Kunigas Tomas Trečiokas: „Dievas kalba per įvykius ir gyvenimo dėsnius“

Akvilė KUPČINSKAITĖ

Labūnavos Dievo Apvaizdos parapijos būtin rugsėjį plūstelėjo naujo vėjo gūsis – bendruomenės sielovada rūpintis pradėjo kunigas Tomas TREČIOKAS. Tai ne pirmoji šio dvasininko tarnystė mūsų krašte. Prieš 13 metų Kėdainių Šv. Juozapo parapijoje jis ėjo vikaro pareigas ir pagelbėdavo kunigui Gintarui Pūrui. Šiandien dvasininkas dangiška globa apgaubia net tris parapijas. Tiesa, kunigo T. Trečioko tarnystė pripildyta ir šio to nekasdieniško – ant pašnekovo pečių nugulė ypatingos pareigos bei didžiulė atsakomybė. Jam pavesta rūpintis naujai įsteigta Giraitės Šventosios Šeimos parapija ir šiai tikinčiųjų bendruomenei skirtos 250-ties vietų bažnyčios statybomis. Nors darbai liejasi tarsi iš gausybės rago, kunigas T. Trečiokas spinduliuoja ramybe, susitelkimu ir šypsosi, kiekvieno sutiktojo širdyje palikdamas tyro džiugesio grūdą. Tikra atgaiva nerimastingai skubančiam šių dienų žmogui. Itin didelė vertybė ir neatsiejama sąžiningos tarnystės dalis dvasininkui – nuoširdūs pokalbiai su parapijiečiais. Tam skirto laiko kunigas niekada neskaičiuoja. Be melo ir jokių slėpinių atsivėręs žmogus sulaukia paties dosniausio atpildo – kunigo lūpomis Dievo vardu ištarto gydančio žodžio, kuris išsklaido sielos sutemas dangiškąja šviesa bei pripildo visas žmogiškosios esybės kerteles mūsų Kūrėjo meile. Belaukiant netrukus į kiekvieno namus įžengsiančių didžiųjų švenčių, su kunigu T. Trečioku susėdame pasikalbėti apie tikėjimo dovanas žmogui, laisvos valios pavojus, skeptikų kuriamą religijos ir mokslo priešpriešos beprasmybę ir netgi apie dieviškąją ekonomiką.

– Kaip Jus sutiko Labūnavos bendruomenė?

– Sutiko labai šiltai, draugiškai (nusišypso). Naujo klebono atėjimą žmonės sieja su nauja pradžia, nauju santykiu, pokyčiais. Taigi bendruomenės buvau sutiktas išties džiugiai.

– Ar kunigas, atkeliaudamas tarnauti į naują parapiją, nerimauja, jaučia jaudulį?

– Kaip pasaulietiškame gyvenime, kai žmogus keičia darbo vietą, jis irgi jaudinasi, spėlioja, kaip bus priimtas vadovų, kolegų, taip ir kunigas, pradėdamas darbą naujoje parapijoje, galvoja, kaip jį sutiks tikintieji. Vis tik kunigas ateina tarnauti Dievui ir žmonėms, todėl paprastai stengiamės negalvoti apie savo komfortą – ar tau bus gera ten, ar ne. Kunigas žino, kad ateina skelbti Dievo žinią ir skleisti bendruomenei šviesą, meilės bei tarnystės šilumą. Pagrindiniai kunigo darbai yra keturi: tikėti, tarnauti, mylėti ir melstis. Ateidamas į naują parapiją būtent į šiuos darbus ir koncentruojiesi.

– Labūnaviškius jau lankėte jų namuose – kalėdojote. Ar ši tradicija vis dar pakankamai gyva?

– Manau, kad taip. Gal šiais laikais neįvardintume to kaip kalėdojimo, tai labiau parapijos lankymo tradicija, kuri skirta tam, kad kunigas išgirstų žmonių rūpesčius, reikalus ir žinotų, gal kažkam reikia palaikymo ar pagalbos – kam dvasinės, kam materialios.

