Lyderiai dukroms nenurodinėja, ką rinktis, jie jas skatina būti kuo nori

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Rugpjūčio pradžioje startavo socialinis projektas ir paroda „Aš Esu Tu“, kuriuo siekiama prisidėti naikinant stereotipus, apsunkinančius mergaitėms ir moterims rinktis bet kokią profesiją, nerizikuojant susidurti su spaudimu, jog tai – ne moteriška. Projekto ambasadoriais tapo įvairių profesinių sričių lyderiai vyrai, auginantys dukras. Idėją, skleisti gerą žinią, palaiko ir „Vikonda grupė“. Projekto bendrainiciatorė – Islandijos universiteto profesorė, prof. dr. Inga Minelgaitė sako, jog tikslas yra prisidėti prie ateities, kurioje profesinėje srityje bus mažiau barjerų, klišių, sukurtų lyties pagrindu.

Mato projekto prasmę

„Paprastai kalbant, norime ateities, kurioje jeigu mergaitė nori užaugusi vairuoti sunkvežimį ir ji siekia tapti geriausia vairuotoja, tokia ir tampa. Pakeliui tikslo link, jai nereikia visiems aiškinti, kaip ir kodėl ji pasirinko tokią „nemoterišką“ profesiją, t.y. nešvaistyti laiko ir energijos breikšmiams dalykams“, – projekto idėją apibūdina prof. dr. I. Minelgaitė ir pabrėžia: „Projektu norime kreipti dėmesį ne tiek į steroetipus ir kitus barjerus, kiek norime parodyti, kas gero būtų individam, organizacijom, visuomenei juos panaikinus. Nuo to laimėtume visi!“.

Vienas iš projekto ambasadorių verslininkas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Dalius Misiūnas, auginantis ketverių ir aštuonerių metų dukras, sako, jog priimti pasiūlymą juo tapti nebuvo sudėtinga.

„Matau prasmę šiame projekte. Tikiu, kad dėmesys ir viešumas padės judėti stereotipų atsisakymo keliu“, – ryžtingai ir užtikrintai sako D. Misiūnas.

Panašios nuomonės yra ir „Vikonda grupės“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis.

„Pats auginu devynmetę dukrą. Tėtis savo vaikui nori ir linki visko, kas geriausia. Geriausia – nereiškia, kad minkščiausiai paklota, o kad vaikas, eidamas į paauglystę, paskui į jaunystę ir galiausiai į suaugusiojo gyvenimą, turėtų pagrindą ir visas galimybes pasirinkti, ką veikti, kuo būti, kaip gyventi visuomenėje ir kaip ten palikti tokį pėdsaką, kokį jis nori palikti. Man projekto idėja pasirodė graži ir turinti prasmę, todėl mes, „Vikonda grupė“, nusprendėme prisidėti“, – paaiškina M. Snarskis. 

Šeimos židinio kurstymas – tiek vyro, tiek moters pareiga

Profesorė prisipažįsta, jog daug kas ją giria už pasiektas profesines aukštumas. Bet ji teigia taip nemananti.

„Nei minutės gyvenime nebuvau prisėdusi ir pagalvojusi, kokia čia ta mano karjera. Paprasčiausiai stengiesi veikti tai, ką tau patinka dirbti. Ir jeigu tu esi toje aplinkoje, kurioje tau patinka, įdėdėdamas daug energijos ir pastangų kažko pasieki. Buvimas keliuose vaidmenyse gyvenime – šeimos, darbo, laisvalaikio derinimas – tiek vyrams, tiek moterims dažnai yra iššsūkių pilnas žongliravimas. Bet argi ne todėl ir tampame ne tik sau, bet ir kitiems labiau įdomūs? , – šypsodamasi klausia prof. dr. I. Minelgaitė. – 

Mano nuomone, stereotipas, kad jeigu moteris turi darbą, kuriame jai sekasi, dėl to tampa blogesne mama, sakyčiau, vienas iš pavojingiausių. Tai viena iš žemesnės moterų savivertės priežasčių apskritai. 

