atkakliai siekti savo tikslo, turėti susidėliojus planą, kaip pasieksiu savo svajonę. Taip pat visada mane skatina būti nuoširdžia ir sąžininga bei nepamiršti, jog svarbi vertybė – šeima.“

Anot mokinių tarybos pirmininkės, daug kas sako, jog ji iš išvaizdos yra panaši į savo tėtį.

„Bet, manau, jog ne išorėje yra esmė. Dažnai draugai sako, jog esu nesibaigiantis energijos šaltinis, kuris atranda laiko viskam ir dar visus darbus atlieka labai gerai, tai, manau, jog būtent tai ir paveldėjau iš savo tėčio.“

Linksmi prisiminimai

A. Valevičiūtė: „Tėvelio princesė buvau tikrai visada, nors kartais, kaip ir sakiau, tėtis būdavo griežtas, bet ir mėgdavo palepinti!“

Aktyvi mergina su šypsena prisiminė smagią vaikystę.

„Kai buvau maža, visada su seneliu žiūrėdavome laidą „Baimės faktorius“. Ji man labai patikdavo. Todėl grįžusi namo, prieš einant miegoti, miegamajame su tėčiu žaisdavome „Baimės faktorių“. Jis man darydavo įvairius kliūčių ruožus, kuriuos turėdavau pereiti.

Žinoma, dar puikiai prisimenu, kai ne tik „Baimės faktorių“ bandydavome pavaizduoti, bet ir žaisdavome cirką. Darydavome įvairius akrobatinius triukus su tėčiu. Aišku, jie dabar atrodytų juokingai, bet, kai buvau maža, man tai būdavo smagiausia veikla“, – apie linksmai su tėčiu leistą laiką pasakojo Aistė.

Ji atvirai prisipažino, jog dabar, jai suaugus, santykiai su tėčiu nėra tobuli, nes, anot pašnekovės, tobulumo nėra.

„Bet džiaugiuosi, jog abu su tėčiu įdedame nemažai pastangų, kad puikiai sutartumėme. Vakarais vaikštome apylinkėse, kalbamės arba važinėjame automobiliu aplink miestą“, – šypsojosi mergina.

Paklausta, kokia, jos nuomone, pareiga tėčio gyvenime yra atsakingiausia, A. Valevičiūtė svarstė, jog svarbiausia tėčiui turėtų būti niekada nepalikti vaiko antrame plane, tai yra visada skirti jam dėmesio, bendrauti su juo bei išklausyti jį: „Manau, svarbu, jog tėtis visada palaikytų savo atžalą, duotų gyvenimiškų patarimų, bet leistų eiti keliu, kuriuo jis nori ir nevaržytų laisvės, kurios visi nusipelnėme.“

Geri santykiai ir stiprus ryšys

Josvainietė, aktyvi savanorė karė, studentė, visuomenininkė, dirbanti dviejose sferose dar ir su vaikais, Emilija Adomaitytė (22) teigė, kad jos tėtis visuomet buvo ir griežtas, ir leisdavo jai pasijusti princese.

„Su tėčiu visada turėjome gerą santykį, visą laiką vienas kitą labai gerai supratome. Kai buvau maža, tikrai atsimenu, kad jis mane kaip tą princesę įsivaizduojamoje karietoje vežiodavo – sodindavo į pintą krepšį ir skraidindavo – tai buvo ir mano karieta, ir erdvėlaivis.

Būdavo labai smagu, – juokėsi guvi mergina. – Aišku, kadangi nuo mažens nebuvau lengvas vaikas, tai abiem tėvams su manimi reikėjo kantrybės. Tėčiui juo labiau. Dažnai tėtis imdavosi iniciatyvos su manimi kalbėtis, kad visiems šeimoje būtų geriau.“

Kaip didžiausią vertybę, kurią įskiepijo tėtis, Emilija įvardija užsispyrimą bei pagarbą sau ir kitiems.

„Tėtis visą laiką mane mokė ir dar dabar moko nepasiduoti sunkumams, juos įveikti. Dažnai jis man kartoja, kad į viską gyvenime reikia žiūrėti paprasčiau, stengtis kartais pasirinkti gal ir lengvesnį kelią, o ne patį sunkiausią. Nes būna, kad užuot rinkusis paprastesnį kelią, pasirenku sudėtingesnį, o paskui pati save dėl to kaltinu. Ir tą tėčio pasakymą – „mąstyk paprasčiau“ – lemiamą akimirką vis prisimenu, – apie gyvenimo pamokas pasakoja pašnekovė. – O pagarba, man atrodo, yra pamatinis dalykas, be kurio tiesiog yra neįmanoma gyventi, nes tu turi būti atviras su savimi, kad pasiektum savo tikslų gyvenime ir kartu tų tikslų siekdamas tu privalai su kitais žmonėmis gerai sutarti ir vertinti juos teisingai.“

Šilti vaikystės prisiminimai

Emilija Adomaitytė prisimena vaikystėje nebuvusi lengvas vaikas, todėl tiek tėčiui, tiek mamai su ja reikėjo daug kantrybės./Asmeninio archyvo nuotr.

