Mėgstamiausias hobis ir smagiausias laisvalaikio praleidimo būdas tapo darbu
Jonavietė Eglė Pečiurienė rašo eiles, siuvinėja kryželiu, mezga, kuria koliažus iš džiovintų augalų, o dabar daugiausia laiko skiria riešinėms/ organizatorių nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centrą Arnetų name šilčiausiomis spalvomis emocijomis nuspalvino jonavietės, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinės amatininkės, senojo mezgimo amato puoselėtojos Eglės Pečiurienės riešinių parodos „Papuošk ir sušildyk“ pristatymas bei Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos tautinių instrumentų ansamblio kanklėmis grojamos melodijos.
Auksarankės surengtoje ekspozicijoje – daugiau kaip 50 porų skirtingų spalvų ir raštų riešinių, tarp kurių vargu ar surastum vienodų, tad akis paganyti tikrai yra kur.
Mezga 13 metų
Mezgimas visą gyvenimą buvo viena iš mėgstamiausių E. Pečiurienės veiklų. Vienu subtiliausių mezginių – riešinėmis – tautodailininkė susidomėjo prieš trylika metų ir atkakliai tiek laiko bando vis sudėtingesnius ir įdomesnius riešinių raštus išmegzti.
Suteiktas sertifikatas
2011 metais E. Pečiurienė buvo pakviesta tapti tautodailininkų sąjungos nare.
Tais pačiais metais tautodailininkė surengė pirmąją riešinių ir koliažų parodą Jonavos krašto muziejuje.
Tai, kad E. Pečiurienei puikiai sekasi įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, įrodo faktas, jog 2012 metais jonaviškės riešinės pelnė aukščiausią pripažinimą – joms suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.
2 000 riešinių
Anot menininkės, per trylika metų ji numezgė beveik 2 000 porų riešinių. Visos jos turi savo namus, kurie išsibarstę po visą pasaulį.
Tiesa, pašnekovė pripažino, kad nors aktyviai mezga riešines ir yra jų primezgusi nesuskaičiuojamai daug porų, pati jomis nesipuošia.
Tautodailininkės kūriniais noriai dabinasi jos dukrelė Ugnė, kuri jau spėjo sukaupti nemažą mamos rankomis sukurtų riešinių kolekciją.
„Esame sutarusios, jog iš kiekvienos mano personalinės parodos ji išsirenka po vieną porą sau“, – sako E. Pečiurienė.
Šiuo metu tautodailininkės dukros skrynelėje – apie 30 porų riešinių.
Paslaptimis nesidalijo
E. Pečiurienė intensyviai megzti riešines įniko nuo 2008 metų.
Iki tol ji buvo įgudusi mezgėja, todėl perprasti riešinių mezgimo subtilybes moteriai nebuvo sudėtinga.
Susidomėjimas kilo, kai Kaziuko mugėje ji pamatė moterį, ant stalelio pasidėjusią kelias poras riešinių.
„Iš rankų nepaleisdama virbalų ji mezgė. Mane tai be galo sudomino. Negalėjau atplėšti nuo jos savo žvilgsnio. Ėmiau klausinėti, kaip mezgamos riešinės.
Tačiau moteris nebuvo linkusi dalytis paslaptimis.
Į klausimą buvo atsakyta, kad reikia baigti riešinių mezgimo kursus, kurie kainuoja. Tad informacija brangi.
Grįžusi nenuleidau rankų, nes visą gyvenimą virbalai buvo su manimi. Paprašiau sūnaus paieškoti informacijos internete apie riešinių mezgimo būdus.
Su didžiuliu entuziazmu ėmiausi darbo, kuris dar labiau mane sužavėjo. Tokiu būdu pamilau riešines ir iki šiol jas mezgu su didžiausiu malonumu.
Riešinės – jau tapusios neatsiejama gyvenimo dalimi, be kurios nebeįsivaizduoju savęs“, – sako E. Pečiurienė.
Pirmąsias riešines tautodailininkė numezgė mylimai dukrytei Ugnei. Jos iki šiol yra saugomos.
Jaučiasi laiminga
Pomėgis megzti riešines E. Pečiurienę taip įtraukė, kad moteris be siūlų, karoliukų ir virbalų sunkiai įsivaizduoja dieną.
„Riešinių mezgimas – mano gyvenimo kelias ir tikslas jas populiarinti.
Megzti riešines man yra palaima. Tai darydama jaučiuosi laiminga, todėl ilgainiui šis pomėgis tapo darbu, kuriam jaučiu didžiulę meilę.
Man tai – kaip malda, kurioje randu nusiraminimą, atsipalaidavimą.
Sunku paaiškinti, bet nieko kito šiame gyvenime nenorėčiau taip veikti kaip megzti riešines“, – įsitikinusi tautodailininkė.
Mezga 2 ar 5 dienas
Riešinių mezgėja kiekvieną dieną mezga po 8 ar 10 valandų: „Pasitaiko, kada vienos rankos riešinei prireikia net 4 000 karoliukų, tuo tarpu porai – dvigubai daugiau. Kartais dienoje pritrūksta laiko vien tik spalvotiems karoliams suverti“.
