Kur patrauks girtuoklių ordos?
Didiesiems prekybos tinklams įvedus reikalavimą perkant alkoholį pateikti asmens dokumentą, nuo to laimės smulkiosios parduotuvės. Jas rinksis daug alkoholio išgeriantys, bet dokumentų jau seniai nebeturintys, ant socialinio paribio balansuojantys kėdainiškiai. Ar nenutiks taip, kad kai kurios Kėdainių prekyvietės taps nuolatinėmis girtuoklių lankymosi vietomis?
Prekybininkams parūpo nepilnamečiai
Nuo rugsėjo 2-osios ne tik Kėdainiuose, bet ir visoje Lietuvoje pasikeitė alkoholio pardavimo tvarka. Didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse perkant talpą su svaigiuoju skysčiu jau reikia pateikti asmens dokumentą. Ir visai nesvarbu kiek klientui metų, savo pilnametystę dokumentu turi įrodyti ir jaunuolis, ir pražilęs senjoras.
Tiesą sakant, ši reforma, nėra sąlygota pasikeitusių įstatymų. Tai pačių prekybininkų sumanymas griežtinti galimybes įsigyti svaigalus. Kartu su Sveikatos apsaugos ministerija laikytis šios tvarkos įsipareigojo, o tiksliau – geros valios memorandumą pasirašė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas, „Maxima LT“, „Palink“, „Rimi Lietuva“, „Norfos mažmena“, „Prisma LT“, „Aljansas Aibė“, Lietuvos kooperatyvų sąjungos vadovai.
Patys prekybininkai šią reformą vadina socialine akcija ir tikina taip kovojantys su nepilnamečių girtuokliavimu. Esą prašant visų iš eilės alkoholio pirkėjų pateikti asmens dokumentus iki minimumo sumažės galimybė svaigalus įsigyti pilnametystės dar nesulaukusiems jaunuoliams.
Šis argumentas skamba kiek keistokai. Pirmiausia dėl to, kad svaigalai paaugliams ir iki šiol neturėjo būti parduodami. Ir tai nustato ne koks nors geranoriškas stambiųjų prekijų susitarimas, bet įstatymas.
Deja, siurbtelėti ugninio skysčio norintys nepilnamečiai randa pačių įvairiausių būdų kaip geidžiamo gėrimo įsigyti. Vieni paprašo tai padaryti vyresnių draugų, kiti – mažesnėse prekyvietėse apeliuoja į pardavėjos „supratingumą“, na, o treti – kreipiasi „pagalbos“ į vietos girtuoklį.
Prekybos centrai atsikratys liumpenų
„Naująja tvarka bus siekiama eliminuoti žmogiškąjį kasininkų klaidos faktorių, sprendžiant apie pirkėjo amžių, ir taip maksimaliai sumažinti galimybes nepilnamečiams įsigyti alkoholio. Memorandumo iniciatoriai tiki, kad tai skatins sąmoningesnį visuomenės elgesį, formuos naujus, atsakingesnius vartojimo įpročius ir kultūrą“, – skelbė memorandumo iniciatoriai.
Reikia tikėti, kad didžiųjų prekybos tinklų atstovai bent jau patys tiki tuo, ką viešai deklaruoja. Nes kiek naivu manyti, kad reikalavimas pateikti asmens dokumentą kaip nors pakeis dieną su pigaus vyno buteliu pradedančio ir baigiančio pirkėjo vartojimo įpročius.
Tačiau egzistuoja dar viena šios „reformos“ pusė, apie kurią stambieji prekybininkai nelinkę garsiai kalbėti. Didžiųjų tinklų parduotuvėms pavyks atsikratyti nepageidaujamų klientų – ne pačius maloniausius kvapus skleidžiančių bei gana neestetiškai atrodančių vadinamųjų liumpenų.
Niekam ne paslaptis – daug alkoholio suvartojantys, tai nuolatos darantys pirkėjai dažniausiai neturi asmens dokumento. Jis arba pamestas, arba pragertas, o naujam įsigyti – reikia pinigų. Jų galbūt ir atsirastų, tačiau net pačią mažiausią naujos asmens tapatybės kortelės kainą, 43 eurus, konvertavus į alaus bambalių ekvivalentą, ištinka neišpasakytas šokas.
