Labūnava: pamirštos „grafystės“ mįslės

IV dalis. Didžiūnų žemės ir kryžiuočių svajonės

Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejus

XV a. pradžioje Vytautas Žemaitijos rytinėje dalyje Ordino reikmėms pastatė pilį – Kionigsburgą. Tai buvo trumpa, tačiau visu smarkumu atūžusi didžiosios politikos intervencija į Labūnavos apylinkes. Čia susikryžiavo Ordino interesai, Jogailos, Vytauto ir kitų kunigaikščių karas dėl valdovo sosto bei žemaičių kovos prieš juos visus dėl išgyvenimo.

Terrae Ywanorum

Hipotezė, kad šaltiniuose minimas Algimantas yra tėvas Ivano – vieno iš artimiausių Vytauto bendražygių, nėra nauja. Vardo forma neturėtų gluminti – Alšėniškiai buvo stačiatikiai. Ivanas, arba Jonas Alšėniškis, buvo Vytauto svainis, kovose su Jogaila ne kartą kartu tvirtino sąjungas su Ordinu, už ką Jogaila ne kartą atėmė jo valdas (prisiminkime Skirgailai dovanotas Aristavą, Pėdžius ir Labūnavą). Per kelis dešimtmečius Labūnavos Ivanas pakyla į politines aukštumas ir į Salyno suvažiavimą atvyksta jau kaip Kijevo vietininkas.

Kokia subordinacija buvo tarp valdovui artimų vietininkų ir vietinių kunigaikščių – diskusinis klausimas.

Taipogi galima tik spėlioti, kodėl ir Ivano vardas, ir žemės minimi daugiskaita. Galbūt mes nežinome visų Aristavą ir Labūnavą valdžiusių Alšėniškių giminės vardų. Galimai jie teritorijoje tarp Aristavos ir Gaižuvos valdė ir daugiau žemių, kurias puikiai žinojo tuomečiai Ordino „tinklaraštininkai“ V. Marburgietis ar Henrikas Vartbergietis, bet jų vardai jau išnyko. Remdamiesi minėtais Labūnavos žemės paribiuose žinomais ir spėjamais senkapiais „sudėliotume“ ne vieną hipotetinę žemę ir keliolika laukų.

Vienas iš kelių pavyzdžių gali būti Gaižuvos žemės ribos nūdienos istoriografijoje, kurias braižant akivaizdžiai klaidžiojama. Dar XX a. viduryje netoli Nevėžio buvusioje Gaižuvėlės dvarvietėje minimas Papiliokalnio kalnas su Kapelių lauku.

Fon Jungingeno sąskaita

Įdėjus į trūkstamą Labūnavos vietininko/valdytojo(?) dėlionės vietą Ivaną, tampa suprantamesnės kelios šių apylinkių paveikslo dalys. Darosi aiškiau, kodėl Vytautas ordino piliai galėjo parinkti būtent šią konkrečią vietą – jei ne jis asmeniškai (kas labai tikėtina dėl daugelio priežasčių), tai jo artimiausia aplinka šias apylinkes puikiai žinojo. Salyno sutartis, be lietuviui ir dabar širdyje sukeliančio pasididžiavimą simbolinio Vytauto paskelbimo karaliumi fakto, turėjo ir tamsesnę pusę. Vytautas įsipareigojo padėti pastatyti keletą pilių ten, kur Ordino magistras manys būtina.

Ivanas, po sutartimi pasirašęs penktuoju po Vytauto, savaitę vaišinosi naujo karaliaus palydai Ordino saloje surengtoje puotoje. Tačiau Alšėniškiai už tai greitai turėjo susimokėti, kai magistras Konradas fon Jungingenas pasirinko kryžiuočių forpostui Labūnavos apylinkes.

Tikėtinas Kryžiuočių ir Alšėniškių buvimo Labūnavos žemėje faktas leidžia nauju žvilgsniu pažvelgti ir į daug spėlionių tebekeliančius aplinkinius piliakalnius.

Kryžiuočiai – senojoje piliavietėje?

1365 m. aprašyme Ivano gyvenamoji vieta įvardinta terminu curiam (bažnytiniame administravime naudojamu iki šiol), reiškiantį dvarą, rezidencinį centrą. Istoriografijoje buvo tik keli mėginimai lokalizuoti šią vietą. Pastaraisiais metais dvaro bandoma ieškoti Vikūnuose, netoli Nevėžio ir Aluonos santakos. Ten yra vienas mažiausių, gal dėl to ir vienas laibiausiai pamirštų, bet iš kitos pusės ir įdomiausių piliakalnių. Daugiausia išgarsinto Gintauto Zabielos, priskyrusio jį prie vienos iš dviejų lietuviškų moto tipo piliaviečių. Priskyrimas gana logiškas ir neatmestinas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad negausi dauguma motų Lietuvoje yra kryžiuočių militarinės architektūros paveldas.

