Laisva siela, nepaklūstanti sistemai

Akvilė KUPČINSKAITĖ

Vienoje logistikos paslaugas teikiančių Kėdainių įmonių technikos direktoriumi dirbantis Paulius ŠIRVYS (38), garsiojo Lietuvos poeto bendravardis ir netgi bendrapavardis, nepaisant šios žavios sąsajos, atskleidžia visai nejaučiantis meilės grožinei literatūrai, nors knygas skaityti mėgsta. Ir būtent knyga prieš gerą dešimtmetį į pašnekovo gyvenimą įnešė stiprių permainų vėjo. Paulius užaugo Kauno „slabodkėje“ – laikinosios sostinės kriminalinio pasaulio centre. Pašnekovas prisimena, jog čia paauglystės dienos anaiptol nelėkė tykiai, todėl pats būtų sunkiai įsivaizdavęs, kad jam priešaky tokios vidinės metamorfozės, kokias dažniau išgyvena Holivudo filmų herojai. Augalinę mitybą atradęs Paulius, mano akimis, tarsi budistų vienuolis, įminęs žmogaus būties mįslę: ramus, susitelkęs ir visiškai užtikrintas savo pasirinktu keliu. Iš praeities dienų jis išsaugojo tvirtą charakterį, apie kurį byloja ant rankos tatuiruotės kūną įgavusi viena svarbiausių pašnekovo kasdienybės tiesų – „Nepasiduok sistemai“. Su Pauliumi kalbamės apie pokyčių lėkštėje įkvėptą asmenybės virsmą, minčių galios subtilybes ir naujo gyvenimo atradimus.

– Tikiu, jog didelė dalis kėdainiečių šį rytą pusryčiams valgė sumuštinį su rūkyta ar daktariška dešra (šypteliu). O kokie buvo Jūsų pusryčiai?

– Aš arba nepusryčiauju visai, arba renkuosi vaisius, kurių tuo metu yra namie. Kažko specialiai negaminu.

– Pasikalbėti susitikome kavinėje. Ar įprastose viešojo maitinimo įstaigose Jums lengva rasti tinkamų patiekalų?

– Ne, tikrai nelengva, todėl tenka, kaip ir dabar, iš didžiausių blogybių pasirinkti mažiausią (šypsosi). Sudėtinga ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kai keliauji ar dalyvauji darbo susitikimuose. Visi galvoja, kad Europos kavinių meniu pritaikytas įvairiausiems lankytojams. Bet jei nuvažiuotume į Vokietiją, Prancūziją, pamatytume, kad ten žmonės yra didžiuliai mėsos valgytojai ir jie labai nustemba, kai pasakai, jog nevalgai mėsos.

Dabar užsienio partneriai mane pažįsta ir žino, bet pirmieji mūsų susitikimai buvo net komiški. Susitikom, pasikalbėjom ir jie pasiūlė nuvažiuoti papietauti. Atvykstame Prancūzijoje į restoraną ir iškaboje matau kiaulytę (juokiasi). Supratau, koks bus meniu. Kai pasakiau, kad nevalgau mėsos, jiems buvo šokas. Bet man tai įprasta žmonių reakcija.

– Dažnai tenka aiškinti, kodėl pasirinkote maitintis būtent taip?

– Žmonės galvoja, kad man nemalonu, kai manęs apie tai klausia. Ne, aš to nesureikšminu. Maitinuosi taip, kaip maitinuosi. Klausia, ar mėsos atsisakiau dėl gyvūnų. Taip, ir dėl gyvūnų, bet ir dėl sveikatos.

– Žinau, jog būtent nuo sveikatos viskas ir prasidėjo. Papasakokite.

– Kai man buvo 26 metai, kaip visada, nuėjau profilaktiškai pasitikrinti kraują – atlikti techninę patikrą (juokiasi). Tyrimai parodė aukštą cholesterolio kiekį. Stebėjausi, kaip taip gali būti? Niekad nebuvau toks, kuriam kiekvieno valgio metu reikėtų mėsos. Klausiau gydytojų, kaip man pakoreguoti mitybą, ko atsisakyti: gal raudonos mėsos, gal pieno produktų. Keista, bet medikai viską nurašė genams ir vertingų patarimų nedavė.

