Marija Daumantienė: „Kalėdos – tai pati gražiausia ir švenčiausia metų šventė“

Mažai Lietuvoje rastume įmonių, kuriose darbuotojai būtų peržengę veiklos dvidešimtmetį. Kur dirbtų šeimų nariai ar netgi skirtingos kartos. Tačiau „Vikonda“ grupėje iš bemaž pusseptinto šimto darbuotojų 10 procentų dirba jau daugiau nei 20 metų.

Dar apie 10 procentų yra siejami šeiminių santykių – vienose įmonėse dirba tėvai, kitose – broliai, seserys, vyrai, žmonos. Baigia užaugti ir naujoji karta – į „Vikonda“ grupės įmones ateina dirbti jau čia dirbančiųjų vaikai. Tai suteikia didžiausią įvertinimą – nė viena mama ar tėtis nelinkės savo vaikui dirbti ten, kur būtų negera.

Viena iš ilgamečių grupės darbuotojų yra ir Marija Daumantienė, kitąmet minėsianti keturiasdešimties metų darbo agrofirmoje „Josvainiai“ jubiliejų.

Į viską žvelgia optimistiškai

Nors šiuo, jaunystės kulto, laikmečiu brandūs žmonės dažnai nustumiami į šalį, tačiau, mokslininkų teigimu, taip elgiamasi be reikalo. Jie pritaria, jog po trisdešimties ima vėsti jaunatviškas entuziazmas, užsidegimas, tačiau, kita vertus, auga žinios, išmanymas, kantrybė – būtent šios savybės paprastai lemia gerus rezultatus versle.

O smalsumas ir intelektualinis veržlumas, kuris paprastai priskiriamas jaunimui, niekur nedingsta ir brandžiame amžiuje, kas skatina nuolat mokytis naujų įgūdžių.

Mokslininkai taip pat pabrėžia ir kognityvinės įvairovės svarbą – kai reikia suburti komandą iš skirtingą požiūrį ir intelektualinę patirtį turinčių žmonių.

„Vikonda“ grupė šią mokslininkų pagrįstą tiesą suprato jau anksčiau. Todėl kiekvienoje savo įmonėje buria komandas iš skirtingo amžiaus žmonių. Siekia, kad kiekvienas darbuotojas jaustųsi reikalingas ir motyvuotas. Už tai darbuotojai atsidėkoja lojalumu, atsakingu darbu.

Tai puikiai įrodo ir Marijos Daumantienės pavyzdys. Nepaisant peržengto septyniasdešimtmečio, šiuo metu vyriausiąja buhaltere dirbanti moteris puikiai naudojasi technologijomis, nors pripažįsta, jog spėti su laiku ir naujovėmis jai nėra lengva.

„Taip, su jaunais nespėju laike, su technologijomis, bet mano gyvenimiška patirtis neleidžia atsilikti ir padeda eiti į priekį. Nebendrauju su žmonėmis, kurie nuolat skundžiasi ir yra visada viskuo nepatenkinti, nes neigiamos emocijos persiduoda, – optimistiškai kalbėjo pašnekovė. – Gyvenime vertinu paprastus žemiškus dalykus – šeima, vaikai, anūkai, gamta, kelionės, poilsis prie jūros, pasivaikščiojimas po mišką, kai apkabini medį ir išgirsti, ką jis šnara, įsiklausai į paukščių balsus ir supranti, kad šioj žemėj gyventi gera ir tu jai reikalinga.“

Paprašyta prisiminti savo ilgo kelio agrofirmoje „Josvainiai“ pradžią, M. Daumantienei daug laiko nereikėjo – praeitis iš atminties išniro tarsi neprašyta.

„Iš tėviškės išvažiavau 1967-aisiais, kai įstojau mokytis į Žemės ūkio akademiją. Baigusi mokslus, pagal tuo metu galiojusius įstatymus, buvau paskirta dirbti į Kėdainių rajoną ir pradėjau savo karjerą buvusiame Nemuno kolūkyje vyr. ekonomistės pareigose. Čia išdirbau 10 metų.