Turint omeny, kad šiose apylinkėse tikrai stovėjo ordino pilis, Vikūnai yra tarp labiausiai tikėtinų kandidatų į piliavietę. Per V. Almonaičio minimą savaitę, per kurią buvo pastatytas Kionigsburgas, būtų įmanoma įgyvendinti nebent šio objekto statybas.

Tuo tarpu Skaistkalnio piliaviečių kompleksas į ordino investiciją nuo plyno lauko nelabai panašus, net ir žinant greitus medinių pilių statybų tempus. Jei Kionigsburgas buvo čia, galima spėti, kad Vytautas atstatė jau buvusią pilį. Galimai stovėjusią dar valstybės kūrimosi išvakarėse. Piliavietės apylinkėse gyvenusios hipotetinės įgulos buvimo ir jiems galėjusio vadovauti karinio elito klestėjimo faktus patvirtina ir iliustruoja gretimų senkapių radiniai.

Čia pravartu prisiminti kryžiuočių taktiką Prūsijoje, kur šie perimdavo prūsų pilis iki to laiko, kol pasistatydavo savąsias. Žinoma, kad į Kionigsburgą taip pat buvo siuntinėjami statybininkai jau po Vytauto pastatytos pilies „pridavimo“ Ordinui.

Dar viena maža detalė – piliakalnio papėdėje čiurlenantis šaltinis turi būtent Šv. Jono vardą…

Senosios gyvenvietės ir dvarvietės paieškos

Tuo tarpu Jono rezidencijos lokalizacijos prielaidas leidžia daryti atidesnis šaltinių ir vietos topografijos palyginimas. Kronikoje, kaip reta, juodu ant balto netgi nurodoma apytikslė jos vieta – netoli Nevėžio brastos. Viena svarbiausių tokių nuo senų laikų žinoma prie Graužių – keli šimtai metrų nuo senkapių. Didžiulė tikimybė, kad Labūnavos senkapių ar menamų įtvirtinimų greta jų trikampio Graužių kampas ankstyvuoju periodu buvo skirtas ne tik Šušvės ir Nevėžio navigacijos, bet ir svarbių brastų per jas kontrolei.

Kad prieš pilkapį buvusios vyraujančios aukštumos aplinkoje buvo gyvenama, patvirtina ir šaltiniuose minimi radiniai. Kad čia galėjo būti ir militarinis objektas, verčia pamastyti tarpukariu Kėdainių apskrities muziejuje daryti inventoriniai įrašai. Juose registruojami akmeniniai bei geležiniai sviediniai, rasti būtent Graužių senkapyje.

Tad jei skaitytume V. Marburgiečio kroniką pažodžiui, šalia kryžiuočių stovyklos prie brastos rasta dvarvietė būtų neabejotinai Graužiai.

Tačiau kronika buvo viduramžių eiliuotas kūrinys, ją skaityti reikia interpretuojant aprašomą kontekstą. Visi Labūnavos objektai yra netoli Nevėžio – tiek Skaistkalnio prieigos,  tiek Labūnavos–Pakapių aukštuma su senkapiais. Tačiau jei pastarojoje lokalizuojame ankstyvąją gyvenvietę – žemės centrą, ten reikėtų ieškoti ir dvarvietės.

Cremari et erigi

Kaip ji atrodė, kronikininkas užuominų jau nepalieka. Tačiau jis užrašė ateities kartoms teutonų magistro Vinricho fon Kniprodės epinę frazę numanomam Jonui Alšėniškiui: antique structure debent cremari et nove erigi – senus statinius reikia deginti, naujus – statyti. Zuoko epochos NT veikėjams tai tapo konceptu, padėjusiu supleškinti didesnę dalį medinės architektūros paveldo.

Tad žinome viena, kad Labūnavos dvaras ir įtvirtinimai užpuolimo metu jau buvo seni.

Senosios gyvenvietės turėjo bendrus bruožus – jos buvo aptvertos aukšta tvora, į ją patenkama pro vienus arba dvejus bokšto pavidalo vartus. Artimiausią tokią analogiją ordino žvalgai 1394 m. aprašė netolimose Babtų apylinkėse. Jie pranešė, kad ten buvusios didesnės gyvenvietės visos turėjo dvejus vartus, o pačiuose Babtuose jie buvo pabrėžtinai „dideli“.

Remiantis kiek vėlesniais miestų, įskaitant Kėdainius, pavyzdžiais, galima spėti Labūnavos vartus galėjusius būti Kauno kelio įvažiavimuose.