Pagrindinis tiek ligonių, tiek žmonių lankymo aspektas yra žinia, kad žmogus nėra apleistas Dievo ir bendruomenės. Šis pasaulis išgyvena didelį vienišumo jausmą, o žmogus – materiali būtybė, kuriai reikalinga išgirsti, lytėti, pamatyti. Dievas kunigą pasirenka kaip tarną, kad šis neštų Dievo šilumą, ramybę, džiaugsmą, gerą žinią, viltį ir tikėjimą. Tada žmogus išgyvena Dievo prisilietimą.

Kai sovietmečio režimas draudė kunigui megzti glaudų ryšį su žmonėmis, lankydamas parapijiečius dvasininkas, kam reikėdavo, nešiodavo į namus kalėdaičius. Taip pat tiems, kas negalėdavo ateiti į bažnyčią, nešiodavo ir Šventąją Komuniją, kad žmogus prieš šventes galėtų atlikti išpažintį ir priimti Šventąją Komuniją.

Bažnyčios įsakymai mini, jog žmogus bent prieš šv. Kalėdas ir šv. Velykas turėtų atlikti išpažintį, priimti Šventąją Komuniją, kad Dievo dvasia būtų su juo, kad jis jaustųsi atsinaujinęs ir galintis priimti tą Dievo šviesą.

– Kaip labūnaviškiai jautėsi namie sulaukę kalėdojančio kunigo?

– Yra kelios moterėlės – Onutė ir Regina, kurios atsakingos už bažnyčios priežiūrą ir dvasią. Pasakiau, jei žmonės norės, kad pas juos apsilankytų kunigas, tegul užrašo adresus ir ten bus apsilankyta. Tai yra visiškai laisvanoriška.

Onutė su Regina sudarė sąrašus norinčiųjų. Paprastai šeimai skiriu bent apie pusvalandį. Nemėgstu ir žmonėms sakau, kad nebus taip, jog kunigas įbėga ir išbėga iš tų namų.

O jaučiasi parapijiečiai vieni drąsiau, kiti ne taip drąsiai. Kai kurie būna seniai buvę išpažinties ir tada išdrįsta atsiverti: „Mane, kunige, slegia labai dideli dalykai, ar galėčiau atlikti išpažintį?“ Pastebėjau, kad žmonės, kurie dėl sveikatos, kitų bėdų neidavo į bažnyčią ar buvo tiesiog atpratę eiti, kai juos aplankai, žiūri, po dviejų, trijų sekmadienių jau ateina į bažnyčią. Taigi vis dėlto jis buvo paliestas to apsilankymo.

– Jūsų globoje šiuo metu net trys parapijos: Labūnavos Dievo Apvaizdos, Vandžiogalos Švč. Trejybės ir birželį naujai įsteigta Giraitės Šventosios Šeimos. Šioje parapijoje bus statoma ir nauja bažnyčia. Išties unikalu. Papasakokite, kaip atsirado poreikis įsteigti naują parapiją bei statyti čia Dievo namus?

– Naują parapiją nuspręsta steigti dėl demografinės padėties. Kai kurie kaimai traukiasi, mažėja, o prie Kauno esančios aplinkinės gyvenvietės, priemiesčiai plečiasi, todėl atsiranda poreikis ir naujai parapijai, ir naujai bažnyčiai. Be to, pati Romainių bendruomenė, kai iš jų buvo paimta koplyčia, kurioje jie meldėsi, jau prieš kelerius metus laišku kreipėsi į vyskupą klausdami, kur jiems melstis. Tada gimė idėja pastatyti nedidelę, paprastą bažnyčią, kuri atlieptų tos bendruomenės maldos poreikį.

– O kaip parinkta vieta bažnyčios statyboms?

– Vieta parinkta bendradarbiaujant su Kauno rajono savivaldybe ir jos meru Valerijumi Makūnu. Jis buvo labai geranoriškas. Giraitės gyvenvietė tanki, bet nei parko, nei dvasinės vietovės arti nėra, tad norėjosi, kad čia atsirastų erdvė kultūrinei, dvasinei veiklai. Taigi meras kartu su Kauno arkivyskupu metropolitu Kęstučiu Kėvalu bei dekanu Augustinu Paulausku pradėjo intensyviai važinėti po apylinkes ir ieškoti sklypo bažnyčiai. Nuspręsta statyti labai gražioje vietoje – Sveikatos mokslų universitetui priklausiusiame sklype. Ši vieta išsiskirs kaip parkas, dvasinis centras – bus tokia kompleksinė dvasinės atgaivos, gyvybės erdvė bendruomenei.