Tuo metu buvo kuriami tarpūkiniai susivienijimai ir 28 rajono kolūkiai savo pajiniais įnašais sukūrė Nevėžio tarpūkinę gyvulininkystės įmonę, kuri per savo gyvavimo laikotarpį, keičiantis valdymo struktūroms, įstatymams, savininkams buvo perorganizuota į AB agrofirmą „Josvainiai“, – prisiminimais dalijosi ponia Marija. – Tuometinio rajono partijos komiteto nurodymu buvau pervesta iš Nemuno kolūkio į Nevėžio TGĮ dirbti vyr. ekonomisto pareigoms. Tai buvo 1981 m. sausio mėn. Nuo tada ir dirbu šioje įmonėje.“

Istorija iš pirmų lūpų

M. Daumantienė bene vienintelė dabar gali puikiai atkurti visą įmonės istoriją, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip klostėsi. O istorijos visuomet yra įdomiausia klausyti iš pirmų lūpų. Tad kiekvienas M. Daumantienės prisiminimas yra aukso vertės. Ypač jaunajai kartai, kuri turi unikalią galimybę mokytis iš savo srities profesionalės.

„Įmonė augino kiaules, po to įsigijo ir licencijas tiekti gamtines dujas. Keitėsi įmonės pavadinimai, keitėsi pavaldumas, tik žmonės buvo tie patys, – dar kartą darbuotojų lojalumą ir įmonės lankstumą jų atžvilgiu patvirtino pašnekovė. – Dirbau įvairiose pareigose: ekonomistės, mėsos perdirbimo cecho vadovės, dalies įmonių prekybos direktorės, kurią dabar valdo „Sibena“, agrofirmos „Josvainiai“ direktore bei vyr. buhaltere toje pačioje įmonėje. Kai valdymą perėmė „Vikonda“, tai buvo 1995 metais, tebedirbu ir iki šiol.

Matote, per gyvenimą nesiblaškiau, neieškojau to, ko nesu pametusi, mėgstu pastovumą, gerbiu šalia esančius žmones, kolegas, sugebu prisitaikyti prie įvairių sąlygų, niekada nekaltinu dėl nepavykusių sprendimų, stengiuosi iš susidariusios situacijos išeitį rasti pati.“

Sėkmingai įveikti sunkumai

Ponia Marija prisiminė, jog jau beveik keturis dešimtmečius besitęsiančios karjeros pradžia agrofirmoje lengva nebuvo.

„Prisimenu, atvykau į pirmą savo darbo vietą, jauna, nepatyrusi, pasirengusi nuversti kalnus, nes taip mus mokė dėstytojai. Tačiau realybė kita. Paprasti kaimo žmonės, jų buitis, gyvenimo būdas privertė prisitaikyti, o įgytos mokslo žinios ir buvo mokslo žinios, bet dirbti reikėjo. Kolektyvas buvo didelis, tačiau aš greitai pripratau, nes turėjau gerus gyvenimo mokytojus“, – ryžtingai ir elegantiškai šypsodamasi kalbėjo M. Daumantienė.

Ji taip pat papasakojo ir kitą nelengvą etapą įmonėje, su kuriuo pati turėjo susitvarkyti, ir, žinoma, puikiai tai padarė.

„Kai 2002 m. buvo parduota AB agrofirma „Josvainiai“ – visa gyvulininkystės dalis, o liko tik gamtinių dujų licencijuojama veikla – likau dirbti praktiškai viena nežinioje. Nežinojau, nuo ko pradėti tvarkytis, nes energetikos veikla yra specifinė. Tada susiradau bendrovę, kuri turėjo licencijas aptarnauti dujotiekius, sudarėme sutartį ir pradėjome dirbti“, – sakė moteris.

Kaip užsiminė pati pašnekovė, sritis, kurioje ji dirba, yra specifinė. Tad ir darbuotojai dažniausiai būna vyrai. Paklausta, kaip jai sekasi su jais sutarti, nė akimirkos nesudvejojusi ėmė vardinti visus tokio darbo privalumus.

„Su vyrais nesunku sutarti. Visur apie mane vyrų kompanijos – ir energetikos tarnybos, ir Kainų reguliavimo taryba, – bet vyrai niekada nekėlė jokių problemų. Su jais lengviau – jie išklauso, pritaria ar ne visada, bet negatyvią energiją jie pasilieka sau. Galiausiai darome taip, kaip reikia ir naudinga įmonei, – juokėsi M. Daumantienė. – Mėgstu humorą, todėl ir su moterimis kolektyvuose visada sutardavau ir sutariu.

