Lūžis prie Surviliškio. Nevėžio takoskyra

Algirdas Juknevičius

Ar galite patikėti, kad mūsų tykusis Nevėžis senais poledynmečio laikais, prieš 12,5–12 tūkstančių metų, tekėjo dviem priešingomis pasaulio kryptimis? Viena vagos dalimi upė savo vandenis nešė į pietus, kita dalimi – į šiaurę, o jų tėkmių laikinoji takoskyra buvo prie Surviliškio.

Nuo čia Nevėžis pietine vaga tekėjo į Nemuną, o šiaurine vaga vandenis plukdė  į Lėvenį. Šis prie Surviliškio buvo priartėjęs 25–30 kilometrų atstumu – iki Upytės ir Naujamiesčio. Dabar Lėvuo nuo Surviliškio nutolęs per 50 kilometrų.

Abi Nevėžio vagas maitino vandeningi intakai: šiaurinės krypties vagą vandenimis papildydavo iš rytų tekėjusi Vešeta, Deblonas, Upytė, Liepupys, o pietinės krypties vagą maitino iš vakarų atitekanti Šuoja, Kiršinas, Liaudė, Kruostas, Dotnuvėlė, Smilga, Šušvė, Aluona.

Dėl tokios keistos Nevėžio tėkmės buvo kaltas Surviliškio–Krekenavos ruože iškilęs platus dolomitinis blokas. Jis iškilo veikiant vidinėms Žemės jėgoms, vadinamųjų tektoninių procesų metu, lūžus vienam Žemės plutą sudarančiam dolomito blokui.

Nevėžiui pradėjus rėžti savo vagą, o tai įvyko prieš 13 tūkstančių metų, į iškilusio bloko kraigą atsirėmęs Nevėžio vagos dugnas sudarė plačią uolinę upės perkalą, kitaip tariant – užtvarą, panašią į tą, kurią seniau žmonės statydavo skersai upių žuvims gaudyti.

Žuvų amžius

Dolomitinis blokas Surviliškio–Krekenavos ruože lūžo ir iškilo Žemės formavimosi devono periode. Šis periodas prasidėjo prieš 410 milijonų metų, vyko 55 milijonus metų ir pasibaigė prieš 355 milijonus metų. Mokslininkai devono periodą pavadino pietvakarinės Anglijos vietovės Devono garbei, mat Devonšyro grafystėje esančio Devono apylinkėse ir buvo atrastas storas Žemės plutos klodas.

Devono periodo būta labai šilto, panašaus į tropikus. Tai liudija fosilijomis vadinamų suakmenėjusių mažųjų organizmų liekanos, kurių randama ir mūsų kašto smėlio bei žvyro karjeruose. Devone evoliucionavo žuvys, todėl šis periodas dar vadinamas žuvų amžiumi.

Būtent tuo laiku gėluose vandenyse išsivystė šarvuotosios, žvynuotosios ir kremzlinės žuvys, jūrose ir vandenynuose – rykliai, po sausumas vaikštinėjo ir vandenyse plaukiojo amfibijomis vadinami stuburiniai gyviai¸ atsirado varliagyvių, kiautuotuojų vėžiagyvių.

Giliuose devono kloduose susiformavo dideli naftos, dujų, akmens anglies telkiniai, geležies ir švino rūdų, akmens ir kalio druskų, gipso, kobalto, aukso, deimantų.

Lietuvoje devono darinių nėra tik pietryčiuose. Storiausias – 1000 metrų, jo klodas slūgso vakarinėje šalies dalyje. Mūsų krašte jo storis siekia 400–600 metrų. Jame esama pilko ir rausvai rudo smėlio, smiltainio, molio, uolienose randama vėžiagyvių, šarvuotųjų ir žvynuotųjų žuvų, primityvių augalų liekanų.

Į šiaurę nuo mūsų krašto nutolusiose Žagarės, Joniškio, Biržų apylinkių devono atodangose randama dolomito, gipso telkinių, mineralinio vandens.

Nevėžio išdaigos

Krėsti išdaigas Nevėžis pradėjo šiltuoju poledyniniu laikotarpiu, prieš 11,5–10,5 tūkstančio metų. Lietuvos kraštovaizdyje įsivyravus tundrai, upėms ėmus gilinti savo vagas, Nevėžis iš Šventosios upyno atkariavo aukštupį. Tekėti į pietus jis pradėjo jau nebe nuo Surviliškio, o nuo Sanžilės upelio, kuris nuo Nevėžio nutolęs 8 kilometrus į šiaurę. Taigi upė prie Sanžilės apsigręžė ir įgavo dabartinę pietų kryptį.

Tokios Nevėžio išdaigos liudininkais yra Surviliškyje upės link pasvirusi 15 metrų aukščio terasa ir tokio pat aukščio Burvelių alkakalnis. Šis alkakalnis, iškilęs į šiaurę nuo Surviliškio miestelio esančioje Koplyčkalnio saloje, dar vadinamas Mlečkos kalnu arba Mileškalniu.

