Meilės istorijos ir legendos, nutikusios Kėdainiuose ir aplink juos

Jaunieji įsimylėjėliai turbūt dabar zuja, skuba, ieško dovanos antrajai pusei. Neriasi iš kailio, norėdami nustebinti ir sugalvoti kažką, kas užgniaužtų kvapą. O aš šį kartą ne apie dovanas ir staigmenas. Nors… kaip pažiūrėsi, tai galima taip pat vadinti dovanomis ar staigmenomis. Tiesą pasakius, parengti šitą temą (nors atrodytų be galo paprastą) buvo labai sudėtinga. Ačiū Turizmo ir verslo informacijos centro gidei Editai Mongirdaitei. Ji man parodė gaires, kuriomis sekdama stengiausi surasti kuo daugiau informacijos. Ir pavyko! Malu malu, o temos ir nepasakau. Pikta darosi, ar ne? Gerai, pasakau. Tema yra apie meilės istorijas, legendas, susijusias su Kėdainiais ar vietovėmis aplink juos. Tarkim, sostinėje yra netgi ekskursija „Meilės istorijų takais po Vilniaus senamiestį“, kadaise buvo ir „Žymiausios Vilniaus moterys ir meilės istorijos“. Nors daug istorijų rasti nepavyko, tačiau jos iš tiesų gniaužiančios kvapą.

Viena turtingiausių ir skandalingiausių našlių

Turbūt viena iš gražiausių ir tais laikais itin šokiruojančių meilės istorijų buvo vienos iš garsiosios Radvilų giminės moterų, Kėdainių valdovės (1545–1574), kunigaikštienės, kalvinistų ir arijonų reformacijos Lietuvoje aktyvistės Onos Radvilaitės (1525–1600) ir Kristupo Sadovskio meilė, pasibaigusi santuoka.

Skandalinga ši meilė buvo dėl to, kad jaunoji, palaidojusi pirmą savo vyrą, antru pasirinko nekilmingą klientą. Tiesa, ši meilė nebuvo tokia garsi kaip jos pusseserės Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija. Tačiau aistrų joje taip pat netrūkų. O viskas prasidėjo taip…

Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, „po vyro Stanislovo Kiškos mirties Ona buvo viena turtingiausių LDK našlių. Būtent tada atsiskleidė tikrosios radviliškos jos būdo savybės. Energija ir veiklumu ši moteris galėjo rungtis su bet kuriuo vyru. Gyvenimas vertė našlę rūpintis savimi ir savo šeima. Imli naujovėms, ryžtinga ir apsukri, ji ne prasčiau už bet kurį vyrą tvarkė savo valdas, rūpinosi vaikais ir namiškiais, nebijojo apkalbų ir pasmerkimo kurdama savo asmeninę laimę“ (N. Asadauskienė, „Ona Radvilaitė-Kiškienė (veiklios XVI a. LDK moters portretas).

Istorikė N. Asadauskienė, apibūdindama O. Radvilaitę įvardijo ją kaip vieną didžiausių to laikmečio skandalisčių. Mat ji, kaip ir anksčiau jos dėdė Mikalojus, po vyro mirties tvarkė savo šeimos reikalus nuolat bylinėdamasi.

Sūnus negalėjo susitaikyti su nauja motinos santuoka

Teigiama, kad viskas buvo gerai, kol moteris našliavo. Tačiau, kai vaikai sulaukė brandos, Ona Radvilaitė aštuntojo dešimtmečio pradžioje ištekėjo už Kristupo Sadovskio. Tokia socialiniu atžvilgiu nelygi santuoka buvo tikras akibrokštas aukštuomenei.

„Nežymi ir neturtinga bajorų Sadovskių šeima buvo jos tėvo klientai, vėliau tarnavę jos vyrui. Kristupas tvarkė Stanislovo (pirmojo Onos vyro, – red.), o vėliau jos perimtus dvarus. Anot istorikės R. Ragauskienės, tai buvo neįprastas tiems laikams reiškinys, kai didikė ištekėjo iš meilės, o meilės aistrą iliustruoja itin vaizdžia citata iš Sadovskienės laiško, rašyto Radvilai Rudajam jau prasidėjus konfliktui su sūnumi, kuriame prašo neleisti jos atskirti nuo vyro ir graudenasi, kad atskirta bent mažai valandėlei jaučiasi „lyg mano dvasia nuo kūno būtų atskirta“. Aukštuomenėje tai turėjo sukelti šoką“ (N. Asadauskienė, „Ona Radvilaitė-Kiškienė (veiklios XVI a. LDK moters portretas).