Trumpam išsipildžiusios kryžiuočių svajonės

Anot Zenono Ivinskio, Kionigsburgo vardas piliai suteiktas Vytauto, neseniai simboliškai paskelbtu karaliumi, garbei. Čia atsiradusi lietuvių „karaliaus“ pilis su lietuvių karių įgula visiems turėjo kelti pasididžiavimą. Vis dėlto pilies vardas turėjo skambėti ironiškai paradoksaliai, panašiai kaip po gerų 500 metų ironiškai skambėjo „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Nes Kionigsburgas tapo ne Vytauto, bet kryžiuočių valdžios Žemaitijoje sostinė. Jei istorijos ratas būtų pasisukęs taip pat, kaip Prūsijoje, Kurše ar Livonijoje, etninės Lietuvos centre įkurta pilis galėjo tapti lietuviškuoju Kionigsbergo ir kitų nebeišprašytų vokiškų pilių baltų žemėse analogu. Galima numanyti, kad tokią strategiją ir buvo numatęs Ordino magistras, žvelgdamas į svarbių kelių kryžkeles, ypač – į tiesiausią kelią iš Žemaitijos į Vilnių. Įsitvirtinti prie Nevėžio kryžiuočiai atkakliai bandė jau nuo Salyno sutarties sudarymo. Saloje prieš Nevėžio žiotis tuo metu jau stovėjo iš rankų į rankas ėjusi Gotesverderio pilis.

Kad teutonų pasaulis jau buvo įžengęs į vietinės visuomenės gyvenimą rodo Graužių senkapyje rasti Ordino pinigai.

Kionigsburgas netapo Kionigsbergu

Šitokį scenarijų suprato ne tik kryžiuočiai. V. Almonaitis mini, kad vos pastačius pilį, žemaičiai ją apgulė ir pamėgino sunaikinti. Tačiau labiau patyrusi bei gana moderniais ginklais – kartečėmis ir patrankomis ginkluota įgula atsilaikė. Kažin ar minėti karingi žemaičiai keliavo į čia iš Žemaitijos gilumos. Už Nevėžio buvo prisiglaudę tūkstančiai žemaičių pabėgėlių, nepripažinusių ordino valdžios ir dėl suprantamų priežasčių nusiteikusių priešiškai Vytauto atžvilgiu. Tarp jų galėjo būti ne tik žemaičiai – nedaug žinome ir kiek Vytauto sąjungai su Ordinu pritarė vietinė visuomenė.

Ordinas taikė meduolio ir bizūno taktiką – papirkinėdavo žemių elitą, tačiau vos pastatę pilį, pareikalavo įkaitų iš palei Nevėžį buvusių žemių.

Antai kryžiuočiai pakvietė žemaičių atstovus atvykti į Subnos žemę (ši buvusi dabartinių Dotnuvos-Krakių miškų apylinkėse). Pastarieji, jausdami iš tų pokalbių nebūsiant nieko gero, išsisukinėdami pareiškė, kad „iš savo namų nepratę važinėti tokių ilgų atstumų“. Ordino vietininkas, supratęs, kad iš jo tyčiojamasi, laiške didžiajam magistrui pažymėjo, kad „žemaičiai yra klastingi žmonės“…

Tačiau Ordino forpostui kolonizacijos misija sekėsi sunkiai. Jau rudenį tikriausiai dėl maisto trūkumo buvo paleista lietuvių įgula. Norint išgyventi teko nuolat prašyti pagalbos, įkaitus imti taip pat sekėsi sunkiai.

Kryžiuočių istoriją Nevėžio slėnyje nutraukė žemaičių sukilimas ir netrukus įvykęs Žalgirio mūšis.

Po jo tiek kryžiuočių, tiek Alšėniškių pėdsakai šių kraštų šaltiniuose išnyksta.

***

Nuo XVII a. vis tvirčiau pradėjusius kurtis Labūnavos linijos Zabielas tikriausiai pasiekė kur kas daugiau pasakojimų apie čia virusį gyvenimą ankstyvųjų kunigaikščių epochoje. Stebint buvusių dvarvietės, jos vartų, bokštų, koplyčios vietas neapleidžia jausmas, kad jos parinktos neatsitiktinai.

Labūnavos istorija pilna stebėtinų epochų sąsajų. 

Simboliška, kad savo nuožmumu ne XX amžių, o ordino kronikų Pilėnų aprašymą primenančios partizaninio karo kautynės įvyko Labūnavos kalvos centre stovinčiame bokšte. Apsuptų kovotojų vadas buvo Jonas Žilinskas, gyvenęs greta Graužių senkapio.

Mūšio metu Zabielų koplyčioje kalėdinėse mišiose besimeldžiančius žmones taip pat stebėjo Jonas – altoriuje stovėjo Jono Krikštytojo skulptūra. Povytautinę epochą menantis auksuotas kūrinys priskirtinas garsaus skulptoriaus Vito Štoso mokyklai ir yra vienas seniausių medinių vėlyvosios gotikos šedevrų Lietuvoje.

Vilkimės, kad Labūnava yra ne tik seniai iš galiojimo išėjusių istorijų rinkinys. O. Milašius Apreiškimo Jonui – Apokalipsės knygoje Labūnavos vardą įžvelgė dieviškajame plane, kaip dvasinio atgimimo tašką. Gal kažką nujautė ir grafai, per šimtmečius neapleidę šio krašto. Nuo savo koplyčios kupolo jų vėlės gali ramiai stebėti savo legendų slėnį ir laukti Milašiaus žadėto atgimimo.