– Esame įpratę, kad bažnyčia – ne tik Dievo namai, bet ir architektūrinio pasigėrėjimo objektas, neretai savo didingumu kerintis statinys. O kaip statomos šiuolaikinės bažnyčios?

– Pagrindinis dalykas yra bažnyčios simbolika ir sakralumas. Tada renkamasi teologinė simbolika. Paprastai visos bažnyčios būdavo kryžiaus formos, dar – apskritimo ar trikampio. Formų gali būti įvairių, bet svarbiausia, kad atitiktų bažnyčios simboliką. Pagrindas būtų Trejybės simboliai, kryžius, apskritimas, kuris yra ir Dievo, ir begalybės ženklas, bei daugybė kitos simbolikos. Pastatu taip pat siekiama išreikšti sakralumą, nes paprastai bažnyčios vienokiu ar kitokiu būdu vis dėlto veda į anapusinę tikrovę.

Seniau bažnyčios būdavo gana gigantiškos, didelės, nes jų būdavo nedaug, žmonės susitelkdavo. Bažnyčias statydavo ir turtingieji: Vytauto bažnyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblis ir bažnyčia, Labūnavos Zabielų koplyčia, kurioje mes meldžiamės, galima sakyti, ant kapo. Anksčiau savo gyvenvietėje pastatyti bažnyčią buvo turtingųjų prestižo reikalas. Pastatydamas bažnyčią žmogus išreiškė Dievui dėkingumą. Daugelis pasiekimų, kuriais mes džiaugiamės, yra ne vien tik mūsų nuopelnas, bet ir Dievo dovana: kokioje šeimoje gimstame, ką pasiekiame ir pan.

Tai visada yra žmogaus bendradarbiavimas su Dievu. Dažnai žmogus turėdavo teologinį, dievocentrinį žvilgsnį – kad už visa tai, kas mano gyvenime yra gerai, aš turiu būti dėkingas Dievui. Bažnyčios didybe, prabanga, auksavimais žmogus siekdavo pašlovinti Dievą ir tarsi padėkoti jam už savo pasiekimus. Kai kurie didikai, statydami bažnyčią, norėdavo pabrėžti savo išskirtinę padėtį, kad štai aš galiu pastatyti bažnyčią. Taigi tų intencijų būdavo visokių. Kaip ir gyvenime, vieni kažką daro dėl to, kad nori pasidžiaugti, padėkoti Dievui, kiti nori garbės, išgarsėti. Aišku, Dievas viską mūsų gyvenime išgrynina.

– Kada pamatysime Giraitės bažnyčios kontūrus?

– Optimistiškiausias variantas – kad po trejų metų būtų pamatas, sienos ir stogas. O bus, kaip Dievas laimins. Kaip sakau, jei Dievas norės, ta bažnyčia bus, jei nusijuoks – jos nebus. Aišku, visada viskas dėliojama, kad tai būtų, bet svarbiausias dalykas vis tiek lieka malda ir Dievo malonė, nes pagrinde bažnyčią stato Dievas. Mes nei gyvūnų, nei medžių, nei visatos nesukūrėme – visa padarė Dievas. Žmogus tik prisideda prie Dievo kūrybos ir tada mumyse taip pat gimsta dieviškumas – kurdami, darydami ką nors gražaus, gero mes atitinkame Dievo paveikslą.

Statyti bažnyčią tikrai nelengvas iššūkis, bet jaučiu, kad tai yra prasminga, reikalinga ir su Dievo, žmonių, verslininkų pagalba tai galima padaryti. Paties pastato nesureikšminu. Man bažnyčia yra tik gražiai sudėtų plytų krūva. Svarbiausia ne pats pastatas, o kas vyksta jo viduje. Bažnyčia turi būti užpildyta Dievo dvasia, žmonių malda, sakramentais, Švenčiausiu Sakramentu. Giraitės bažnyčios forma – žibintas. Tad labiausiai noriu, kad iš bažnyčios sklistų šviesa, ramybė, džiaugsmas, meilė, kuri įkvėptų žmogų naujam gyvenimui. Juk praradęs vidinę šviesą, tu tiesiog numiršti, nesvarbu, kad fiziškai esi gyvas.