Vieną dieną grįžęs namo pasiūliau žmonai: „Atsisakykim raudonos mėsos.“ Ji nesutiko, o aš pabandžiau. Praėjo pusė metų. Žmona nusprendė irgi nebevalgyti raudonos mėsos, tada aš jau atsisakiau ir paukštienos. Taip priėjom iki to, kad visa mūsų šeima nevalgo mėsos.

Maistą sutapatinčiau su kitomis priklausomybėmis. Mes kartais irgi „atkrentam“. Dabar buvo būtent toks etapas, kai ne specialiai, bet tiesiog užsukus svečiams vis paragaudavom sūrio produktų, o tai dar blogiau nei mėsos gaminiai. Jei reikėtų rikiuoti pagal blogiausius, tada mielių turintys produktai būtų pirmoje vietoje, antroje – pieno produktai, o trečioje – mėsos.

– Kodėl mielės nusipelnė tokio negarbingo titulo?

– Mielės organizme sukelia pūvimą, todėl iškart yra nuodas. Deja, kenksmingiausi produktai dažnai daugelio mėgstamiausi: įvairūs kepiniai, sūriai, šašlykai, be kurių žmonės neįsivaizduoja vasaros… Pastebėjau, jog atsisakius priklausomybę sukeliančio maisto (mėsos, miltų, pieno produktų), mažėja noras – pasakysiu tiesiai – prisiėsti (šypteli), o tada mažėja porcijos, svoris, daug ko nebereikia ir nebesinori.

– Auginate du vaikus, tad įdomu, ar saldumynų jūsų namuose būna?

– Turint vaikų be saldumynų turbūt neįmanoma. Mėsos vaikai nepasigenda, bet saldumynai – vaikystės atributas. Vis tik perdirbtas cukrus turėtų būti ketvirtoje juodojo produktų sąrašo vietoje.

– Ar savo atžaloms pasakojate, kaip atsiranda mėsos gaminiai?

– Mums vaikystėje baba, kaip mes vadindavom, kaldavo į galvą, kad štai valgote dešrą, bet ji pagaminta iš gyvo buvusio gyvūno. Mes vaikams irgi aiškiname, kaip atsiranda produktai. Žinoma, skerdimo vaizdų nerodome, bet pasakojame, kad ant pakuočių vaizduojamos laimingos kiaulytės ar karvytės, papuolusios į skerdyklą, laimingos tikrai nesijaučia.

Mudu su žmona savanoriaujame gyvūnų organizacijoje VšĮ „Dogspotas“. Čia daugiausia rūpinamasi suplotasnukiais šunimis: mopsais, prancūzų, anglų buldogais, bokseriais ir pan. Mes, savanoriai, per skelbimus ieškome žmonių, kurie atiduoda šuniukus. Pavyzdžiui, gauna dovanų, paturi ir jiems šių keturkojų nebereikia.

Kodėl jie mums įdomūs? Nes jei mes to šuniuko nepaimsim, tai jis papuls į daugintojų rankas ir trejus–ketverius metus bus išnaudojamas vadoms, o paskui išmestas. Ne vieną tokį šunį esu paėmęs. Taigi mes juos paimame, sterilizuojame ir dovanojame žmonėms, kurie svajoja apie augintinį, o ne ieško uždarbio įrankio. Toks gyvūnų dauginimas yra prekyba gyvybe. Ar tai daug skiriasi nuo prekybos žmonėmis?

Taip pat mes susirenkame visus vargšus po daugyklų. Reikėtų pamatyti tuos vaizdus, kokie psichologiškai sutraumuoti ir palaužti būna gyvūnai, kokiomis sąlygomis veisiama. Savaitę ar dvi prie šuns negali net prieiti. Pamatęs žmogų jis bijo, gūžiasi, tarsi išvydęs baisiausią monstrą. Reikia daug psichologinių jėgų, kad padėtum šuniukui atsigauti ir jis imtų pasitikėti žmogumi.

Šie šuniukai būna pas organizacijos vadovę arba pas savanorius namuose. Kai gyvūnai adaptuojasi, mes juos ne parduodam, o atiduodam naujiems šeimininkams. Tiesa, ne bet kam – kad nepapultų pas blogus žmones į rankas. Organizacijos vadovė turi tam tikrą metodiką, leidžiančią įsitikinti, ar žmogus tinkamai elgsis su gyvūnu. Yra buvę atvejų, kai važiavome atsiimti šuns.

