Lietuvos ir Kėdainių transformacijos – kanadiečio autoriaus akimis

Rūta Švedienė

Iš Kanados, Vankuverio, į Kėdainius atvyko trijų knygų apie Lietuvą autorius Gordonas Mottas ir jo žmona, iš Kėdainių kilusi Asta Markevičiūtė-Mott. Susitikimas su jais vyko M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Autorius gyveno ir dirbo Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Kanadoje ir Lietuvoje. Peterborougho miesto (Kanada) Trento universitete baigęs politikos studijas, jis aktyviai domėjosi Rytų Europos šalių raida, daug keliavo ir dėstė šiame regione. Pažino ir susidraugavo su daugybe šių kraštų žmonių, tarp jų – ir lietuvaičių, kėdainiečių. Trys romanai – „Lithuanian Lullaby“ („Lietuviška lopšinė“), „The Angels of Klaipėda“ („Klaipėdos angelai“) ir „Tears of Juratė“ („Jūratės ašaros“) – pasakoja ryžto ir vilties istorijas. „Tai buvo keisti laikai, didžiulę viltį lydėjo daug vargo.“ Tai nėra vien istorinės knygos. Jos apie gyvenimą, apie meilę, draugystę, kuri nebūtų įvykusi, jei nebūtų sąlygų susitikti Rytams ir Vakarams. Apie tai ir pasakojo Gordonas Mottas susirinkusiems į biblioteką kėdainiečiams. Pateikiame jo kalbą.

Jokia kita vieta nėra svarbesnė už Kėdainius

Šiandien būti čia – neįtikėtina privilegija. Neseniai turėjau garbės kalbėti keliose svarbiose vietose – Ilinojaus universitete, Balzeko muziejuje Čikagoje, tačiau jokia kita vieta man nėra svarbesnė už šią – Kėdainius.

Pirmą kartą Kėdainiuose apsilankiau prieš 29 metus, 1993-iųjų vasarą. Tuo metu man ką tik buvo suėję 24-eri. Manau, kad visiems mums gyvenime pasitaiko tokių momentų, kai ką nors sutinkame traukinyje ar nuvykstame kažkur, kur nesame anksčiau buvę, – ir tas vienas sprendimas, tas vienas sutiktas žmogus visiems laikams pakeičia mūsų gyvenimo trajektoriją.

Iki to laiko nebuvau turėjęs jokių ryšių su Kėdainiais ir niekad nebuvau apie juos girdėjęs – bet jie tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi nuo tos akimirkos, kai vieną 1993-iųjų rugpjūčio popietę išlipau Kėdainių autobusų stotyje.

Pirmieji įspūdžiai apie Kėdainius – prasti

Be Vilniaus ir Kauno, tai buvo pirmasis mano aplankytas miestas Lietuvoje. Darius, vienas draugas iš Vilniaus, turėjo giminių, kurie gyveno Jazminų gatvėje, – dėdę, tetą ir keletą pusbrolių bei pusseserių. Tos išvykos metu keliavome aplankyti jų – Lapkūnų šeimos. Jie turėjo dukterį Žydrą, maždaug mano amžiaus, ir laikui bėgant mes susidraugavome.

Turiu pripažinti, kad mano pirmieji įspūdžiai apie Kėdainius tą tvankią vasaros dieną nebuvo teigiami. Miestas atrodė nemaloniai. Rodėsi, kad jis kažkoks sunykęs, nugyventas. Į Lietuvą buvau atvykęs vos prieš keletą dienų. Man visada patiko stebėti žmones ir pirmoji mano išvyka į Kėdainius atrodė tarsi pirma proga atlikti stebėjimus. Prisimenu, kaip Dariui sakiau, kad kėdainiečiai atrodė kaip liūdnai galvas nukorusios augalų kekės – retai kada užmezgantys akių kontaktą, regėjosi, kad visuomet žiūri žemyn į šaligatvį.