– Bažnyčios statybos – ir finansiškai brangus užmojis. Kaip renkamos lėšos? Ar prisideda verslas?

– Žmonės po truputį aukoja. Per keturis mėnesius sukaupta daugiau kaip 3 000 eurų. Šiuos pinigus suaukojo 6–7 žmonės. Pagrindinį indėlį dės Kauno arkivyskupija ir arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Taip pat savo auką darys ir kardinolas Sigitas Tamkevičius. O pas verslininkus ketinu eiti, kai bus matyti bažnyčios vaizdas – pamatas, ir kai pradės dygti sienos, kad verslas ir žmonės matytų, jog tai realu – kad bažnyčia auga.

– Užsiminėte, kad bažnyčia tėra pastatas, jei žmogus čia nejaučia Dievo buvimo, jeigu siela čia neranda užuovėjos. Ar Lietuvoje įprasta, kad vidinius neramumus išgyvenantis žmogus ateitų į bažnyčią pasikalbėti su kunigu vildamasis, jog šis padės pamatyti kelią tiesos link?

– Man tai įprasta. Kiekvieną savaitę sulaukiu keleto tokių žmonių. Labai svarbu, kad priimant žmogų kunigas neskaičiuotų laiko ir atėjusysis galėtų ramiai išsikalbėti. Dabar daug kas eina pas psichologus, bet jei norime sulaukti pagalbos, turime būti atviri, sakyti tiesą. Galbūt kai kurie žmonės neigia išpažintį, tačiau susitikę su psichologu jie išlieja visa, kas viduje. Tik esminis dalykas – mes, kunigai, veikiame ne savo, o Dievo vardu ir žmogų priimame besąlygiškai, stengiamės parodyti, kad bet kuris žmogus yra mylimas Dievo. Kada žmogus tai pajunta ir suvokia, daug kas jo gyvenime ima keistis.

– Ar Jūsų tarnystėje yra pasitaikę atvejų, kai žmogus ėmęs tikėti Dievą išgyveno vidinį virsmą, pasikeitimą?

– Kaip ir meilė, taip ir tikėjimas yra procesas. Čia niekad nereikia tikėtis staigaus smūgio, kuris viską pakeistų akimirksniu. Paprastai mūsų gyvenime protas, sąžinė, patirtis veikia per tam tikrą laiką, kada tu išgrynini, kas yra tikra.

Lygiai taip pat žmogui Dievas leidžia patirti daugybę savo laisvos valios patirčių ir galbūt netgi nukentėti nuo savo laisvos valios tam, kad iš tikrųjų suprastum, kas tavo gyvenime tikra. Pavyzdžiui, gyvena vyras ir žmona, jų santykiai netobuli, bet kažkuris atsiduria ligoninėje ir grįžus poros santykiai sušiltėja, sutvirtėja, nes kai žmogus tampa pasauliui nereikalingas, jis labai aiškiai supranta, kas gyvenime svarbiausia.

Dievas labiau kalba ne mūsų kalba, o per įvykius ir gyvenimo principus. Juk mes kiekvienas savo širdy, jei susipykstam, padarom klaidą, jaučiame liūdesį, nerimą. Tai normalu, nes apsaugo, kad nepadarytume dar didesnio blogio. Tas ugdymas lėtas. Tikėjimas yra procesas, kelias, kurį žmogus pasirenka. Mūsų kalboje yra labai gražus žodis tikėjimas – tik ėjimas. Labai svarbu, kokia kryptimi bus tas tik ėjimas: vien tik pirmavimo, pelno link, o gal ir meilės, santykio, prasmės, Dievo link.

– Žmonės, save laikantys netikinčiais ar ne itin giliai tikinčiais, pajutę vidinę dvejonę ir norą atsigręžti į Dievą, dažnai nedrįsta ateiti į bažnyčią baimindamiesi būti nesuprasti, atstumti. Sakykite, kaip dvasininkai žvelgia į tokius žmones?