Taip, labai smagu, kad mes, moterys, kurstom šeimos židinius, bet statistika yra ta, kad beveik pusė šeimų išsiskiria. Deja, už šeimyninių židinių kurstymą algų nemoka ir pensijų taip nekaupiame. O ir rodant gerą pavyzdį vaikams, manau, svarbu formuoti savimi galinčio pasirūpinti žmogaus viziją.“

„Vikonda grupės“ generalinis direktorius sutinka, kad šeimos židinio kurstymas ne tik moterų privilegija. Tačiau taip pat pastebi, jog tam tikru gyvenimo etapu būtent moteris yra ta, kuri labiau gali pasirūpinti tiek juo, tiek ir vaikų gerove.

„Kai vienas kursto židinį, yra labai didelė tikimybė, kad, kai tas židinys subyrės, jis ir vėl jį kurstys vienas. Manau, kad šeimos židinio kurstymas yra dviejų žmonių, vyro ir žmonos, pareiga. Kaip jie tuos darbus pasiskirstys, jau yra kitas klausimas – kas kam geriau pavyksta, tas tą ir daro. Bet atsisakau sutikti su nuomone, kad židinį kursto moteris, o vyras prie jo šildosi. Ten nebus šilta ir jauku, jeigu tik vienas kursto, o kitas ateina pasišildyti, – pokalbį tęsia M. Snarskis. – 

Taip jau yra natūraliai, kad moteris išnešioja ir gimdo vaikus. Dėl to natūraliai atsiranda iššūkiu suderinti atsidavimą motinystei ir grįžimą į darbo rinką. Mano nuomone, tas lygybės ieškojimas, kad 50 proc. su vaiku būna moteris ir 50 proc. – vyras, yra tam tikras kraštutinumas. Natūralu, kad kažkuriuo gyvenimo etapu mamai tenka daugiau krūvio prižiūrint ir auginant vaiką, tėtis turi padėti mamai, kad visa šeima, visuomenės ląstelė, būtų laiminga. Žinoma, po, tarkim, vaiko auginimo atostogų grįžti atgal į darbo rinką yra sudėtingiau, nes viskas eina į priekį, keičiasi, todėl reikia tiek verslui, tiek visuomenei ieškoti abipusiai naudingų išeičių.“

Koncentruojasi ne į problemas, o jų sprendimus

Prof. I. Minelgaitė prisipažįsta, jog projekto ir parodos idėja kilo stebint pasaulinę darbinę aplinką, kurioje skirtumai dėl lyčių lygybės dar labiau paaštrėjo.

„Kaip mokslininkė ir kaip žmogus, daug dirbantis su įmonėmis, matau, kad darbinėje vyrų ir moterų aplinkoje situacija niekada nebuvo labai džiuginanti, bet per kovidą ji gerokai suprastėjo. Pavyzdžiui, moterys dar daugiau dirba neapmokamo darbo namie. O tai reiškia, kad gausime mažesnes pensijas, apribojame galimybes kilti karjeros laiptais, saviraiškos galimybes.  “, – pastebi mokslininkė. 

Tačiau anot jos, norisi koncentruotis ne į problemas, o į sprendimus. Todėl viena iš projekto idėjų – kalbėti apie šią temą orientuojantis į bendrus sąlyčio taškus – į tai dėl ko dauguma sutariame – pavyzdžiui, kad norime gyventi laimingesnių žmonių visuomenėje, tokioje, kurioje kiek įmanoma daugiau vyrų ir moterų būtų tikrame savo profesiniame kelyje. Tačiau ne kelyje, kuris buvo pasirinktas dėl vyraujančių nuomonių ir stereotipų, kuriuos girdėdami užaugome.  

„Ar žinojote, kad organizacijos, kuriose vyrauja įvairovė, yra daugeliu aspektų sėkmingesnės? Ar žinojote, kad visuomenės, kuriose vyrų ir moterų dalyvavimas darbo rinkoje yra vienodesnis, ekonomiškai labiau išsivysčiusios, mažiau kariauja? Jeigu mes sutinkame, kad visa tai yra gerai, norime, kad žmonės būtų laimingi, šalyje įmonės ir ekonomika būtų stipresnės, tuomet naikinkime tuos barjerus, kurie neleidžia mums realizuoti siekiamo gėrio“, – ragina profesorė ir paaiškina, dėl ko ambasadoriais tapti pasirinkti būtent vyrai, auginantys dukras: „Visi jie savo srityje yra neabejotini lyderiai. Ir būtent jie savo lūpomis sako, kad kiekvienoje srityje, kurioms jie atstovauja, reikalingi tiek vyrai, tiek moterys. O jeigu tau sunku kalbėti apie moterį, tai va, žiūrėk, tavo pašonėje yra ta, kuri auga, t.y. tavo dukra ir aš asmeniškai padarysiu viską, kad jai nereikėtų susidurti su tais barjerais.“

Svarbiausia – galimybė laisvai pasirinkti

Apie nuolat stigmatizuojamas profesijas ir tam tikrus barjerus kalba ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius, kuris teigia neskirstantis jų į vyriškas ir moteriškas.

