Maskva liguistai nekenčia Ukrainos patrioto Stepano Banderos

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Stary Ugryniv kaimo, Ukraina

Įsakęs pradėti karą Ukrainoje Rusijos caras Vladimiras Putinas tautiečiams pareiškė, jog tokiu būdu bus kovojama su fašistais ir nacionalistais. Šie žodžiai daug kam buvo ir yra nesuprantami – kaip galima užpulti kitą valstybę, o jos žmones vadinti fašistais. Apsilankius genocido aukoms skirtame Lvovo muziejuje pavadinimu „Kalėjimas Lonckio gatvėje“ bei muziejuje, esančiame Stary Ugryniv kaimelyje, V. Putino žodžių reikšmė tampa aiški.

Ukrainos istorijoje buvo įvairių etapų – buvo nepriklausomi ir turėjo pripažinti kitų valstybių valdymą, o Viduramžiais nemažai jos žemių įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Pats prasčiausias istorijos etapas visgi buvo tas, kai po trečio Lietuvos bei Lenkijos Dviejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dauguma jos žemių atiteko carinei Rusijai.

Maskvai priklausančioje Ukrainos dalyje buvo vykdomas spartus rusinimas, o nuo 1876 buvo ne tik draudžiama kalbėti ir rašyti ukrainietiškai, bet ir oficialiuose dokumentuose buvo išbrauktas žodis „Ukraina“.

V. Putino siekis yra toks pat, kaip ir tuometinio Rusijos caro – prisijungti Ukrainos žemes. Todėl V. Putinas neretai ir tvirtina: „tokios valstybės, kaip Ukraina nėra, tos žemės yra rusiškos“.

Žinant šį V. Putino prasimanytą melą nesunku darosi suprasti, kodėl labiausiai Kremliaus nemėgstamu ukrainiečiu jau devyniasdešimt metų yra Stepanas Bandera. Mat šis 1909 metų sausio pirmą dieną šventiko šeimoje gimęs vyriškis yra tapęs ukrainiečių kovų už nepriklausomybę simboliu.

S. Bandera sukūrė programą įtakingiausiai patriotinei partijai ir sugalvojo bei pirmas viešai teisme suriko garsųjį šūkį „Slava Ukrainie! Herojom slava!“. S. Bandera atsisakė ne tik Maskvos, bet ir Lenkijos bei nacistinės Vokietijos siūlytos dalinės Ukrainos autonomijos ir pareiškė, kad tikslas yra vienintelis – atgauti nepriklausomybę.

Tokio įžūlumo S. Banderai neatleido nei A. Hitleris, nei J. Stalinas. Pirmasis jį, užėmęs Lvovą, pasiuntė į koncentracijos lagerį, o J. Stalinas iš karto po karo siuntė NKVD agentus pagrobti Vokietijoje esantį S. Banderą.

To nepavyko padaryti ir S. Bandera ėmė iš Vokietijos siųsti ginklus bei pinigus Ukrainos partizanams, taip, kaip ir lietuviai kovojusiems miškuose su rusų okupantais. Kremliaus pasiųstas žudikas visgi 1959 m. Miunchene nunuodijo S. Banderą, o jo atminimą siekdama apjuodinti Maskva ėmė skleisti melą apie šį ukrainiečių patriotą.

Melavo, kad šis dalyvavo žydų pogromuose, kad dalyvavo civilių lenkų žudynėse, kad talkino naciams. Daugybę metų šmeiždamas S. Banderą Kremlius pasiekė, jog šiuo melu patikėjo nemaža dalis rusakalbių Ukrainos gyventojų, kasdien žiūrinčių Maskvos TV programas.

Tačiau Vakarų Ukrainoje tokiu melu niekas nepatikėjo ir, prieš 31 metus šaliai atgavus nepriklausomybę, S. Banderos vardu imta vadinti mokyklos, gatvės, aikštės, jam statomi paminklai.

Tačiau sovietmečiu situacija buvo visai kitokia, ypač jo gimtajame Stary Ugryniv kaime. Nei mokykloje, nei cerkvėje ar parduotuvėje čia nebuvo galima užsiminti nieko apie Banderą, priešingu atveju grėsė didžiuliai nemalonumai.

Gyventojai tai žinojo ir tylėjo. Mat po karo visi buvę S. Banderos giminaičiai ar bičiuliai buvo ištremti į Sibirą. Iš viso penkiasdešimt šeimų, apie du šimtus žmonių, nors kaimelyje gyveno vos tūkstantis.

Užtat S. Banderos vardas kaimeliui 1978 metais dėl kurioziško įvykio padėjo įgyti naują modernią mokyklą. Tai atsitiko po to, kai radijas „Amerikos balsas“ pranešė, jog S. Banderos gimtame name tebeveikia mokykla.

Tokia žinia nepaprastai įsiutino Maskvą ir šios nurodymu per pusmetį kaimelyje išdygo nauja mokykla. Tik S. Banderos tėvų namas buvo skubiai parduotas su sąlyga, kad naujasis šeimininkas ją nugriaus ir pasilikti galės tik ketvirtadalį pastato.

Ukrainai atgavus nepriklausomybę, 1990m. spalio 15 dieną to namo kieme buvo pastatytas paminklas S. Banderai. Vis tik jį po dviejų su puse mėnesių, gruodžio 30 dieną, kažkas susprogdino.