– Manau, kad visiškai netikinčio žmogaus nėra. Labai keistas fenomenas, kad, pavyzdžiui, moralė, meilė, sąžiningumas, teisingumas yra nė truputėlio nesusiję su mokslu. Šiais laikais kunigams dažnai tenka išgirsti: „Jūs man moksliškai pateikite Dievo buvimo įrodymus.“ Tada aš visad užduodu kitą klausimą: „Jūs man pasakykit, kuri mokslo šaka draudžia žudyti?“ Dabar turime tikrai sunkų atvejį – karą Ukrainoje.

Mokslo šakos, kuri draustų žudyti, išnaudoti, nėra. Visa tai – tik moraliniai, filosofiniai klausimai ir gryniausia idėjų kova. Jeigu žmogus savo gyvenime pasirenka godumą, pelną ir šių dalykų siekti ima naudodamas jėgą, smurtą, žudymą, tai moksliškai toks elgesys nėra draudžiamas. Kalbėdamas su žmonėmis aš visada juokauju: „Ar kuris nors baigėte sąžiningumo, teisingumo mokyklą?“ Jis sako: „Su manimi darbe neteisingai pasielgė.“ Klausiu: „Iš kur tu žinai?“

Juk moksliškai teisingumo nepagrįsi. Dažnai juokauju, kad aš net būdamas kunigas ne visada žinau, kas yra sąžiningumas, teisingumas. Tada visi žiūri. Bet juk aš nežinau, ką reiškia sąžiningai mūryti plytas, dažyti, operuoti, sąžiningai iškepti duoną. Aš nežinau daugybės dalykų, kas yra sąžiningumas tam tikroje srityje. Bet tai darantis žmogus – mūrijantis, kepantis duoną – savo viduje jaučia tą Dievo balsą ir supranta, kad nuo jo veiksmų gali būti arba labai gerai, arba gali daug kas nukentėti.

Taigi, manau, jog tokio iš esmės netikėjimo nėra, nes žmogus, kuris teigia netikintis Dievą, vis tiek trokšta dieviškų dalykų: ramybės, džiaugsmo, ištikimybės, pasiaukojimo, meilės, teisingumo, sąžiningumo, saugumo. Visi šie dalykai niekaip nėra susiję su mokslu, jų negalime pačiupinėti.

Kai žmogus gimsta, jis perima tam tikrą tvarką tiek savo širdyje, tiek prote, tiek gamtoje. Atrodo, žmogus netiki Dievą, bet jei pameluoji, blogai padarai, į tavo širdį ateina liūdesys, nerimas, pyktis. Tai yra dvasinio gyvenimo dėsnis. Žmogus sako: „Aš blogai jaučiuosi.“ Aš paklausiu: „O ką tu gero padarei?“ Tam, kad gerai jaustumeisi, turi kurti ir daryti gera.

Žmogaus prigimtyje vis tiek yra Dievo troškimas. Šventajame Rašte, Senajame Testamente, paminėtos dvi tuštumo būsenos: godumas ir paleistuvystė. Tai dvi būsenos, kai žmogus savo viduje jaučiasi tuščias ir tada stengiasi viską užpildyti arba gašlumu, arba neribotu godumu, godumu bet kam – turtui, valdžiai.

Mes matome, kad ir šiame pasaulyje labai turtingas žmogus ar jų grupė ėmė ir paskelbė karą. Nors jiems juk nieko netrūksta, bet tie žmonės jaučia vidinę tuštumą, kurią tokiu būdu bando užpildyti. Mūsų širdį, dvasią, protą gali užpildyti Dievas ir turtingas gyvenimas. Kažkuriuo amžiaus tarpsniu žmogus bando tai užpildyti draugyste, kitu tarpsniu – darbu, šeima, bet tik subrendęs žmogus supranta, kad laimingą jį daro visuma, o ne turtingumas susitelkiant į vieną elementą.