Istorikė daro prielaidą, jog smerkiamų ar skandalingų ignoravimo atvejų Onos atžvilgiu nebuvo. Tačiau galima numanyti, kad tokiam našlės pasirinkimui šeima ir draugai tikrai nepritarė. Ypač agresyviai sureagavo vyriausiasis sūnus Jonas, kuris negalėjo susitaikyti su motinos pasirinkimu. Tiesa, dėl palikuonių baimių būti neturėjo, nes Ona jau skaičiavo savo penktą gyvenimo dešimtį.

„Gali būti, kad Onos ir Kristupo meilės ryšiai iki vedybų tęsėsi ne vienerius metus, tačiau juos įteisinus galėjo nukentėti šeimos prestižas, be to, į dalį turto, jos mirties atveju, galėjo pretenduoti už ją jaunesnis sutuoktinis. Dėl nelygių motinos vedybų prasidėjo ilgai trukę ir gana drastiškais veiksmais pasireiškę šeimos nesutarimai. 1573 m. Jonas, perimdamas tėvo jam paskirtą turtą, grasinimais privertė motiną atiduoti beveik visas jos motinijos dalies valdas, atneštas į Kiškų šeimą iš Radvilų. Motiną Jonas spaudė įvairiais būdais, ginčai nesibaigė šeimyniniais apsižodžiavimais – sūnus surinko ir apginklavo didelį būrį savo pavaldinių ir samdinių, užėmė didelę dalį motinos valdomų žemių, išvijo iš jų motinos paskirtus pareigūnus. Vėliau apsupo Vengrovo dvarą, kurį šturmuodami užmušė kelis dvaro tarnautojus. Išlaužė motinos namų duris šaudė ir kitaip tyčiojosi ir gąsdino. Šitaip verčiama Sadovskienė 1574 06 22 užrašymu padalino vyro ir savo valdas trims savo vaikams“ (N. Asadauskienė, „Ona Radvilaitė-Kiškienė (veiklios XVI a. LDK moters portretas).

Amžina meilė su brolio sužadėtine

Buvusio Rusijos ministro pirmininko (1906–1911 m.) Piotro Stolypino (1862–1911 m.) ir jo žmonos Olgos Stolypinos meilės istorija tikrai verta filmo scenarijaus.

P. Stolypino protėviai kilę iš Lietuvos. Tėvas, Arkadijus Stolypinas (1821–1899), kurį laiką buvo Rusijos imperijos pasiuntiniu Vokietijoje. P. Stolypinas vaikystę nuo 1879m. praleido tėvo įsigytame ir pastatytame Kalnaberžės dvare, kur nuolat vykdavo atostogų ir kuriame vėliau gyveno ir jo paties šeima. Beje, paskutinė jo gyvenimo kelionė 1911 m. rugpjūčio pabaigoje taip pat buvo iš Kalnaberžės. Tuo metu jis buvo Rusijos ministrų kabineto vadovas. Praėjus kelioms dienoms po atvykimo į Kijevą, kur dalyvavo iškilmingose imperatoriaus Aleksandro II paminklo atidengimo ceremonijoje, P. Stolypinas po pasikėsinimo buvo nužudytas.

Tiek mokslai, tiek būsimo Rusijos ministro pirmininko karjera klostėsi puikiai. Atrodė, kad geriau jau būti negalėjo. Tačiau dvikovoje buvo sunkiai sužeistas jo vyresnysis brolis Michailas. Nuo tos akimirkos P. Stolypinas nuo brolio nesitraukė nė akimirkai. Taip pat jį slaugė ir sužadėtinė Olga Neigardt. Jausdamas, kad gali tuoj tuoj mirti Michailas, vis dar būdamas sąmoningas, Olgos ranką įdėjo į Piotro ir palaimino jaunėlį, kad rūpintųsi mergele Olga.

Sunku pasakyti, kada tarp Olgos ir Piotro užgimė jausmai, peraugę į meilę. Tačiau lygiai po dvejų metų po Michailo mirties jie susituokė. Santuoka tiems laikams buvo neįprasta dėl dviejų dalykų. Pirmiausia – Piotras buvo trejais metais už Olgą jaunesnis. Tais laikais tai buvo nonsensas. Kitas neįprastas dalykas buvo tai, kad vestuves jiedu atšoko tuomet, kai Piotras dar buvo studentas. Tai Rusijoje taip pat nebuvo įprasta, nes jaunikis vesdavo sužadėtinę tik tada, kai rankose jau turėdavo diplomą.