Tad kur dėtis asmens dokumento neturintiems, bet išgerti labai norintiems vargdieniams? Ką daryti nuo ankstyvo ryto pagirių sindromo kankinantiems liumpenams, kuriems ši būsena jau tapo įprastine gyvenimo norma?
Laimės smulkieji prekeiviai
Atsakymo, manau, toli ieškoti nereikia. Reikalauti asmens dokumento iš akivaizdžiai pilnamečių alkoholio pirkėjų neįpareigoja jokie įstatymai, tad smulkiosios, didiesiems tinklams nepriklausančios parduotuvės suskubs tuo pasinaudoti.
Kai kurie prekybininkai neslepia – nepakitusi svaigalų įsigijimo tvarka taps tam tikru komerciniu pranašumu prieš didžiuosius konkurentus. Nors tikinama, esą nenorima žeminti pirkėjų orumo, prašant dokumentų iš pražilusių, praplikusių senjorų, tai tik pragmatizmu paremtas elgesys.
Itin didelėmis apyvartomis ir pelnais pasigirti negalintys smulkieji prekybininkai nenori prarasti dalies klientų, o šioje situacijoje jiems atsiveria papildomos galimybės užsidirbti.
Taigi, šis geros valios memorandumas, dar skambiai vadinamas socialine akcija iš tiesų turės tam tikrų socialinių pasekmių. Ir, reikia pripažinti, ne pačių geriausių. Gali būti, jog kai kurios prekyvietės taps nuolatinėmis asmens dokumentų neturinčių girtuoklių lankymosi vietomis. O ten, kur būriuojasi mėlynanosiai, neišvengiamai patrauks ir alkoholio ištroškę nepilnamečiai. Papildomas euras girtuokliui ir jis itin paslaugiai aprūpins vaikus svaigalais.
Kėdainiuose gausu alkoholiu prekiaujančių smulkių, taip pat specializuotų parduotuvių. Kai kurios jų įsikūrusios šalia gyvenamųjų namų bei atokiau nuo centro esančiose vietose.
Ar nenutiks taip, kad didiesiems prekybos tinklams atsikračius ne itin kvapnių bei pinigingų klientų, mūsų mieste susiformuos tikrų tikriausi „pijokynai“? O jais virs viešosios erdvės šalia tam tikrų smulkiųjų parduotuvių, kur bus ne tik girtaujama, bet viešoje šlapinamasi, kraupiai ūbaujama ir keliamos girtuoklių orgijos?
Kas girtuoklių minias vilios žemomis kainomis?
Aišku viena, viskas priklausys nuo pačių prekybininkų. Juk egzistuoja elementarus dėsnis – centus skaičiuojantys alkoholio mėgėjai renkasi tas vietas, kur galima įsigyti pigaus, bet gana stipraus gėralo.
Ši visuomenės dalis neperka brangių brendžių, jie nesimėgauja šviesiu ir ganėtinai švelnaus skonio alumi. Liumpenai turi savo asortimentą, pigų vyną plastikiniuose buteliuose, su itin išraiškingais pavadinimais.
Specialiai šiam vartotojų segmentui gaminamą bjauraus skonio, tačiau stiprų ir kas svarbiausia – pigų alų dideliuose plastiko buteliuose. Tai asortimentas, kurio savo klientus gerbiančiose parduotuvėse retai pasitaiko. O jeigu ir būna, tai šios „gėrybės“ tyliai tūno žemiausiose alkoholio skyriaus lentynose, kad didesne perkamąja galia pasižymintiems klientams akių nebadytų, kad šie savo pinigus leistų tauresniems ir, savaime aišku, brangesniems svaigalams.
Tad ar Kėdainiuose susiformuos vietos, tapsiančios girtuoklių oazėmis, priklauso tik nuo smulkiųjų prekybininkų požiūrio, jų socialinio atsakingumo. Jei vaikydamiesi kiek didesnio pelno jie pigų alkoholį ims pardavinėti dar pigiau nei iki šiol, pasekmių ilgai laukti nereikės. Kainai ypač jautrus alkoholikų sluoksnis netrukus atras šiuos klondaikus, jų prieigas paversdamas savo improvizuotomis stovyklavietėmis. Galų gale „taškais“, kuriuose nepilnamečiai galės prašyti dėdžių ir tetų ištinusiais veidais už tam tikrą atlygį nupirkti svaigalų bei cigarečių?