„Mano galva, skirstymas neturi prasmės ir nereikalingas. Man svarbiausia, kad mano dukros ir visi vaikai būtų laisvi spręsti patys ir savo pasirinkimo neribotų. Be to, ateityje žmonės profesiją keis dažniau, nei praeityje, atsiras naujos profesijos, kitos išnyks. Todėl, tikiu, stereotipai apie vyriškas bei moteriškas profesijas nyks, – įsitikinęs verslininkas. – 

Man svarbiausia, kad jos laisvai spręstų dėl to, ką nori daryti. Laisvas žmogus yra laimingas, nepriklausomai nuo to, kokius prioritetus pasirenka.“

M. Snarskis skirstyti profesijų į vyriškas ir moteriškas taip pat nelinkęs. Tačiau pripažįsta, jog dėl tam tikrų fizinių savybių, kai kuriuos darbus tiesiog lengviau atlikti vyrams nei moterims ar atvirkščiai.

„Vyresnės kartos žmonės daug kalba apie vyriškas ar moteriškas pareigas, pavyzdžiui, maisto gaminimą ir pan. Atrodytų, tradicinėje visuomenėje tas darbas krenta ant moters pečių, bet jeigu pažiūrėtume, kas yra geriausi pasaulio šefai, pamatytume, kad didžioji dalis yra vyrų. Taigi, čia ir yra atsakymas, kad daktaras ar daktarė, mokytojas ar mokytoja yra pašaukimas, tarnystė ir lytiškumas tam neturėtų turėti įtakos. Nemanau, kad gera mokytoja ar daktarė galėtų būti geresnė ar blogesnė tik todėl, kad ji yra moteris, – sako pašnekovas. – 

Gal būsiu truputėlį senamadiškas, bet reikia pastebėti, kad gamta ir Dievas vienokį surėdė vyrą ir kitokią – moterį. Todėl natūraliai tos skirtybės turi įtakos gyvenimo pasirinkimams ir vienokioms ar kitokioms galimybėms. Jeigu kalbėtume apie tai, kas geriau iškas duobę, tai turbūt tą geriau padarytų vyras. Norėtųsi, kad vystantis pramonei, išmaniosioms technologijoms, robotikai kažkada duobės nereikėtų kasti nei vyrams, nei moterims, o geriausia, kad šį darbą galėtų perimti robotai. Tuo metu žmogus daugiau tobulėtų intelektine prasme ir kurtų dalykus, kuriems reikia daugiau smegenų potencialo, o ne rankų stiprumo.“

Kita vertus, pašnekovas teigia nejaučiantis jokio diskomforto, kai jam vadovauja moteris, nors kaip ir daugelyje kitų sričių, stereotipai dėl moteriško vadovavimo vis dar gajūs.

„Moterų lyderystė yra „minkštesnė“. Tačiau išmintis ir būdo savybės priklauso nuo daugelio savybių – amžiaus, prigimtinių savybių, patirties. Bet mano paties gyvenime taip susiklostė, kad ne vieną kartą mano tiesioginė vadovė buvo ir šiuo metu yra moteris. Visas tas laikas įskaitant ir dabartinį, kai vadovauju „Vikonda grupei“, o grupės valdybos pirmininkė Jolanta Balžytė, yra vienas  geriausių. Aš galiu mokytis ir nejaučiu jokio komplekso ar nepilnavertiškumo, kad mano vadovė yra moteris“, – užtikrintai kalba M. Snarskis.

O D. Misiūnas kategoriškas: „Laikausi nuomonės, kad vadovo darbo kokybė ar lyderystė nepriklauso nuo to ar tai moteris ar vyras. Kiekvienas vadovas turi savo stilių, o ir skirtingos situacijos reikalauja skirtingų vadovo sprendimų. Visgi nemanau, kad tai galima susieti su lytimi“.