Todėl mes ir tikime Dievą, kuris dovanoja visą gyvenimą ir visą pasaulį. Aš visada sakau, kad žmogus yra pašauktas būti turtingu – turtingu visom reikšmėm. Jeigu žmogus verslininkas ir jis turtingas materialiai, bet neturi ryšio su žmona, vaikais, draugais, tai jis nėra turtingas, nes jo mintys, protas, jėgos, valia nukreipta tik į vieną dalyką.

O kada žmogus mato gamtą, žmogų, jaučia įvairiausius jausmus: ir ramybę, ir džiaugsmą, ir meilę – jis sako, kad mano gyvenimui nieko netrūksta, aš jaučiu tą išsvajotą pilnatvę. Kaip jungiantis elementas prie visų šių dalykų mums reikalingas Dievas. Lankydamas tiek Labūnavos, tiek Vandžiogalos žmones, pamačiau gyvenančių išties skurdžiai, bet jų veiduose – šypsena, džiaugsmas. Jie sako: „Kunige, man nieko netrūksta.“ Tai yra tikėjimo ir dvasingumo esmė. O kartais gražus, pasiturintis, estetika, išorine tvarka spinduliuojantis žmogus savo vidumi atrodo tuščias. Matai, kad jam kažko stinga.

– Išties koks liūdnas, bet, deja, dažnas paradoksas: kol liejame devynis prakaitus dėl savo materialinės gerovės, nė nepastebime, kaip skursta mūsų siela… Tikėkimės, kad džiugi Švento Kūčių vakaro ir Kalėdų žinia parodys šioms širdims kelią į tikrąją pilnatvę. Kunige, šiuo metu globojate tris kaimiškąsias parapijas. Smalsu pasiteirauti, iš kur Jūs pats esate kilęs ir kur buvo Jūsų vaikystės bažnyčia?

– Esu grynas kaunietis. Nuo gimimo augau Jonavos gatvėje, vėliau persikraustėme į Šilainius. Lankydavau katedrą, Vytauto bažnyčią, šiek tiek ir Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčią. Buvo tarpai, kada lankydavau, kada ne. Tikėjimas ir pašaukimas yra procesas, į kurį tave veda ir augina Dievas.

– Kada pajutote, kad tarnystė Dievui – Jūsų pašaukimas?

– Visad juokauju, kad Dievas šalia neatsisėdo ir nepasakė: „Būk kunigu.“ Būtų kur kas paprasčiau (šypsosi). Tai ilgas procesas, pilnas įvairiausių įvykių bei dalykų. Kai žmogui ieškant sprendimo ateina vidinis tvirtumas, aiškumas, o iš to sprendimo – ramybė ir džiaugsmas, vadinasi, tai ir yra žmogaus pašaukimas.

Esu matęs daugybę įvairių profesijų darbuotojų: kepėjų, statybininkų, medikų, vadybininkų, kurie tikrai patiria meilę ir džiaugsmą savo tarnystėje. Nuo to gera ir jam, ir tiems, kurie į tą žmogų kreipiasi. Visi mūsų pašaukimai yra tarnystė. Kad ir kokia mūsų profesija bebūtų, visų pareiga daryti indėlį į bendrą gėrį. Kol žmogus sau viduje neatsakys, ką aš galiu gera daryti, tol jis niekad nebus laimingas.

Pavyzdžiui, kepėja. Jai patinka šis darbas, visi laukia eilėje būtent prie jos kepinių. Tai yra meilės ir dieviškosios ekonomikos principas: kada žmogus daro tai, kas jam patinka, tada jis yra ir paklausus, ir mylimas, ir gerbiamas, o kitas su meile ima iš jo tai, ką šis gali duoti. Bet jeigu tai tampa tikslu gauti kuo didesnį pelną, rezultatą, o ne siekiant padaryti gera, tada žmogus taip ir nepajunta laimės.

Kartą skaičiau knygą apie labai gabius, iškilius ir netgi turtingus pasaulio žmones, kurie pirmiausia norėjo ne tiek praturtėti, bet išspręsti kokią nors visuomenės problemą: susisiekimo, medicinos. Jie ieškojo sprendimo, kuris palengvintų žmonių gyvenimą, o turtas ir garbė jau atėjo kaip pasekmė.