Pamąsčiusi, kokias savybes, būdo ar išvaizdos bruožus yra paveldėjusi iš tėčio, mergina sakė:

Manau, kad apskritai esu labiau panaši į tėtį negu į mamą: mėlynos akys yra tėčio dovana, charakteriu taip pat esu labai panaši į jį. Iš savo, amžiną atilsį, senelio, kaip mes vadindavome jį – dieduko – esu paveldėjusi užsispyrimą ir šviesos matymą, gerumą, gerų darbų darymą – tai galbūt yra giminės bruožas, kuris perėjo man per senelį ir tėtį.

Iš tėčio išmokau ir mačiau, kad gyvenime reikia daryti gerus darbus. Tačiau, aišku, tai yra ne tik tėčio, bet ir mamos nuopelnas.“

Emilija pasakojo, kad iš vaikystės ir praeities atminty yra išlikę daug labai šiltų vaizdinių, susijusių su tėčiu ir seneliu.

„Su dieduku tikriausiai linksmiausias ir įsimintiniausias prisiminimas yra, kai mes važiuodavome į pieninę priduoti pieno, kol diedukai dar turėjo karvių. Josvainiuose būdavo toks kioskas, į kurį su dieduku važiuodavome po atliktų darbų ir jis man leisdavo išsirinkti, ką noriu skanaus.

Būtinai dar ir broliui reikėdavo kažką išrinkti. Ir vieną kartą aš tiek buvau susižavėjusi savo dieduku, kad jis man leido prisipirkti saldumynų, jog močiutei netgi buvau pareiškusi, kad tekėsiu už dieduko, – juokėsi linksmoji pašnekovė. – Su tėčiu taip pat labai daug gražių prisiminimų išlikę atminty, bet geriausiai įsirėžęs turbūt tas, kuomet man gyvenime buvo labai sunkus periodas, jis skirdavo valandų valandas man pasakoti, kaip aš viską galiu ir kaip man viskas pavyks.“

Auklėjo per pokalbius

Kadangi Emilija turi brolį, būdavo neišvengiamos ir peštynės, į kurias tėtis žiūrėdavo labai išmintingai.

„Dažniausiai aš būdavau ta konfliktų iniciatorė. Bet tėtis per pokalbius, per moralą labai daug visko išaiškindavo. Būdama mažesnė buvau labai savarankiška, viską norėjau daryti pati ir man būdavo sunku suprasti, kodėl negalima daryti pagal save, taip, kaip aš noriu, o tai dažnai kirsdavosi su realybe ir tuo, kas iš tiesų galima, o kas ne“, – dabar jau supratingai kalbėjo savanorė.

Dabar santykiai su tėčiu, pasak merginos, yra geri. Tik jis labai labai daug dirba, todėl laiko šeimai lieka nedaug.

„Bet tiek, kiek mes turime to laiko dienoje, savaitėje, kalbamės, diskutuojame. Mūsų šeimoje diskusijos būna tikrai karštos, dažniausiai būna, kad mes su broliu turime vieną nuomonę, o tėtis – kitą. Tada kunkuliuoja daug emocijų.

Apskritai tėčio vaidmuo mano gyvenime yra labai labai svarbus. Tėčio tikėjimas manimi, mano gyvenimo siekiuose man labai daug reiškia, mane motyvuoja ir skatina niekada nepasiduoti“, – jautriai prisipažįsta Emilija.

Daugiau laiko sau

Paklausta, kokia tėčio pareiga gyvenime yra sudėtingiausia, mergina sakė:

„Labai sunku pasakyti, kas sudėtingiausia, bet, matyt, sunkiausia yra auginti žmogų, perteikti jam tai, kas yra svarbiausia gyvenime. Perteikti, apeinant griežtumą, nes, aš manau, kad greičiau viskas įsisavinama per gerą žodį. Vyrui šeimoje – ar tai būtų tėtis, ar senelis, – manau, labai svarbu suderinti griežtumą ir norą, sugebėjimą perteikti vertybes.

Tėčio, senelio, kurie dažnu atveju, yra šeimos galva, didžiausias nuopelnas, manau, pasirūpinti finansine padėtimi, visų gerove.“

Tėvo dienos išvakarėse paprašyta pasidalinti savo palinkėjimu tėčiui E. Adomaitytė nedaugžodžiavo:

„Tėčiui palinkėčiau turėti daugiau laiko sau, sveikatos ir kad į visus gyvenimo etapus, kurie kelia stresą, nerimą, įtampą, greičiau ateitų pozityvus, šviesus laikas. Kad būtų mylimas ir gerbiamas tame, ką veikia ir daro bei kad jį lydėtų sėkmė.“

1 Komentaras

  • Gražios istorijos.Ačiū.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.