[quote author=“Aut. past.“]Nuo tos akimirkos P. Stolypinas nuo brolio nesitraukė nė akimirkai. Taip pat jį slaugė ir sužadėtinė Olga Neigardt. Jausdamas, kad gali tuoj tuoj mirti Michailas, vis dar būdamas sąmoningas, Olgos ranką įdėjo į Piotro ir palaimino jaunėlį, kad rūpintųsi mergele Olga.[/quote]

1885 m. spalio 7 dieną Sankt Peterburgo universiteto taryba patvirtino P. Stolypiną fizikos ir matematikos fakulteto absolventu. Neįtikėtina, tačiau faktas, jog tuo pačiu metu jaunavedžių šeimoje gimė ir pirmagimė Marija.

Vėliau, jau suaugusi Marija Stolypina–von Bok parašė knygą „Prisiminimai apie mano tėvą“. Be kitų dalykų, joje Marija rašo ir apie santykius šeimoje. Dukra prisimena šeimą kaip vieną draugišką organizmą, o tėvų santykiai nuolat stiprėjo metai iš metų besirūpinant ir auklėjant vaikus. Jų Olgos ir Piotro šeimoje buvo šeši – 5 mergaitės ir pagrandukas berniukas.

Savo amžiną, tyrą, pagarbią meilę Piotras žmonai Olgai be galo gražiai reikšdavo laiškuose, kuriuos jai siųsdavo, kai nebūdavo namuose Kalnaberžėje. Likimas Piotrą mėtė ir vėtė po įvairius miestus ir kaimus, tik nesikeitė laiškų autoriaus požiūris į širdies damą ir adresas, kur buvo siunčiamos žinutės: Kalnaberžė.

Legendinis „Isos slėnis“

Kita tragiška ir gana baugi istorija teigiama, kad nutiko Šventybrastyje. Ją savo romane „Isos slėnis“ aprašo rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Šventybrastis nuo Apytalaukio nutolęs maždaug 4 km į šiaurę. Koplyčia ant kalvos, kurią iš pietryčių juosia į Nevėžį įtekantis Brastos upeliukas, suteikęs vardą vietovei, ir įspūdingi šimtamečiai ąžuolai.

Pasakojama, kad šioje vietoje kadaise buvo senojo baltų tikėjimo šventykla ir šventoji ąžuolų giraitė (šiuo metu išliko tik keli galiūnai). Pats vietovės pavadinimas – Šventybrastis – Šventoji Brasta – liudija apie turinį, susijusį su sakraliniais potyriais.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Vaida Kamuntavičienė surinko ir užrašė kelis trečiojo dešimtmečio pradžios parapiją pašiurpinusius atsitikimus.

„Vienas iš jų, itin giliai įstrigęs Šventybrasčio gyventojų atmintyje, aprašytas Č. Milošo „Isos slėnyje“. Gyventojų liudijimais, Šventybrasčio dvasininkas buvo pamilęs savo šeimininkę Barborą Rabačiauskaitę (vietinių vadintą Barbute, ,,Isos slėnyje“ tai – Magdalena), bet, reikalui iškilus viešumon, ją išsiuntė iš parapijos. To nepakėlusi mergina 1922 m. nusižudė. Palaidota Šventybrastyje (savo tėvo Juozapo Rabačiausko, mirusio 1902 m. gegužės 15 d., kape), vaidendavosi naujajam Šventybrasčio klebonui bei

aplinkiniams gyventojams. Klebonijoje bildėdavo indai, kažkas daužydavo į sieną ir pan. Kaimo vyrai iškasė kūną ir nukirtę galvą padėjo kojūgalyje. Vaidenimaisi baigėsi.

Realesnė atomazga pateikta raportuose Kauno kurijai“, – rašė profesorė.

Pasak jos, vaidenimąsi sukurdavo klebonijoje gyvenusi mergaitė, kurią kunigui P. Vitkevičiui pavyko sučiupti betriukšmaujant.