Taigi ir mes savo pašaukime turime ieškoti, ką galime padaryti tokio, kad kito žmogaus gyvenimas būtų gražesnis, jaukesnis, šviesesnis, pilnesnis džiaugsmo. Taip ir kunigo misija yra nešti tą džiaugsmą, ramybę, meilę, šviesą, galbūt ir šiek tiek pamoralizuoti. Šiais laikais nepopuliaru kalbėti, ką aš ar kitas daro negerai, bet iš tikrųjų kartais turi padėti ir sau, ir kitam įvardyti tam tikras klaidas, kurios tave ar kitą žmogų naikina iš vidaus ir iš išorės.

– Esate sakęs, kad buvote vienintelis vaikas šeimoje. Kaip tėvai priėmė vienturčio sūnaus apsisprendimą tapti kunigu?

– Aš jiems pasakiau tik po įstojimo į seminariją. Reakcija buvo daugmaž gera (šypsosi). Šiaip gyvenime nemėgstu kalbėti apie man brangius dalykus. Visada sakau, jei žmogaus gyvenime yra kažkas labai brangaus – svajonės, tikslai, galiausiai banko sąskaitos numeris – juk nededi jų viešumui. Ir Šventajame Rašte sakoma, kaip su Dangaus karalyste, kaip ir su žmogumi, kuris atranda lobį, išsikasa ir tyliai sau džiaugiasi.

Šeimoje raginimo tapti kunigu nebuvo. Patarnavau Šventose Mišiose, teko ir pasaulietinių darbų dirbti. Mėgstu sakyti, jei žmogus nežino, ko nori, tegul išbando įvairiausių darbų, sferų, kad žinotų, ko jis tikrai nenori (juokiasi), ir galbūt paaiškės, ko išties nori.

– O kuo tapti svajojote vaikystėje?

– Norėjau būti vairuotoju, bet nežinojau to žodžio, todėl sakydavau, kad būsiu mašinistas – nuo žodžio „mašina“. Tėtis mane vis taisydavo, kad mašinistas yra traukinio vairuotojas, o jeigu noriu vairuoti automobilius, tada turiu sakyti, jog noriu būti vairuotojas. Taigi vaikystės svajonė buvo daug vairuoti. Iš dalies abi mano svajonės išsipildė, nes labai daug vairuoju ir esu kunigas. Per mėnesį automobiliu tenka įveikti iki kelių tūkstančių kilometrų (nusišypso).

– Netrukus baigsis adventas ir širdys prisipildys ilgai laukto Kalėdų džiugesio. Kunigo šventas žodis visada ypatingas, labiau sergimas ir stipriau paliečiantis sielą. Tad ko galėtumėte palinkėti artėjančių švenčių proga mūsų skaitytojams?

– Palinkėčiau labai paprastai – džiaugsmo. Šventajame Rašte parašyta: aš noriu, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tad linkiu pilnatvės ir džiaugsmo, toliau visi dalykai išnyksta.

Kai per advento laikotarpį gyvename susikaupime, laukime, galbūt žmogus savo širdyje turėtų nuoširdžiai, be melo paklausti, kas trukdo man gyvenime džiaugtis. Juk vis dėlto Jėzaus Kristaus gimimo, atėjimo šventė yra džiaugsmo šventė. Turbūt kiekvienas yra patyręs jausmą, kai ilgai laukė tėvų, draugų, šeimos narių ir kai pagaliau tas žmogus atėjo, tada vidų užpildė didžiulis džiaugsmas.

Dievas į žemę taip pat atėjo tam, kad žmogui netrūktų džiaugsmo. Juk ir šeimos gyvenime buriamasi draugėn, kad pajustume džiaugsmą. Taigi to ir linkiu. Žinoma, be moralumo, Dievo, meilės, be kito žmogaus, džiaugsmas neįmanomas. Tad norint jį pajusti galbūt reikės kažko paieškoti, padirbėti, atsisakyti ydų, silpnybių, kad gyvenimo džiaugsmui nieko netrūktų.

– Dėkoju, kunige, už pokalbį. Linkiu, kad ir Jūsų šventes lydėtų džiugesys, o didžiuosius planus bei užmojus, kuriais pasidalijote su mūsų skaitytojais – Dievo palaikymas.