Mano vaikai visa tai mato ir kitaip žiūri į mėsos valgymą. Jie supranta, kad tam, jog  lėkštėje atsidurtų mėsos patiekalas, kažkas kenčia. Štai nulūžo automobilio ratas, sutaisei ir jam neskauda. O gyvūnas nėra daiktas – kiekvienas smūgis, spyris jam sukelia skausmą.

Nėra taip, kad mes su žmona neleidžiame vaikams valgyti mėsos. Ne, jie turi laisvą pasirinkimą. Vaikai pramogauja su draugais mieste, važiuoja pas senelius ir mes tikrai nekontroliuojame, ką jie valgo svečiuose ar nuėję į kavinę.

– Ar teko sulaukti senelių spaudimo dėl to, kad vaikai nevalgo mėsos?

– Tikrai teko, ypač mano tėvai tam labai priešinosi. Bet mes su žmona nenusileidome ir ilgainiui viskas aprimo.

– Pauliau, kas Jums padėjo koreguoti mitybą? Vis tik tokiems pokyčiams reikia ne vien elementarių žinių, ką valgyti, ko atsisakyti, bet ir geležinės valios.

– Labai padėjo knygos. Neskaitau grožinės literatūros, bet mėgstu knygas, kurios padeda gilintis į save. Tada per gimtadienį kaip tik gavau dovanų Vadimo Zelando knygą „Nepasiduok sistemai“. Tai ezoterinė literatūra. Ši knyga buvo rimtas lūžis. Nesitikėjau tokio poveikio. Ant rankos netgi turiu tatuiruotę su tos knygos pavadinimu. Šie žodžiai mane įkvepia.

Minėtoje knygoje kalbama apie daug ką. Viena iš temų – mityba. Daržovės, vaisiai, neapdoroti grūdai yra super maistas, kuris mums atveria platesnį mąstymą, išlaisvina mus iš dėžutės. Tada pradedi matyti pasaulį šiek tiek kitaip, imi užduoti sau klausimus, svarstyti, ar man tikrai viso to reikia. Mano pasaulis pasikeitė, nes ir į save pradėjau žvelgti kitomis akimis. Tai nėra toks kvailas pasitikėjimas savimi – greičiau tikėjimas savimi.

Pradedi galvoti, ar tau tikrai reikia kiekvieną vakarą sėdėti prie televizoriaus ir valgyti lašinius, gerti alų? Kai pradedi analizuoti gyvenimą, pamatai, kad tavo rutina yra toksinė: tu grįžai, pavalgei, pažiūrėjai televizorių, su niekuo realiai nepabendravai, nesvarbu, kad šalia kažkas sėdėjo, ir nuėjai miegoti. Diena iš dienos viskas taip pat. Savaitgalį – susitikimas su draugais, alkoholis, persivalgymas. Žiūri, pirmadienį kažkaip sunku.

Taigi pradėjau savęs klausti, ar man to, ano, trečio reikia. Pokyčiai atėjo organiškai, iš vidaus – niekas manęs nevertė.

– Pasikeitė ne tik turinys Jūsų lėkštėje, bet ir nepalyginamai daugiau – gyvenimo kokybė.

– Taip, ir mąstymas, požiūris į kitus žmones. Pavyzdžiui, jei man kažkas nepatinka, tai tie, kuriems patinka, nėra dėl to blogi. Kiekvienas renkamės savo kelią ir gyvename, kaip mums atrodo geriausia. O vėliau už savo tinkamus ar netinkamus pasirinkimus sulaukiame arba susimąstyti raginančio atpildo arba paskatinimo.

– Iš pagrindų gyvenimą pakeitę žmonės dažnai gana agresyviai bando savo atrastą tiesą primesti kitiems. Ar išgyvenote tokį etapą?

– Gal pačioje pradžioje šiek tiek to ir buvo. Čia kaip įsimylėjus – tiesiog pameti galvą ir nori visiems išrėkti, ištransliuoti savo atradimą (šypteli), bet paskui supranti, kad žmonės skirtingi ir brukdamas savo pasaulėžiūrą per prievartą nieko nepasieksi. Kaip ir dirbant vadovaujamą darbą: per prievartą gali pasiekti, kad tavęs bijotų, bet kad bendradarbiautų – ne. Geriausia tiesiog dalytis sava patirtimi ir ypač pavyzdžiais.