Nemėgstu išsišokti, bet nemėgstu ir vilktis uodegoje, stengiuosi būti apie vidurį, tada yra daug lengviau išlaviruoti situacijas, rasti tiesą. Nemėgstu šokti į akis vyresnybei, bet savo tiesas įrodinėju ir pasiekiu reikiamo rezultato.“

Gyvenimas nelepino

Ramiai ir užtikrintai mintis dėstydama apie agrofirmos „Josvainiai“ istoriją bei buvusias pareigas ir santykius su kolektyvu, M. Daumantienė netikėtai nustebina, kai, paklausta apie savo kilmę, ji pradeda kalbėti kone poetiškai.

„Gimiau ir užaugau Dzūkijoje, kur švari gamta, kur medžių ošimas primena dainavimą, kur paukščių čiulbėjimas paglosto sielą, ryto rasa duoda tau stiprybę, – lyriškai apie save pasakojo ponia Marija. – Tėvai buvo paprasti kolūkiečiai, šeimoje augome penki vaikai (trys broliai ir dvi sesės).

Gyvenimas mūsų nelepino, išmokė išgyventi ir gyventi, gerbti žmones, nesvarbu, kas jie būtų. Išmokė prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, nes gyvenimas yra gražus, reikia tik būti pačiam geram ir neprieštarauti likimui.“

Ne vienose pareigose buvusi, o dabar vyriausiąja buhaltere įmonėje dirbanti M. Daumantienė taip pat gražiai pasakoja ir apie skaičius, kurie daugeliui asocijuojasi su „sausu“, neįdomiu mokslu.

„Per savo veiklos laikotarpį dirbau įvairius darbus, todėl nuobodu nebuvo niekada. Skaičiai – tai ne tik paprasti skaičiai, už jų slypi jėga, kuri valdo pasaulį. Parašyti skaičiai gali žmogų išgarsinti, gali pražudyti, gali ir prajuokinti. Tai – gyvenimas“, – išmintimi dalijosi moteris.

Aktyvus laisvalaikis

M. Daumantienė aktyvi ne tik profesinėje srityje. Ji jaunystėje dainavo ansambliuose, dalyvavo visuomeninėje veikloje (profsąjungų, komitetų veiklose savose įmonėse ir rajone).

„Dabar atsipalaidavimui mėgstu spręsti kryžiažodžius, per televizorių žiūrėti visas protmūšių laidas, veiksmo ir kriminalinius filmus. Juos žiūrint reikia galvoti ir dalyvauti veiksme.

Daug keliavome po įvairias šalis. Šiuo metu tenkinamės Lietuvos krašto apylinkėmis, atostogaujame Lietuvoje. Mėgstu grybauti. Galbūt tas pomėgis atėjęs iš vaikystės, nes tai buvo ir dzūkų pragyvenimo šaltinis“, – svarstė ponia Marija.

Besikalbant su M. Daumantiene, iš atminties sugrįžta ir tie šilti močiutės prisiminimai – švelnios, elegantiškos, pasitempusios, su ramybę ir pasitikėjimą spinduliuojančia šypsena veide. Tačiau ji ne ta močiutė, kuri, sulaukusi ir kiek daugiau nei septyniasdešimties, sėdėtų namuose ir dienų dienas lauktų sugrįžtančių vaikų ar aplankyti atvykstančių anūkų.

Ponia Marija vis dar dirba atsakingą darbą, yra veikli ir aktyvi, puikiai įvaldžiusi naująsias technologijas, nors pati kuklinasi nespėjanti su laiku bei jaunąja karta.

„Kartais sustoju ir pagalvoju: „O gal jau gana? Stop!“, bet vidinis mano balsas sako: „Tu dar gali, tu dar turi, ką pasakyti“ – ir taip vėl einu pirmyn“, – šypteli moteris.

Mylinti ir mylima mama bei močiutė

M. Daumantienė su vyru užaugino dvi dukras Vilmą ir Jolantą, susilaukė 5 anūkų. Nors ir daug bei atsakingai visada dirbo darbe, ponia Marija teigia, jog užteko laiko ir visiems anūkams.