Paprašiau Dariaus nusivesti mane į kokį nors alaus barą, kad galėtume šiek tiek susipažinti su vietos kultūra. Jis pasakė, kad tai bloga mintis. Pasakiau jam, kad vis tiek noriu nueiti. To alaus baro pavadinimo neatsimenu. Jis nebuvo toks prastas, kaip tikriausiai manė Darius, bet jame buvo pilna vyrų, vilkinčių treningus. Atrodė, kad tai kažkokia uniforma.

Darius nupirko man alaus ir atsisėdome kampe. Išgėręs jaučiau, kad vieno bokalo nepakanka, tad pasakiau, kad nueisiu ir užsakysiu mums dar po vieną. Darius manė, kad tai dar viena bloga idėja, bet išmokė mane pasakyti „du alaus, prašau“ ir nurodė, kiek pinigų duoti barmenei.

Atsikėliau nuo stalo ir išdidžiai nuėjau prie baro, kad pademonstruočiau savo ką tik įgytus kalbos įgūdžius, tačiau sekėsi ne taip, kaip tikėjausi. Barmenė kažko paklausė, tada, pastebėjusi mano sumišimą, prakalbo rusiškai. Ėmiau galvoti, kad jos akyse atrodau kvailai. Iškėliau du pirštus į viršų ir pasakiau angliškai „Two beers please“.

Baras, kuris ūžė nuo treninguotų vyrų šnekų, staiga nuščiuvo. Tapo akivaizdu, kad užsieniečiai šioje vietoje anksčiau turbūt nebuvo lankęsi. Ketinau šią išvyką panaudoti vietos žmonių stebėjimams, tačiau mano pozicija pasikeitė – dabar stebimas buvau aš ir tai nebuvo malonu. Mes paskubomis savo kampelyje išgėrėme alų ir, sekami vyrų su treningais žvilgsnių, išėjome į tas nudrengtas gatves.

Greitai sužinota: lietuviai ‒ svetingiausia tauta

Tais metais planavau mokyti anglų kalbos vidurinėje mokykloje Klaipėdoje. Ėmiausi mokytojo pareigų, bet dėl draugystės su Žydra sulaukdavau daugiau pakvietimų į Kėdainius. Iš tiesų per tą Lietuvoje praleistą laiką Žydra, kaip regėjosi, laikė mane tarsi kažkokiu projektu. Ji mane mokė kalbos, kultūros, tempė į naujas vietas, užtikrino, kad susipažinčiau su naujais žmonėmis ir įgyčiau draugų. Manau, kad ji buvo viena iš pirmųjų, atvėrusių man akis dėl Kėdainių ir Lietuvos. Angliškai mes sakome – tai, ką matai, nebūtinai yra tai, ką gauni. Pradžioje galvojau, kad lietuviai yra šalti žmonės. Iš tikrųjų jie buvo šalti pašaliečiams, bet, įveikus šį statusą, žmonės priimdavo tave kaip savą.

Greitai sužinojau, kad lietuviai iš tiesų yra svetingiausia tauta ir vos tik susidraugavęs su kokiu nors žmogumi, esi greitai priimamas į jo draugų ir šeimos ratą.

Pažintis ir vedybos su kėdainiete Asta

1994 m. atėjo laikas atsisveikinti. Darius surengė man atsisveikinimo vakarėlį savo tėvų bute Vilniuje. Žydra atvyko su drauge, taip pat iš Kėdainių, vardu Asta. Tuo metu turėjau grįžti į JK, į darbą, ir Žydra pakvietė Astą, nes ji turėjo stipendiją studijuoti Anglijoje. Pasakiau Astai, kad susirastų mane, jei kada panorėtų apsilankyti Londone. Tai tokia mandagybė, kurią sako mūsų kultūros žmonės, kai tikisi, kad daugiau niekuomet jūsų nesutiks. Tačiau Asta to nežinojo ir paskambino iš Oksfordo pasakyti, kad nori apsilankyti Londone. Turėjau įvykdyti pareigą.

Pasakiau, kad aprodysiu jai miestą. Tos dienos pradžioje tiesiog norėjau atlikti pareigą, bet jos gale nebenorėjau daugiau praleisti nei vienos dienos be savo Astos.