Per vestuves prišlapino į… švęstą vandenį

Kita V. Kamuntavičienės užrašyta istorija skamba kiek komiškai, bet irgi susijusi su meile…

„1924 m. vasario 12 d. Kazokų kaimo gyventojo Alfonso Misevičiaus vestuvės su Adele Žukauskaite. Mykolas Ambraška, dalyvaujant Rapolui Ambraškai ir Martynui Lukšiui, prišlapino į šventinto vandens indą. M. Ambraška už bausmę praleido kelis mėnesius kalėjime. Stebina tenykščių žmonių polinkis į mistines patirtis. Vėliau gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Parapijos tikrovė įsirėžė į Česlovo Milošo patirtį, sužadino vaizdinius, išsiliejusius „Isos slėnyje“, – rašė V. Kamuntavičienė.

Bučkių alėja ir Žvėrynas Akademijoje

Lituanistas pedagogas, Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Rytas Tamašauskas pasakojo, kad Akademijoje 1924–1947 m. veikė aukštoji mokykla Žemės ūkio akademija (ŽŪA). Kartu buvo ir studentų miestelis. Jame kai kurie namai turėjo savo „vardus“.

„Pavyzdžiui, vienas iš jų buvo Žvėrynas (Stoties g.). Jis priklausė ŽŪA. Žvėrynu buvo vadinamas merginoms skirtas pastatas – ten buvo jų auditorijos ir kartu bendrabutis. Merginų tuomet būta nedaug. 1930 metais įkurta namų ūkio sekcija (kaip dabar fakultetas), kur ruošdavo specialistes šeimininkes, – pavadinimo atsiradimo istoriją prisiminė pedagogas. – Ir dabartiniai senieji žmonės vis dar pasakoja, kad vyrų studentų į tą pastatą neįleisdavo. O jiems vis tiek rūpėjo „panos“, tai šlaistydavosi aplink. Mergaitės pajuokaudamos tai vandens jiems ant galvų išpildavo, tai dar kokį juoką iškrėsdavo. Todėl, kad vakarais būdavo patriukšmavimai, pajuokavimai, tą pastatą vadindavo Žvėrynu“.

Kitas tos pačios aukštosios mokyklos pastatas buvo vadinamas Silusu. Kaip sakė pats R. Tamašauskas, nebuvo nei jis aukštas, nei panašus į bokštą, tačiau kažkodėl jį taip pavadino.

[quote author=“R. Tamašauskas“]Vyrų studentų į tą pastatą neįleisdavo. O jiems vis tiek rūpėjo „panos“, tai šlaistydavosi aplink. Mergaitės pajuokaudamos tai vandens jiems ant galvų išpildavo, tai dar kokį juoką iškrėsdavo. Todėl, kad vakarais būdavo patriukšmavimai, pajuokavimai, tą pastatą vadindavo Žvėrynu.[/quote]

„Turėjo savo pavadinimus ir daugiau pastatų. Tai taip ir su ta Bučkių alėja. Aš taip interpretuoju, kad ji galėjo būti kur nors nuošaliau parko, ne prie centrinių turbūt takų, kur galbūt didesnės tankmės, medžių, krūmų… Bet tai – jau mano interpretacijos pagal savo sugedimo laipsnį, – juokėsi tautosakininkas. – O tiksliai nežinom. Vietiniai žmonės, kurie nebuvę studentai, o nusiklausę iš tėvų irgi atsimena, kad būta tokios vietos, bet tiksliai identifikuoti jos negali. Tai čia toks neoficialus pavadinimas, pačių studentų žaismingai sugalvotas. Žinoma pavadinimas ne iš piršto laužtas. Kaip aš sakau, jauni žmonės suėję poterių gi nekalba. Jie pašurmuliuoja. Jaunystė – tuo ir reikia džiaugtis“.

Uždrausta meilė Dotnuvoje

Apie kitą, Dotnuvoje vykusią istoriją, R. Tamašauskas pasakojo labai atsargiai rinkdamas žodžius, nenorėdamas ko nors įžeisti ar įskaudinti.

„Buvo viena labai negraži istorija. Smetoniniais laikais Dotnuvoje buvo pastatas, kuris vadintas „barščių namu“. Bet tai, ką man pasakojo, buvo iš vyriškos pozicijos nepagarbiai apie moteris. Teigiama, kad jame gyvenusi ar gyvenusios moterys buvusios paleistuvės, parsidavinėjusios už pinigus, – kalbėjo pedagogas. – O kodėl „barščių“, tai, kiek aš mėginau aiškintis, bent jau man žmonės nepaaiškino. Tačiau pagal kalbininkų, lingvistų aiškinimus, yra asociacijos su kraujo spalva. Tai iš tų lytinių santykių kažkaip „pasrėbdavo barščių“.