Matau, kas vyksta
Nijolė Naujokienė.
Man skauda. Skauda matyti, kaip Lietuva tampa neįgalios valdžios nevykusiu projektu.
Aš nesu naivi – suprantu, kad politikoje visada buvo žaidimų ir netiesos.
Bet kai politologai komentuoja: „Tas gerai pasinaudojo situacija, anas turės naudos ateityje“, aš nebesuprantu. Kaip galima turėti naudos iš amoralumo? Kaip galima karjerą grįsti valstybės nuopuoliu? Ar mes jau taip nusigyvenome, kad ne gėda? Juk tai – savotiškas nusikaltimas, kurio niekas taip nebevadina.
O Seimas? Jie miega. Ne todėl, kad vasara. Jie miega, nes nebejaučia atsakomybės. Neieško tvarkos. Jie tiesiog… plaukia pasroviui. Nesprendžia, nelanko posėdžių, atostogauja be atostogų, nes, matot, gali tekti valstybės reikalus spręsti… Tačiau naglai nesprendžia.
Bet yra kažkas, kas mane sukrečia labiau už bet kokius skandalus ir kaip tušti būgnai skambančius seimūnų žodžius…
* Penkiolikmetis, kuris tiesiog sukapoja kitą penkiolikmetį.
Tai ne politinė krizė. Tai mūsų visuomenės randas. Ir jis kraujuoja. Vaikai, gimę Nepriklausomybės laikais, tėvų, kurie augo laisvėje, širdyse turėjo rasti meilę. Jie nepatyrė sovietinės priespaudos, nebuvo, kaip kad mėgstama moralizuoti, „senosios kartos amoralės“ aukos. Tikiu, kad neskaitė – pagal „exspertų“ rekomendacijas S. Nėries ir J. Marcinkevičiaus. Tai kodėl jie nežino ribų tarp gyvenimo ir visiško nuopuolio? Kas turėjo būti to vaiko viduje, kad jis taip pasielgtų?
Mes nuolat girdime apie teisę rinktis – lytį, gyvenimo būdą, žodį ir t.t. Bet kada kas nors pradės Lietuvoje gyvenimą organizuoti vadovaujantis atsakomybe, kuri vertinama ir veikia? Apie tai, kad kai kurių netinkamų pasirinkimų kaina yra kito žmogaus gyvenimas?
* Šis žiaurus atvejis nėra atsitiktinumas. Tai, panašu, ligos simptomas. Visuomenės dvasios ligos. Ir tas vaikas – ne monstro karikatūra, o sistemos auka. Gal net ligonis, kurį apsupo tėvai, draugai, mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, ministerijos, agentūros, Švietimo centrai ir centriukai ir t. t., bet niekas nematė, nes iš tiesų tai visi „dirbo“ dėl savęs, o ne dėl vaiko. Užsiėmė popieriais ir savo laisvėmis, o ne žmogumi.
Aš pavargau nuo pasakymo, kad teisybė per vidurį. Tiesa nėra kompromisas tarp melų.
* Tikiu žmogumi. Tuo, kuris moka atsistoti ir pasakyti – gana. Tuo, kuris turi stuburą pareikalauti iš valdžios, nes žino, kad valstybė – gyvas kūnas. O gyvas kūnas – gyvas tiek, kiek jo žmonės gyvena atsakingai, myli, jaučia pareigą.
Jūs sakysit – taip nebūna šiame pasaulyje. Būna.
Tai mačiau Baltijos kelyje. Ten niekas nestojo prieš kameras. Ten žmonės stojo už Laisvę, už Meilę, už Lietuvą. Ir kai mes tai pamirštame, moralė tampa tik scena, kurioje šviesa nukreipta ne į tiesą, o į patogumą. Į galingesniojo – valdžios patogumą.
Ir kiekvieną dieną mes renkamės kaip gyventi.
Tėvynės nesukursime nei plakatuose, nei popieriuose. Tėvynė kuriama tik protu ir širdimi. Visa kita – laikina.
* Ir pabaigai noriu pasakyti ne savo žodžiais.
Justinas Marcinkevičius kadaise rašė:
„Tėvynė prasideda nuo mažo daikto – nuo mažos žemės grumstelio, kurį pasiimi ir nusineši širdyje. Ir jeigu tas grumstelis tau nieko nereiškia – tu neturi Tėvynės.“
Todėl aš renkuosi nešti tą grumstelį širdyje. Nepaisant visko. Ir pasakyti: „Gana jau išnaudoti valstybę ir jos žmones. Gana jau taškyti milijardus kitų, bet ne Lietuvos gerovei. Gana jau valdžiai gyventi be kontrolės, o kontrolei – „kontroliuoti“ pagal valdžios atstovų poreikius ir užsakymus.“
Vaikai turi turėti mūsų valstybėje tokią vaikystę ir ateitį, kurioje saugu ir šviesu.
2 Komentarai
Labai gražūs žodžiai ir prasmingi Sėkmės
Buvo TSKP narė, nuo 1999 m. Naujosios sąjungos (socialiberalų) partijos narė, nuo 2004 m. Darbo partijos narė, 2006 m., kilus skandalui Darbo partijoje, perėjo į Viktoro Muntiano suformuotą Pilietinės demokratijos partiją, 2010–2015 m. vėl Darbo partijos narė. Nuo 2016 metų nepriklauso jokiai partijai.