„Jie jau beveik suaugę – vyriausiajam 25 metai. Niekada nestokojau dėmesio anūkams. Vykdami atostogauti, pasiimdavome ir juos. Per vasaros atostogas būdavo pas mus kaime, netgi padėdavo ir auginant daržus. Dirbdama ir gaudama pensiją, turiu galimybę padėti studentams (anūkams), skirdama jų laisvalaikiui truputį paramos. Todėl mano anūkai niekada nesiskundė dėmesio stoka. Nesiskundžia ir dabar – palaikome gerus šeimyniškus santykius“, – džiaugėsi laiminga močiutė.

Vis tik ji pripažino, jog vaikai stengiasi atkalbėti nuo ėjimo į darbą – nori, kad laiką skirtų tik sau, bet ji pati teigia, jog jai to dar nereikia.

„Jaučiu, kad dar ne laikas užsidaryti namuose ir būti tik daržų prižiūrėtoja bei namų šeimininke. Vyras jau nebedirba, todėl jo pagrindiniai darbai – namų bei sodybos priežiūra. Dėl to nekyla jokių problemų, šeimos dėmesiu dalinamės po darbo valandų, per išeigines dienas. Niekada nesėdėjau sudėjusi rankų ir nelaukiau ko nors naudingo iš šalies – viską, ką sukūrėme ir šiandien turime, padarėme savo darbu ir noru dirbti“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Kalėdos – švenčiausia šeimos šventė

Artėjant Kalėdoms vis dažniau susimąstome apie namų jaukumą, šilumą, gardžiais nekasdieniais patiekalais nukrautus stalus.

Adventas ne tik nusiraminimo, susikaupimo, apmąstymų laikas, bet ir jaukių prisiminimų, kurie nukelia į šviesią vaikystę, kai Kalėdoms besiruošdama močiutė lepindavo gardžiais kepiniais. Kalėdos taip pat visada asocijuojasi ir su šeima, artimaisiais, kurie mūsų gyvenimui suteikia pilnatvės. Tai patvirtina bei iliustruoja ir asmeninė ponios Marijos patirtis.

„Kalėdos – tai pati gražiausia ir švenčiausia metų šventė, tapusi tradicija, kai visa šeima susirenka mūsų namuose ir kaip vaikystėje, prie balta staltiese užtiesto stalo, susėdame ir laukiame kalėdinio stebuklo. Ant stalo, kaip ir visur, negali būti mažiau kaip 12 patiekalų. Gaminu viską namuose, nemėgstu pusfabrikačių“, – pripažįsta M. Daumantienė.

[quote author=“M. Daumantienė“]O svarbiausia – kad dažniau suvoktumėte, koks gražus yra Tavo gyvenimas!“[/quote]

Ji atskleidė ir dar vieną ypatingą jų šeimos pomėgį bei tradiciją.

„Labai mudu su vyru mėgstame puošti namus tiek lauke, tiek viduje. Lauke mirguliuoja tūkstančiai lempučių, kambaryje papuošta eglė ir, žinoma, dovanos po egle kiekvienam šeimos nariui. Dovaną gali gauti tik atlikus užduotį – sudainuoti, pagroti pianinu, padeklamuoti ir pan., – šeimos tradicijomis dalijosi moteris. – Namų papuošimui rankdarbių paruošia dukra Jolanta. Ant šventinio stalo būtinai turi būti karštas patiekalas: tai – troškinti burokėliai.“

Dažniau sustokime…

Baigdama pokalbį, artėjančių švenčių proga M. Daumantienė susimąstė: „Visi mes per daug skubame gyventi ir per mažai sustojame, kad pasidžiaugtume tuo, ką turime, kas aplinkui yra gražaus ir tyro, kas džiugina tau širdį ir paglosto tavo savimylą.

Todėl visiems noriu palinkėti, kad dažniau sustotumėte ir pamatytumėte žydinčias alyvas, dažniau stebėtumėte tuos auksinius saulėlydžius, dažniau apkabintumėte brangius Jums žmones, dažniau pasivaikščiotumėte po rasotą žolę, dažniau žiūrėtumėte į žvaigždėtą dangų ir dažniau atleistumėte sau ir kitiems.

O svarbiausia – kad dažniau suvoktumėte, koks gražus yra Tavo gyvenimas!“

Marijos Daumantienės kalėdiniai troškinti burokėliai:

Truputis aliejaus, virti supjaustyti burokėliai, svogūnai, džiovinti baravykai, silkės gabaliukai, žalumynai ir truputis pipiriukų.