Po kelių mėnesių mes susituokėme ir Kėdainiai nuo to laiko tapo mano gyvenimo dalimi – mes dažnai čia lankomės. Jos giminaičiai priėmė mane kaip savo šeimos narį – ir visa tai prasidėjo nuo to pirmojo žingsnio toje Kėdainių autobusų stotyje.

Kėdainiai ‒ pažangos simbolis

Tikriausiai nė vienas kitas Lietuvos miestas nesimbolizuoja šios tautos pažangos taip, kaip Kėdainiai. Turėjau ypatingą galimybę matyti, kaip ši šalis iš sovietinio užkampio, žlugusios ar žlungančios valstybės, besivystančios šalies, išsivysčiusios šalies pasiekia dabartinę poziciją, kurioje ji puikiai pastebima pasauliniu mastu.

Prieš man atvykstant į Lietuvą pirmą kartą, žmonės klausdavo: Kas yra Lietuva? Ne kur ji yra, o kas ji. Niekas to daugiau nebeklausia, Lietuva gerai žinoma visame pasaulyje.

Taip pat sužydėjo ir Kėdainių miestas. Tą nemalonų apleistą miestą pakeitė vienas gražiausių mažų Europos miestų. Kaip ir pati šalis, Kėdainiai dabar pastebimi žemėlapyje. Žavingas senamiestis pritraukia turistų iš viso pasaulio. Koks nors užsienietis vietiniame alaus bare dabar neatkreiptų dėmesio.

Trys knygos apie Lietuvą

Taigi, parašiau tris istorinės grožinės literatūros knygas, kurių nemaža dalis veiksmo vyksta Lietuvoje. Pirmoji knyga „Lietuviška lopšinė“ (Lithuanian Lullaby) tapo bestseleriu Amazono tinklalapyje, savo kategorijoje, JAV ir Kanadoje. Apie ją skelbė LRT, „Lietuvos rytas“, „The Baltic Times“, „Draugas“, „Bridges“. Apie ją rašė Nacionalinė Lietuvos biblioteka ir ją aptarė Ministro pirmininko knygų klubas.

Šiame romane pasakojama apie 1987‒1997 metų laikotarpį ir pastangas atgauti nepriklausomybę, taip pat vaizduojamas gyvenimas naujai atkurtoje Lietuvoje.

Knyga buvo tokia sėkminga, jog pamaniau pabandyti dar kartą. Parašiau romaną „Klaipėdos angelai“. Jame pasakojama apie įkaitų paėmimą Artimuosiuose Rytuose.

Britų verslininkas 1997 m. Libane paimamas įkaitu, bet jo žmonai pasakoma, kad jis žuvo. Ji nusprendžia grįžti iš Londono į gimtąją Klaipėdą ir ten auginti dvi dukteris. Praradusi gyvenimo meilę, ji jaučiasi sugniuždyta, tačiau išgyvena ir geba sukurti naują gyvenimą Klaipėdoje, netgi susiranda vaikiną. Įsivaizduokite jos nuostabą, kai vyras „prisikelia iš numirusiųjų“ po 2 metų nelaisvės.

Paskutinė mano knyga, išleista praėjusį mėnesį, vadinasi „Jūratės ašaros“. Jos veiksmas taip pat vyksta 1990‒1999 m. Dėmesys telkiamas į turgaus prekybininkę Jūratę, kuri užsidirba pragyvenimui prekiaudama turguje ir kioskuose. Kai kas iš jūsų galbūt prisiminate tuos laikus. Užsiimti tokia profesija tais laikais buvo labai pavojinga. Siautė korupcija, mafijos prievarta buvo įprastas reiškinys. Pagrindinė veikėja Jūratė su visais tais dalykais susiduria ir vienu metu atrodo, kad šie demonai ją pribaigs, tačiau, kaip ir jos šalis, moteris geba tai ištverti ir atsitiesti.