Pirmas paminklas buvo gipsinis, tad po metų buvo nuspręsta jį atstatyti iš betono. Nors paminklą sodyboje saugoti ėmė sargas, penki kaukėti vyrai naktį vis vien jį susprogdino.

Žmonės pastebėjo, kad ketvirtą valandą paryčiais kaimo pakraštyje nusileido malūnsparnis, iš kurio iššokę minėti vyrai nubėgo S. Banderos sodybos link. Ginkluoti teroristai žiauriai sumušė sargą ir susprogdino vos prieš dešimt dienų pastatytą paminklą.

Sargą galimai būtų ir mirtinai uždaužę, bet iš kaimyninių namų pradėję eiti žmonės išgąsdino banditus ir šie pabėgo.

Į trečią paminklą, bronzinį, pastatytą viduryje kiemo ir tolėliau nuo kelio, niekas nesikėsino, ir jis stovi jau trisdešimtus metus. O štai prieš dvidešimt metų gretimai atidarius dviejų aukštų muziejų, netrukus naktį kažkas metė granatą į duris ir jas susprogdino.

„Mes, muziejaus darbuotojai, nebijome dirbti, tačiau iš Vokietijos miesto Miuncheno kapinių atvežtą kryžių apdėjome smėlio maišais, kad dabar koks diversantas nesugalvotų jo susprogdinti“, – papasakojo muziejaus gidė Olia Choli.

Istorikė sakė, jog S. Bandera Miunchene yra palaidotas todėl, kad ten žuvo pokaryje, kai jį specialia kulka nunuodijo KGB agentas.

Maskva šiai žmogžudystei pasiuntė ukrainietį, taip esą siekdama parodyti, kad patys ukrainiečiai nekenčia S. Banderos.

„Tikrumoje S. Banderos Maskva labai nekenčia todėl, kad visada buvo prieš Ukrainos nepriklausomybę, visada siekė mūsų šalį savintis, o S. Bandera čia yra tapęs kovų už laisvę simboliu“, – paaiškino O. Choli.

Istorikės tvirtinimu, Maskva išsigalvoja ir daug metų skleidžia pramanytus gandus apie S. Banderą tam, kad sunaikintų šį nepriklausomybės kovų simbolį. Nerdamasi iš kailio Maskva net visus Ukrainos patriotus ėmė vadinti banderovcais, o dabartinį karą pradėdama skelbė, jog kovos su nacionalistais ir fašistais – S. Banderos pasekėjais.

„S. Bandera kovojo prieš trijų šalių okupantus, tų kovų metodai tais laikais ne visada buvo humaniški, todėl jį lengva kritikuoti, tačiau minėti kritikai tegul rūpinasi savo herojų tyrumu, o mes, ukrainiečiai, patys spręsime, kas yra mūsų didvyriai ir kam statysime paminklus“, – tokiais žodžiais ekskursiją užbaigė O. Choli.

Žodžius „Slava Ukrainie“ S. Bandera sušuko 1934 metais Lvovo teisme, išgirdęs mirties nuosprendį, o visa salė atsistojusių ukrainiečių atsakė „Herojom slava!“. Toks akibrokštas išgarsino S. Banderą visoje Ukrainoje bei šokiravo Varšuvą, kuri po Pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusi Vakarų Ukrainą.

Bijodama ukrainiečių sukilimo, Varšuva mirties nuosprendį tada pakeitė į kalėjimą iki gyvos galvos.

S. Bandera negalėjo būti ne patriotu, nes toks buvo jo tėvas šventikas, kuris privertė visus savo septynis vaikus prisiekti, jog kalbės tik gimtąja kalba, kovos dėl nepriklausomybės ir niekada neišvyks iš Ukrainos.

S. Bandera gimė ligotas, skausmingais kojų sąnariais ir dažnai vaikščiojo su ramentais, be to, užaugo vos 159 centimetrus.

Būdamas fiziškai silpnas, jis pasižymėjo mąsliu protu ir todėl tapo garsiausiu patriotinio judėjimo ideologu. S. Bandera atsisakė derėtis su Lenkija, Rusija ir Vokietija dėl dalinės autonomijos ir net iškviestas pokalbiui su Adolfu Hitleriu atsisakė atšaukti Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją.

Nacistinė Vokietija siekė ukrainiečiais papildyti savo armiją, bet buvo šokiruota, kai, išvarius iš Lvovo TSRS karius, 1941 metų birželio 30 dieną šie paskelbė įkuriantys nepriklausomą valstybę. Nors vyriausybė gyvavo vos dešimt dienų, nei premjeras, nei Ukrainos nacionalistų organizacijos (UNO) lyderis S. Bandera nepakluso A. Hitlerio raginimui atšaukti nepriklausomybę.

S. Banderos tėvą bei vieną iš brolių NKVD nužudė 1941 m., o kiti du broliai žuvo Osvencimo konclageryje. Visos trys seserys buvo ištremtos į Sibirą, iš kur nebuvo leidžiama grįžti į gimtinę.

Vienintelė sesuo Oksana pamatė atgimusią tėvynę ir broliui S. Banderai įsteigtą muziejų, ji mirė 2008 metais, sulaukusi 91 metų.