Mažais žingsneliais svajonės ir saugesnio gyvenimo link

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Jo gyvenimo istorija Lietuvoje prasidėjo prieš beveik ketverius metus, kai karo siaubiamos šalies piliečiai ieškojo prieglobsčio saugesnėse šalyse. Tada gelbėdamiesi žmonės iš Sirijos bėgo į Senąjį žemyną, kur Europos Sąjunga pabėgėlius paskirstė įvairioms šalims. Viena iš jų buvo ir Lietuva. Čia Akademijos miestelyje apsigyveno Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų instituto jau dabar jaunesnysis mokslo darbuotojas Mohammadas Almogdadas (35).

Kai prieš daugiau nei trejus metus kalbinome sirą, jis džiaugėsi, kad, apsigyvenęs mūsų šalyje, gali tęsti mokslus. Sirijoje Damasko universitete baigęs žemės ūkio inžineriją, vėliau tame pačiame universitete įgijęs magistro laipsnį augalų apsaugos srityje, Mohammadas savo šalyje dirbo mokslinių tyrimų centre agronomu. Tačiau prasidėjus karui viską teko mesti ir, pasiėmus šeimą, bėgti, kur saugiau. Regis, šiam sirui pavyko įsitvirtinti mūsų šalyje.

Tačiau ir dabar, jau praėjus keleriems metams, jis pripažįsta, jog dar negali jaustis visiškai saugus. Todėl, siekdamas apsaugoti savo šeimą, su „Rinkos aikštės“ žurnaliste apie gyvenimą mūsų šalyje sutiko pasikalbėti vienas.

– Mohammadai, kai prieš kiek daugiau nei ketverius metus kolegė Jus kalbino, buvote ne taip seniai atvykęs į mūsų šalį ir prisipažinote, jog gyvenate nuolatinėje baimėje. Kaip jaučiatės šiandien? Kokiomis nuotaikomis gyvenate?

– Jaučiuosi užtikrinčiau nei anksčiau (mano šeima pagaliau su manimi kartu), bet nerimauju dėl finansinio nestabilumo ir galimybės savo vaikams užtikrinti saugią ateitį, kaip ir kiekvieni tėvai, norintys sukurti jiems padorų gyvenimą.

– Kaip laikosi Jūsų artimieji, likę Sirijoje?

– Dabartinės sąlygos mano šalyje yra labai sudėtingos. Lyginant su klestinčiu gyvenimu iki karo, šiuo metu jie susiduria su labai didelėmis išgyvenimo problemomis, psichologiniu ir ekonominiu spaudimu. Labai tikiuosi, kad šios sąlygos greitai pagerės.

– Ankstesniame interviu minėjote, jog lietuviai Jus priėmė šiltai ir draugiškai. Tačiau, nepaisant to, tikriausiai nėra lengva gyventi kitoje šalyje, kitoje kultūroje – gimtoji žemė, ten likę artimieji vis tiek traukia ir užeina krizinių emocinių momentų. Kaip su jais susitvarkote?

– Taip, iš tiesų nėra lengva gyventi kitoje šalyje toli nuo giminių ir artimųjų. Matau tai ir savo vaikų akyse, kai jie manęs klausia apie senelius, dėdes, tetas. Jie teiraujasi, kodėl mes neturime giminių čia, kaip kiti vaikai, kuriuos galėtume lankyti. Giminės prideda gyvenimui skonio ir kvapo, ypatingai per šventes ar kokius nors šeimos susibūrimus.

Stengiamės įtraukti lietuvius į vaikų šventes, tuomet matau jų spindinčias akis ir mielas šypsenas. Kai kurie žmonės kviečia mus dalyvauti jų šventėse ar renginiuose, bet tai niekada nebus tas pats, kaip būnant su giminėmis. Tačiau šiuo metu aš tegaliu melstis už savo gimines ir artimuosius bei palinkėti jiems geresnio gyvenimo.

– Ar per tuos ketverius metus buvote grįžęs į Siriją aplankyti artimųjų? O gal jie buvo pas Jus atvykę?

– Ne, nebuvau ten nuvykęs. Man pasisekė, kad per pastaruosius ketverius metus bent trumpam (mėnesiui) galėjau pasikviesti pasisvečiuoti savo tėvus.

– Galbūt norėtumėte pakviesti brolius arba seseris atvykti gyventi į Lietuvą? Ir Jums būtų smagiau gyventi, kai artimųjų daugiau…

– Taip, tikiuosi, kad pavyks man pasikviesti juos gyventi čia su manimi ar bent jau kokioje nors kitoje stabilioje šalyje. Todėl, kad kiekvienas geras žmogus turi teisę gauti galimybę gyventi geromis ir pastoviomis sąlygomis.

– Pastaruoju metu į Lietuvą plūstelėjo nelegalių imigrantų banga. Sekate šiuos įvykius? Kokie jausmai apima stebint šią situaciją – prisimenate save, norite jiems kaip nors pagelbėti, gal dar kokios nors emocijos sukyla? O gal visiški abejingai į tai žiūrite?

– Taip, girdėjau ir mačiau tai žiniasklaidoje. Žinoma, man tai yra artima ir kaskart prisimenu sudėtingas sąlygas, kurias pats turėjau iškęsti. Kaip jau minėjau anksčiau, kiekvienas geras žmogus turi teisę į geresnį gyvenimą. Gyvenimą vietoje, kurioje galėtų pasirūpinti savo šeima ir pats save realizuoti. Aš užjaučiu visus, kurie gerai elgiasi ir nelinki niekam blogo. Norėčiau, kad šalys atvertų savo duris sirams. Taip pat linkiu imigrantams atspindėti teigiamą savo šalių įvaizdį.