Lietuva ‒ istorijos, kurių neišgirsite angliškai kalbančiame pasaulyje

Taigi, galbūt klausiate – kodėl Lietuva? Gimiau Kanadoje, anglų šeimoje. Anglija ir Kanada užima svarbią vietą mano tapatybėje. Tad kodėl rašau apie šalį, kurioje gyvenau vos metus prieš 29 metus?

Lietuva man, kaip istorijų pasakotojui, yra kažkuo neparastai įdomi. Čia girdite istorijas, kurių neišgirsite angliškai kalbančiame pasaulyje. Turėjau nepaprastos garbės sutikti žmonių, kurie išgyveno trėmimus į Sibirą. Sutikau žmonių, kurie išgyveno tris okupacijas – sovietų, nacių ir vėl sovietų. Susipažinau su žmonėmis, kurie su paskutine okupacija kovojo miškuose. Pažinau žmones, išgyvenusius atakas prie Vilniaus televizijos bokšto.

Iš tiesų daugelis žmonių, gyvenusių tomis ankstyvosiomis atkurtos nepriklausomybės dienomis, prisimena to meto sunkumus – karšto vandens ir šildymo trūkumą, menkus atlyginimus, dažnai perpildytus gyvenamuosius būstus, gendantį viešąjį transportą.

Iš visų žmonių, išgyvenusių visus tuos neramumus, išgirdau neįtikėtinų pasakojimų. Žodį „neįtikėtinų“ vartoju tiesiogine prasme. Tie pasakojimai yra tiesa, bet jais taip sunku patikėti, kad, būdamas vakarietis, kartais pastebiu, jog sušvelninu juos – kad vakariečiams skaitytojams būtų įtikinami.

Lietuvių dvasioje taip pat yra kažkas intriguojančio. Nepaisant visų ką tik minėtų išbandymų, lietuvių charakteryje slypi ištvermingumas. Vakarietis, patyręs tokį spaudimą, galbūt palūžtų, bet lietuviai ryžtingai juda pirmyn – jie pripratę prie sunkumų.

Lietuviai ‒ tauta, kuri išgyvena, tauta, kuri pasiryžusi būti laisva

Manau, kad iš dalies prie mano, kaip rašytojo, sėkmės, prisidėjo tai, kad mėginau užčiuopti tą dvasią savo veikėjuose. Nepaisant juos ištikusių tragedijų, jie iš visų jėgų stengiasi rasti šviesą tamsoje.

Kai gyvenau Lietuvoje 1993‒1994 m., išgyventi man buvo sunku. Trūko karšto vandens ir šildymo. Nekenčiau kelionių purvinais „Ikarus“ autobusais – važiuojant per nelygumus visuomet atrodė, kad jie subyrės, o po ilgų kelionių skaudėdavo šonus ir nugarą. Per mėnesį uždirbdavau 50 dolerių, kaip mokytojui, tai buvo neblogai, bet vis tiek labai mažai. Ir netgi tuomet buvo sunku neužsikrėsti ta glūdinčia viltimi, persmelkusia šią šalį.

Lietuviai susigrąžino savo šalį ir visos su tuo susijusios to laikmečio nelaimės jiems tebuvo nepatogumai.

Kai kurie mano skaitytojai užaugo tuo posovietiniu laikotarpiu. Iš jų dažnai sulaukiu komentarų apie „Lietuvišką lopšinę“ – o, aš tai prisimenu, buvau pamiršęs… Tai patvirtina mano spėjimą, kad žmonės skausmą sumenkino. Galbūt žmonės drovisi skųstis. Jų tėvai patyrė didesnių sunkumų, seneliai – dar didesnių. Tai tauta, kuri išgyvena, tauta, kuri pasiryžusi būti laisva. Taigi ji įkvepia istorijų pasakotojus.

Kaip ir šis miestas – Kėdainiuose lengva užsisvajoti. Dabar, nuostabiai restauruotame senamiestyje, beveik jauti lietuvių, škotų, žydų, rusų, vokiečių, lenkų dvasią. Tai įkvepia.