Moteris teigia, kad, priklausomai nuo rašto, karoliukų skaičiaus, vieną riešinių porą įprastai trunka numegzti 2 ar 5 dienas.
Derina spalvas ir atspalvius
E. Pečiurienės megztos riešinės stebina kūrybingumu.
Riešinių mezgėja mezga tik tradicines riešines aplink riešą, margindama jas įvairiausiais tautiniais raštais, kuriuos atranda įvairiausių šaltinių dėka.
Akylai suderinta spalvų gama, žėrintys karoliukai išryškina riešinių raštų gausą, atskleidžia kūrėjos talentą ir meilę liaudies menui.
„Atstovauju tautinį paveldą, tad riešines mezgu tik ant riešo, neturinčias ertmės pirštui.
Pati mezgimo schemų taip pat nekuriu. Riešinių raštai – autentiški, surinkti iš interneto, įvairių knygų ar kitokių šaltinių.
Prisiliesdama prie kiekvieno pasirinkto rašto ir pridėdama mažyti savo akcentą, aš tarsi prikeliu jį naujam gyvenimui.
Paprastai raštai būna vienspalviai, tad mano tikslas – juos nuspalvinti, arba atvirkščiai, jei raštas per daug ryškus, stengiuosi jį paversti mielesniu ir jaukesniu širdžiai.
Raštų gausa – neaprėpiama. Esu įsitikinusi, jog neužteks gyvenimo jiems visiems išbandyti išmegzti.
Tačiau kol galiu, kaskart stengiuosi imtis vis kitokios riešinių mezgimo schemos, o kiekvienoje parodoje demonstruoti vis naujus ir nematytus raštus“, – sako E. Pečiurienė.
Sunkiausia – susiverti karoliukus
Pats riešinių mezgimas, anot E. Pečiurienės, – nėra sudėtingas. Riešines tautodailininkė mezga plonais virbalais, kietu ripso raštu.
„Pirmiausia reikia nusipiešti schemą, apgalvoti kokio dydžio riešui bus mezgama riešinė, atsirinkti norimus spalvų derinius, pasiruošti karoliukus“, – pagrindinius riešinių mezgimo etapus vardija E. Pečiurienė.
Sunkiausia ir atsakingiausia, anot riešinių mezgėjos, yra susiverti karoliukus ant siūlo: „Kiekvienas karoliukas yra ypatingas. Bet kokia klaida gali sugadinti raštą ir riešines teks išardyti“.
Išskirtinė kantrybė
Megzti riešines, E. Pečiurienės manymu, gali išmokti kiekviena, rankdarbiams neabejinga asmenybė.
„Šiam rankdarbiui reikia tik išskirtinės kantrybės. Sunkiau bus, jei jos neturite. Tuomet riešinių mezgimas ne jums“, – pabrėžia E. Pečiurienė.
Dalijasi patirtimi
E. Pečiurienė su malonumu turima patirtimi dalijasi ir visuomet pagelbėja norinčioms išmokti riešinių mezgimo subtilybių. Kaip megzti riešines tautodailininkė demonstruoja mugių ir parodų metu.
„Daugelis moterų laiko paslaptyje, nenori išduoti riešinių mezgimo subtilybių, o aš su malonumu dalinuosi turima patirtimi.
Viena iš paslapčių – ta, jog mezgant riešinę ripsu, viena eilė mezgama su karoliukais, kita grįžtama be karoliukų.
Pabrėžiau šį faktą, nes tik pradėjusi kurti riešines, pati karoliukus sumezginėdavau kiekvienoje eilutėje, dėl to kurį laiką norimo rezultato gauti nepavykdavo“, – neslepia E. Pečiurienė.
Unikali tautodailininkės E. Pečiurienės kūrybinių darbų paroda Tradicinių amatų centre Arnetų name veiks iki gruodžio 9 dienos.
Eglės Pečiūrienės kūrybinė veikla
2011 metais riešinių mezgėja tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Dalyvauja įvairiose tautodailininkų bendrijos parodose, tradicinėse tautodailininkų mugėse.
2012 metais tautodailininkės riešinėms suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.
2017 metais E. Pečiurienei suteiktas meno kūrėjos statusas.
2018 metais tautodailininkė tapo LTS Vilniaus krašto tautodailininkų – meno kūrėjų bendrijos nare.
Per visą tą laiką E. Pečiurienė spėjo surengti ne vieną personalinę parodą. Riešines tautodailininkė eksponavo Jonavos Krašto muziejuje, Kintų Vydūno kultūros muziejuje, Liudviko Rėzos muziejuje Juodkrantėje, Klaipėdos miesto etnokultūros centre, Vilniaus taikomosios dailės muziejuje, Lietuvos Respublikos Seime, liaudies meno parodoje šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje Vilniuje, Dainų šventės „Vardan Tos…“ metu, Žąslių amatų centre.