Aktualu ne tik moterims, bet ir vyrams

Tą patį pabrėžia ir profesorė, kad į kiekvieną žmogų profesinėje erdvėje turėtume žiūrėti kaip į individualybę, o ne kaip tam tikros lyties atstovą.

„Stereotipizuodami tam tikras profesijas kaip ne moteriškas, nesąmoningai sukuriame ir ne vyriškas profesijas. Vyrams lygiai taip pat reikia, kad jie galėtų save realizuoti jiems patinkančioje srityje. Kodėl vyras turi būti įspraustas į tam tikrus rėmus, kad vyriška yra tik sunkumus kilnoti arba verslininku būti? O gal jis yra nuostabus floristas ar nuotabus ikimokyklinio amžiaus pedagogas, – pastebi prof.dr. I. Minelgaitė. – Aš auginu du berniukus ir tikrai noriu, kad jie gyvenime rinktųsi pagal vidinį balsą. Daugelis sako, kad niekas netrukdo šiais laikais rinktis laisvai. Tačiau tai netiesa. Savo tikrąjį pašaukimą ir taip sunku surasti. O dar, kai dalis iš tų pasirinkimų „pakrištyti“ kaip tavo lyčiai nederami, tada misija tampa dar sunkesne.“

Paklaustas, ar renkantis profesiją, savo dukroms bus patarėjas ar veikiau stengsis įtikinti jas, kad viena ar kita profesija yra naudingesnė, pelningesnė, nors joms ji galbūt nebus prie širdies, D. Misiūnas sako: „Tikrai žinau, kad tai bus jų (kaip ir sūnaus) pačių sprendimas. Savo misiją matau padedant joms pažinti kuo daugiau profesijų, jas aptarinėti, kartu kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, kurie padėtų priimant sprendimą.“

O M. Snarskis susimąsto: „Nesinori vaikui linkėti sunkių dalykų, bet tik sunkiuose dalykuose bet kokia asmenybė gali augti ir tobulėti.

Man 43-eji, sūnui – 23-eji, dukrai – 9-eri ir jeigu jūs manęs būtumėte paklaususi to prieš dvidešimt metų, tuomet būčiau tikriausiai sakęs, kad bandysiu pakreipti, padaryti įtaką jų apsisprendimui, tačiau dabar sakysiu visiškai kitaip. Ne tik todėl, kad ir pats kitaip galvoju, bet ir todėl, kad labai stipriai keičiasi pasaulis ir kiekvienam iš dabartinių vaikų, sulaukus pilnametystės, per visą darbinės veiklos laikotarpį profesiją teks keisti ne vieną ir ne du kartus. Todėl dabar galvoju, kad geriau yra pabandyti, jeigu tai nėra pavojinga gyvybei, ir pamatyti, kas pačiam tinka arba ne. Jei netinka, tuomet bandyti dar kartą, o jei tiks ir bus gerai, koks skirtumas tai – vyriška ar moteriška profesija? Jeigu žmogus darbą atliks gerai ir bus laimingas jį atlikdamas, aš visiškai prieštarauju tam, kad tai yra vyriška arba moteriška.“

Ugdo dukrų savivertę ir pasitikėjimą

Atlikti tyrimai rodo, kad dažnai moterys, eidamos darbintis, linkusios prašyti mažesnių atlyginimų, labiau nuvertina save, savo pasiekimus, mažiau pasitiki savimi. Vadinasi, turi nepakankamą savivertę. Tačiau abu kalbinti vyrai akcentavo, jog siekdami padidinti dukrų savivertę, dažnai šeimoje kalba apie tai, kad viskas priklauso nuo jų pačių, įdėto darbo ir noro pasiekti tikslą.

„Šeimoje nuolat akcentuojame, kad visi vienodai galime būti laisvi ir pasitikėti savimi. Perskaitę vaikiškoje knygoje frazę „mergaitės taip nedaro“ (kuri, deja, vis dar pasitaiko) visuomet pabrėžiame, kad tai yra nesąmonė. Džiaugiuosi, kad dabar dukros pačios, pamatę kažką panašaus, paneigia. Daug kalbamės apie tai, kad kiekvienas žmogus, mokydamasis ir dirbdamas, gali paversti savo svajones realybe“, – sako D. Misiūnas.