Dar vieną išdaigą Nevėžis iškrėtė artimiausiam savo kaimynui Lėveniui. Šiam besitraukiant į šiaurę, arčiau Mūšos, nugvelbė iš jo kelis intakus. Nepaisant „vagystės“, abiejų upių ryšys nenutrūko, jų takoskyra ilgokai užsibuvo ties Upyte ir Naujamiesčiu, tarp upių vyko dažnos „potvynių talkos“. Kai šilčiausio ir drėgniausio poledyninio atlantinio klimato periodu, prieš 8–5 tūkstančius metų, Nevėžis pavasarį virsdavo 100 kilometrų ilgio ežeru, Lėvuo padėdavo jam per senąjį slėnį nutraukti vandenį į Dauguvą.

Ilgainiui Nevėžio potvyniai senąjį slėnį užnešė dumblu, Sanžilė virto mažu upeliu, nutrūko jos ryšys su Lėveniu. Šis ryšys buvo atkurtas tik 1933-iais metais, iškasus 7,8 kilometro ilgio, 10 metrų pločio ir 1,5 metro gylio Sanžilės kanalą ir per jį Lėvenį sujungus su Nevėžiu.

Upyno keistenybės

Nevėžio ir Lėvens aukštupiai teka beveik lygiagrečiai ir tik ties Panevėžiu jie išsiskirsto į skirtingas puses: Nevėžis teka pietų kryptini, Lėvuo – šiaurės. Aukštutiniai upių ruožai iki Panevėžio turi priešingas linkmes. Štai Lėvuo ir jo kaimynė Pyvesa aukštupyje teka į pietus, o Nevėžis tarp Raguvos ir Miežiškių bei Juodos ir Juostos – į šiaurę.

Daugiau keistų dalykų yra Nevėžio žemupio upyne, tarp Labūnavos ir Žemaitkiemio. Tarp šių vietovių keli upeliai teka priešinga kryptimi nei pietų linkmę turintis upynas. Vejuonos, Striūnos, Daugupio, Gynios, Urkos, Mėklos, Barupės slėniai savo žemupiuose nukreipti į šiaurę, prieš Nevėžio srovę.

Tarp Labūnavos ir Babtų greta Nevėžio slėnio yra antras visai panašus slėnis. Juo seniau tekėjo Barupė, dabar slėniu naudojasi tik jos žemupys, Vinkšnupio ir Sengynės upeliai, Gynia. Slėnis gerai matomas keliaujant kairiuoju Nevėžio krantu Kauno ir Kėdainių kryptimis. Sunku pastebėti, kada ir kur iš jo išnyksta Nevėžis, todėl daugelis mano, kad tarp Labūnavos ir Babtų keliauja Nevėžio slėniu. Tačiau šis, ties Labūnava, sukteli vakarų pusėn,   o keliaujame senuoju Barupės slėniu.  

Slėnio vilionės

Surviliškį verta aplankyti dėl to, kad jaukus ir gerai tvarkomas, dėl išlikusios tradicinės medinės architektūros, įspūdingo Nevėžio vidurio slėnio.

Nuo tarp Kalno ir Nevėžio gatvių upės link pasvirusios aukštos Nevėžio terasos galima pasigrožėti ramiais slėnio tolumų reginiais, išvysti staigius vingius darantį Nevėžį, pavaikščioti natūraliu jo slėniu, užuosti gaivų pušyno kvapą.

Per Nevėžį perėję kabančiu pėsčiųjų tiltu, vietos žmonių vadinamu beždžionių tiltu, įžengsime į Panevėžio rajoną. Pasukę nuo tilto į šiaurę ir paėję pusantro kilometro smėlėtu taku, prieisime kelių sankryža, kurioje iki Antro pasaulinio karo kryžiavosi Surviliškio, Upytės, Truskavos ir Kėdainių krypčių keliai. Netoli nuo sankryžos nutolusiame Nevėžyje ir jo pakrantėse išvysime karo pabaigoje nacių susprogdinto Surviliškio arkinio tilto betoninius luitus.

Kaip atrodė 1932 metais architekto Prano Morkūno suprojektuotas modernistinių formų balkšvos spalvos gelžbetonio tiltas, galima pamatyti grafiniame piešinyje ant šiuolaikiško informacinio stendo stiklo.     

Surviliškis, be gražios gamtos, stebina sumaniai parinktais ir prasmingais gatvių vardais. Čia nerasime populiarių, bet nedaug ką pasakančių „rožių“, „tujų“, „liepų“ „saulės“, „vienybės“, „ateities“ ir kitų keistai skambančių pavadinimų. Surviliškyje gatvių vardais nurodytos kryptys: Kėdainių, Bakainių, Kalno, Nevėžio, Gojaus. Nepamiršti ir nykstančių aplinkinių Kaukalnių, Bališkių, Jogniškių, Pakruostėlės kaimų pavadinimai. Perskaitai – ir supranti: myli žmonės savo miestelį, neabejingi ir jo apylinkėms.

Straipsnyje panaudoti Lietuvos geografų Alfonso Basalyko ir Rimvydo Kunsko leidiniai bei publikacijos.