Kurį laiką su šeima buvome išvykę gyventi į Ameriką, bet mums ten nepatiko, todėl grįžome atgal. Aš pagyvenau šiek tiek ilgiau. Likęs vienas bandžiau valgyti tik neapdorotą maistą ir atsisakiau kavos. Grįžau į Lietuvą. Žmona vis skųsdavosi didžiuliais migreniniais galvos skausmais, kai norėdavosi tik gulėti ir nejudėti. Pasiūliau jai negerti kavos, nes šis gėrimas stipriai tonizuoja. Kava yra tarsi paskola – energiją gauni į skolą ir paskui turi grąžinti su palūkanomis.

Kelias dienas be kavos žmonai buvo sunku, bet paskui galvos skausmai visiškai liovėsi. Uošvenei šis bandymas taip pat pasiteisino, bendradarbio žmonai irgi. Visais šiais atvejais aš nepiršau savo nuomonės ar patarimų, tiesiog pasidalinau patirtimi, žmonės išgirdo, pritaikė sau ir jiems suveikė (šypsosi).

– Cholesterolio kiekiui reguliuoti galėjote pasirinkti tabletę, kaip daugelis daro. Bet lengvi keliai turbūt ne Jūsų charakteriui?

– Tabletė – savęs apgaudinėjimas. Jei gersi nuo spaudimo, cholesterolio, tai yra visam gyvenimui. Kiek tabletė padeda ir kiek kenkia? Ar aš to noriu visam gyvenimui? Supratau, kad ne, todėl ieškojau kitų būdų. Juk jei darbe blogai jautiesi, greičiausiai negersi kiekvieną dieną tabletės nuo nerimo, kad galėtum dirbti – ne, ieškosi kito darbo, kažką keisi.

Aš ir temperatūrą mažinančių vaistų niekad negeriu. Kartą susirgau, temperatūra šoktelėjo aukščiau 39 laipsnių. Nusprendžiau atlikti bandymą ir nemušti temperatūros vaistais. Prasikankinau dvi paras ir visa liga, sloga, kiti simptomai iškart baigėsi. Priėjau išvados, kad organizmas kelia temperatūrą tiek, kiek reikia. Jei mes ją numušame, tai palengviname savo savijautą tam kartui, bet sugadiname visą organizmo darbą ir paskui jis vėl kelia temperatūrą. Vyksta paties organizmo kova su savimi. Bet jei nebandytume mažinti temperatūros ir labiau pasitikėtume savo kūnu, pasveiktume kur kas greičiau. Tokia mano patirtis. Kai sūnus sirgo, irgi tą patį išbandėme. Mes tabletę renkamės pačiu paskutiniu atveju.

– Pauliau, dar grįžkime prie mitybos. Ar Jūsų racionui Lietuvoje pakankamas pasirinkimas?

– Taip. Daugelis galvoja, kad, pavyzdžiui, Amerikoje didžiulis maisto produktų pasirinkimas, bet ten žmonės valgo panašiai kaip lietuviai. Žinoma, yra specializuotų ekologiško maisto parduotuvių, bet aš šiais produktais nesižaviu. Buvęs kolega yra dirbęs Anglijoje, obuolių fabrike. Ten jis rūšiuodavo obuolius. Tuos pačius dėdavo į paprastas dėžutes ir į dėžutes su užrašu „Ekologiški“. Tai apgaulė kaip uždirbti daugiau pinigų. Jei kaimynas siūlo vaisių iš savo sodo, tada žinau, kad jie tikrai bus ekologiški, tačiau parduotuvėse etikėtėmis aklai nepasitikiu.

– Nors esate grynas kaunietis, bet gal pasikeitus mitybai su šeima pradėjote daržininkauti?

– Nepradėjome (šypteli). Kai manęs klausia, kas aš esu: vegetaras ar veganas, tai net nežinau, ką atsakyti, nes, tiesą sakant, nesu gerai įsigilinęs, kurie ko nevalgo. Aš tiesiog žiūriu, ko reikia man. O kaip žmonės mane pavadins, nesvarbu. Nesistengiu savęs griežtai apibrėžti. Nesu radikalus – man tai nepriimtina. Tad jei nusprendžiau taip maitintis, nereikalauju to paties ir iš savo šeimos ar draugų – tai tik mano pasirinkimas, nes man taip tinka.

– Tikiu, jog ne kartą teko atremti kandžias replikas. Kaip į jas reaguojate?