„Taip, tikrai yra stereotipų, savivertės problemų. Mes su dukra vakarais skaitom knygą „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ 100 įkvepiančių istorijų apie Lietuvos moteris“. Ten yra aprašytos įvairiausių specialybių, profesijų moterys – gaisrininkės, mokslininkės, lakūnės, rašytojos, ar virtuvės šefės. Aš manau, kad tai yra vienas iš dalykų, kuriuos kiekvieną kartą bendraudamas su savo dukra bandau skiepyti, kad tik tu pati galėsi pasirinkti, ko tu nori ir tik nuo tavęs priklausys, ar tai tau yra per lengva, per sunku, ar įdomu, o gal nuobodu“, – pasakoja M. Snarskis.

Palinkėjimai dukroms ir visoms mergaitėms

Siekiant įprasminti gražų projektą, rugpjūčio pradžioje Palangoje pristatyta nuotraukų parodą, kurioje pozuoja tėvai su savo dukromis. Taip pat sukurtas internetinis puslapis www.asesutu.org, į kurį žmonės įėję gali rasti nuotraukas, eksponuotas parodoje, taip pat perskaityti lyderių tėvų palinkėjimus savo dukroms apie Lietuvą, kurios joms, o tuo pačiu ir visoms moterims bei mergaitėms linki.

„Dažnai lyčių lygybės tema suvokiama kaip moterų privilegija. Tačiau tai toli gražu nėra tiesa! Lyderių vyrų pavyzdžiu norėjome parodyti, kad jiems tai taip pat svarbu, jie taip pat nori kalbėti šia tema ir prisidėti prie ateities, kurioje matysime daugiau laimingų, save profesiškai realizavusių veidų. Kai žiūri į vyrą lyderį ir jis savo dukrai, būsimai moteriai, linki kažko, tu negali sakyti, kad „ne, ne, jos vieta virtuvėje“. Tu linki tam vaikui geriausios savirealizacijos. 

Džiaugiamės, kad projektas ne tik pateisino, bet ir viršijo absoliučiai visus lūkesčius. Netgi sulaukė antrinės reakcijos iš moterų, priklausančių projekto bendraautorės Ingos Jablonskės įsteigtam WOW moterų universitetui. Jo dalyvės, kurių yra net 10 tūkst., džiaugėsi atkreipėtu dėmesiu į tėčio vaidmens svarbą dukrų gyvenime“, – pavykusiu projektu džiaugiasi jo bendrainiciatorė ir pabrėžia: „Visi mūsų projekte dalyvaujantys lyderiai savo dukrom niekada nenurodinėja ar nenurodinėjo, ką jos turi ar turėjo daryti, rinktis. Jie savo dukras skatina būti kuo nori jos nori.“

O M. Snarskis tiek dukrai, tiek ir visoms mergaitėms linki pasitikėti savimi ir nebijoti bandyti, nebijoti klysti, nenuvertinti savęs. 

„Tiesa, kad kartais moterų, mergaičių savivertė būna žemesnė, nes dažnu atveju mergina ar moteris prieš kažką darydama penkis kartus pagalvoja, ar galiu, o vyras pasiraitoja rankoves, priskaldo malkų, o paskui žiūri, kad gal nereikėjo. Bet skaldydamas tas malkas, jis tuo pačiu gali ir kažką gero turbūt padaryti. 

Man labai norėtųsi, kad visos šiuolaikinės mergaitės, būsimos merginos, moterys, mamos, eidamos ieškot naujų patirčių būtų žingeidžios ir nebijotų išbandyti kažko naujo nepaisant to, kad jos yra mergaitės, o ne berniukai, – linkėjo ir ragino „Vikonda grupės“ generalinis direktorius. – 

O visiems tėčiams, vyrams, partneriams, įskaitant mane patį norisi būti partneriu toje kelionėje, padėti, palaikyti. Kaip sakoma tame posakyje: jeigu moteris laiminga, tai laiminga visa šeima.“

Tuo metu D. Misiūnas linki: „Mylėkime savo vaikus, būkime kartu su jais ir skirkime jiems kaip galima daugiau savo dėmesio. Būkime atviri ir gerbkime juos kaip sau lygius. Neabejoju, kad tai darydami, būsime žmonėmis, su kuriais jie bet kada galės ir norės pasitarti, pasidalinti, padiskutuoti. Neskubėkime savo dukrų nuo visko apsaugoti ir viskuo už jas pasirūpinti, tiesiog būkime verti jų pasitikėjimo.“