– Kai atvykote gyventi į Lietuvą, didžiausiu sunkumu įvardijote kalbos barjerą. Kaip Jums sekasi susikalbėti dabar? Ar pavyko kiek daugiau pramokti lietuvių kalbą?

– Deja, esu vis dar pradedantysis. Galiu lietuviškai bendrauti elementariais lietuviškais žodžiais. Dirbu mokslininko darbą Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre ir mano darbo sąlygos leidžia man su kolegomis bendrauti angliškai.

Kai pradėjome mokytis lietuvių kalbą, užklupo karantinas ir nebegalėjome toliau tęsti šių mokslų. Tiek aš, tiek mano žmona labai tikimės, jog greitai vėl galėsime tęsti studijas ir, geriau pramokus kalbą, pavyks labiau integruotis į lietuvių bendruomenę. Mes to tikrai labai trokštame.

– Mohammadai, kaip sekasi Jūsų šeimai Lietuvoje? Ką veikia Jūsų žmona – gal jau taip pat kur nors dirba? Taip pat, kai atvykote, turėjote vieną sūnelį. Gal susilaukėte daugiau vaikučių?

– Jai sekasi gerai, buvo pradėjusi įgyvendinti mažą projektėlį – tradicinių siriškų saldumynų gamybą, bet viską taip pat sustabdė karantinas. Šiuo metu laisvalaikiu ji tapo ir augina trejų bei penkerių metų mūsų vaikučius. Jie abu eina į darželį.

– Kaip Jums sekasi socializuotis – ar pavyko susirasti draugų, pažįstamų?

– Puikiai sutariame tiek su kaimynais, tiek su mano kolegomis iš darbo. Dėl karantino suvaržymų negalėjome su niekuo artimai bendrauti maždaug pusantrų metų, o tai padarė įtaką mūsų bendravimui. Labai gerbiu visus žmones, supančius mane, ir viliuosi, kad greitu metu pavyks užmegzti naujų pažinčių, kurios dar labiau motyvuoja mus mokytis kalbos.

– Mohammadai, atvykęs turėjote svajonę tapti mokslininku. Sveikinu – Jūs juo tapote! Kokių dar turite svajonių?

– Artimiausiais mėnesiais tikiuosi gauti daktaro laipsnį. Svajoju tęsti mokslininko darbo kelią. Tai man leis grąžinti skolą Lietuvai, kuri mane parėmė. Taip pat noriu būti aktyvus bendruomenės narys bei svajoju pagaliau susitvarkyti gyvenimo sąlygas.

– Taigi, doktorantūros studijas beveik baigėte, dirbate mėgstamą darbą. Iš šono žiūrint, viskas klostosi puikiai. Ar iš tiesų taip ir yra?

– Niekas nėra užtikrinta, ateitis visuomet pilna siurprizų. Šiuo metu esu jaunesnysis mokslo darbuotojas, tačiau norint tapti vyriausiuoju mokslo darbuotoju, reikia daug ir sunkiai dirbti. Tikiuosi viskas eis tik geryn, nes mano darbas ir darbo aplinka man labai patinka.

– Kaip manote, kodėl Jums pavyko įsitvirtinti – padėjo atkaklumas, drąsa, sunkus darbas ar pan.?

– Nemanau, kad man jau pavyko įsitvirtinti. Studijavau, atkakliai ruošiau daktaro disertaciją ir laukiu galutinės gynybos. Bet turiu dar daug nuolatinio ir kruopštaus darbo, kad pasiekčiau tą etapą, kai galiu pasakyti, kad pats sukūriau tai, ko troškau.

– Ką veikiate po darbų, laisvalaikiu? Gal pavyko pakeliauti po Lietuvą? Atradote kokią nors mielą sau vietą?

– Mano laisvalaikis skirtas šeimai. Finansinės galimybės kol kas neleidžia daug keliauti. Aš šeimoje esu vienintelis, kuris dirba (žmona šiuo metu nedirba). O, kaip žinote, šeima ir vaikai reikalauja daug finansinių išteklių.

Esame buvę Kaune, aplankėme keletą vaikams skirtų vietų. Tikiuosi, kad vieną dieną pavyks įsigyti automobilį ir turėti geresnes finansines galimybes, kurios leis aplankyti daugiau Lietuvos miestų. Lietuviai geri ir draugiški žmonės, o šalyje yra daug gražių vietų, kurias galima aplankyti.

– Pasvarstote apie grįžimą į Siriją po karo ar jau esate nusiteikę su žmona likti Lietuvoje ar Europoje? O gal turite dar kokių nors planų?

– Namai visada yra brangūs ir mieli. Jaučiame nuolatinę nostalgiją jiems. Tačiau vieta, kur galime save formuoti kaip asmenybes, tampa namais. Nepamiršau savo šalies, vietos, kurioje užaugau ir su ja susijusių prisiminimų, bet tuo pačiu metu noriu likti ten, kur man sekasi ir galiu save realizuoti. Linkiu viso ko geriausio savo šaliai.

Mano žmona agronomė ir tapytoja. Ji laukia galimybės įkurti savo galeriją (tai – jos svajonė) ir tikisi tęsti veiklą abiejose srityse – agronomijoje ir mene.

– Mohammadai, ačiū Jums už pokalbį ir nuoširdžiai linkiu Jūsų šeimai sėkmės bei gyvenimo be baimės.