– Taip, tikrai tokių replikų girdėjau, bet jos manęs niekada neveikė, neprivertė dvejoti. Per Boso dieną kolegos padovanojo negliaudytų lazdyno riešutų ir parašė: „Mūsų bosas – kietas riešutėlis“ (juokiasi). Turbūt tai daug ką pasako.

Išsaugoti tvirtą požiūrį padėjo ir knygos: minėtoji V. Zelando „Nepasiduok sistemai“, Sergėjaus Lazarevo „Karmos diagnostika“. Šios knygos padėjo suprasti, kad kiekviena tavo emocinė reakcija duoda tam tikrą atgarsį. Tai nereiškia, jog štai išdaužiau langą ir man šiandien ar ryt kažkas panašaus nutiks. Čia ir yra žavesys – tavo veiksmai sulauks atsako, bet tu nežinosi, kaip ar kada. Nebent pradėsi sekti ir ieškoti ryšių. Tada pamatysi, kad ne tik tavo veiksmai, bet ir blogos mintys apie kitus sukelia atgarsį. Padarysi avariją ir nesuprasi, kodėl man tai atsitiko. Tačiau jei atsigręžęs atgal pradėsi dėlioti: ant šito užpykau, tą apkalbėjau, kažką įskaudinau, o atpildo iki tol negavau. Štai dabar ir susikaupė vienas didelis įspėjimas – nustok daryti tuos blogus darbus. Kaip minėjau, blogas darbas – ne tik fiziškai ką nors nuskriausti, bet ir viduje kaupiamos pagiežingos mintys.

Taigi turi save valdyti: ne tik žiūrėti, ką valgai, bet ir stebėti savo mintis, galvoti, kur nukreipi energiją, nes niekas nelieka be atgarsio.

Aš sau ir galbūt netgi Dievui nuolat kartoju tokią maldą: „Esu laisva siela, kuri valdo kūną, bet ne atvirkščiai.“ O jei aš valdau kūną, tai jis turi klausyti mano nurodymų.

– Pauliau, kalbamės sausį – kai daugeliui atėjo metas įgyvendinti Naujųjų naktį duotus pažadus. Vienas dažniausių – pradėti sveikai maitintis. Koks galėtų būti startas?

– Pradėti reikėtų nuo vidaus. Žmonės trokšta greito rezultato, bet nesistengia keistis viduje – nori pokyčių tik iš išorės. Išorė – tarsi atsiliekantis bėgikas: kol pirmas nepalauks, antras nepasivys. Taigi pirma reikia susitvarkyti vidų: pagalvoti, ką tu priimi, ko nepriimi, koks tavo požiūris į pasaulį, ką jis tau duoda, kodėl iš jo, iš žmonių kažko reikalauji, ko pats nepadarai, kad to nesulauki.

Mėgstame nusimesti atsakomybę: „Ai, aš vienas pasaulio nepakeisiu.“ Bet jei 100 000 žmonių pagalvos priešingai, tai jau tikrai pasaulis pasikeis. Pradėkime keisti save ir tada viskas aplink mus ims keistis. Aš tai patyriau. Sumažėja toksinių žmonių. O jei tokių ir atsiranda, jie taip pat pradeda keistis. Iš tavęs ima sklisti gera energija ar kas (šypteli), bet tu pozityviais pokyčiais užkrėti kitus.

Pasikeitus pačiam, besikeičiant aplinkai, daug lengviau keisti ir išorę. Taigi patarčiau pradėti ne nuo lėkštės, o nuo galvos, nes jei mintyse netvarka – pokyčių kelyje gali greitai palūžti. Štai nusistatei taisykles, bet pasitaikius pirmai stresinei situacijai nė nepastebėsi, kai suvalgysi, ko jau atsisakei, jei metei rūkyti, vėl pradėsi ir pan. Taip grįši į pradžią. O imtis visko antrą kartą jau sunkiau, nes galva prisimena pirmąją nesėkmę ir priešinasi: „Juk tau nepavyko, tai kam vėl bandai.“ Taigi pradėkite nuo savo psichologinės, dvasinės būsenos, peržiūrėkite gyvenimo prioritetus, atsirinkite, kas tinka būtent jums.

– Dėkoju, Pauliau, už akis atveriantį pokalbį. Tikiuosi, šiame interviu skaitytojai ras įkvėpimo ne tik švaresnei mitybai, bet ir giedresnėms mintims.