Menininkės kūrybiniai darbai – tarsi dienoraštis

 Menininkės kūrybiniai darbai – tarsi dienoraštis

Menininkė Aurina Paškevičienė prisimena, jog piešimas ir tapyba visuomet buvo jos maloniausi užsiėmimai, ilgainiui tapę svarbia ir reikšminga gyvenimo dalimi./Asmeninio archyvo nuotr.

Džestina BORODINAITĖ

Kupini jausmų, nuoširdūs, pakerintys savo spalvomis, smulkiomis detalėmis ir fantazija – būtent tokie menininkės Aurinos Paškevičienės parodos „Lengvumas“ kūrybiniai darbai. Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje eksponuojami kūriniai puikiai atspindi pačią menininkę, jie – tarsi dienoraštis, kuriame piešiniu ir spalva kūrėja išlieja visus savo potyrius ir emocijas. Parodos autorė, pristatydama sukurtus darbus, sakė, jog vienas iš pagrindinių jos tikslų – kad kūriniai skleistų jausmus ir emocijas, o kartu spinduliuotų ramybe ir harmonija. A. Paškevičienės eksponatai – labai moteriški, dekoratyvūs, tarsi iliustracijos, kuriose ji vaizduoja vaikus, gėles, o labiausiai ją dominanti tema – moteris: žavi, paslaptinga, svajojanti, pakylanti, o kartais virstanti sparnuota būtybe.

Maloniausi užsiėmimai

A. Paškevičienė prisimena, jog piešimas ir tapyba visuomet buvo jos maloniausi užsiėmimai, ilgainiui tapę ne tik svarbia ir reikšminga gyvenimo dalimi, pomėgiu, stebuklingu pasauliu, į kurį menininkė iškeliauja šiapus palikdama visas negandas, sunkias mintis, nerimą, rūpesčius, bet ir daug laiko bei energijos reikalaujančiu darbu bei džiaugsmu, kai pasiekia puikų rezultatą.

„Gimiau 1966 metais. Turėjau tipišką to meto vaiko iš nedidelio miesto vaikystę. Augau darbininkų šeimoje, turėjau vyresnę seserį, lankiau darželį, kurio auklėtojos pirmosios atkreipė dėmesį į mano piešinukus, karpinius ir kitokius darbelius, sakydamos, kad jie puikūs.

Būdama dvylikos metų pradėjau lankyti Utenos dailės mokyklą, kurioje dirbantys pedagogai ir pasėjo tą gerąją meno sėklą vaikuose, skatino kurti ir siūlė ateitį sieti su menu.

Prisiminimuose išlikę nuostabūs šios ugdymo įstaigos mokytojai: bene didesnę pusę Utenos krašto dailininkų užauginęs ir pilnomis susižavėjimo akimis į mūsų darbus žiūrėjęs Vytautas Petronis, Jonas Pleckevičius ir Andrius Surgailis.

Sulaukusi šešiolikos įstojau į tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą mokytis dailininkės apipavidalintojos specialybės.

Ten, vadinamajame Pelėdų kalne, tvyrojo puiki kūrybinė atmosfera. Baigusi studijas grįžau į Uteną ir iki 2014 metų dirbau kultūros centre dailininke. Kūriau scenografijas, kostiumus įvairiems renginiams, spektakliams“, – apie savo kūrybinį kelią pasakoja A. Paškevičienė.

Dabar A. Paškevičienė tapo, kuria interjero lėles, iliustruoja vaikiškas knygeles. Tapyba jai – kaip meno terapija ir saviraiškos laisvė.

Parodos autorė, pristatydama sukurtus darbus, sakė, jog vienas iš pagrindinių jos tikslų – kad sukurti kūriniai skleistų jausmus ir emocijas, o kartu spinduliuotų ramybe ir harmonija.

Aut. past.

Geriausias tobulėjimas – darbas

Stovėti prieš baltą drobę ir improvizuoti A. Paškevičienė nemėgsta. Įkvėpta gamtos, žmonių, garsų, spalvų, nuotaikos, knygos ar gyvenimo nutikimų, pirmiausia preliminaraus kūrinio vaizdinį susikuria savo mintyse.

„Spontaniškai pamačius, išgirdus, užuodus ir dažniausiai tiksliai negalėdama apibrėžti galimo galutinio rezultato, sėdu eskizuoti ar nors keliais štrichais pasižymėti staiga į galvą atklydusią gerą idėją.

O kad viskas puikiai sektųsi ir pavyktų, geriausias tobulėjimas – darbas. Dailininkui, kaip ir sportininkui, reikalinga kiekvienos dienos treniruotė.

Jei tik ilgesnį laiko tarpą netapai, reikia, kad rankos vėl prisimintų ir „įsibėgėtų“, – tikina A. Paškevičienė.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video