Kunigas T. Šernas: „Lietuva dar ir šiandien valgo Reformacijos vaisius“

Nors apie Reformaciją istorikai kalba būtuoju laiku, tačiau Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Arvydas Malinauskas bei Lietuvos evangelikų reformatų vicesuperintendentas, kunigas Tomas Šernas vis tik nesutinka su nuomone, jog šis religinis sąjūdis baigėsi. Tai, anot jų, yra besikeičiantis procesas, vis dar darantis įtaką mūsų gyvenimams. Nemažą įtaką šiam procesui turėjo ir tebeturi ir Lietuvos centras – Kėdainiai. 

– Reformacija ir Kėdainiai – ar galima būtų tarp šių žodžių dėti lygybės ženklą?

Kun. A. Malinauskas: Kadangi Reformacijos judėjimas kilo ne Kėdainiuose, o ir plito daugelyje įvairiausių šalių, tai lygybės ženklas tarp Reformacijos ir mūsų miesto jokiu būdu neįmanomas, tuo labiau kad išvis nežinia, kaip būtų su ta Reformacija Kėdainiuose buvę, jei XVI–XVII a. mūsų mieste didžiausią įtaką būtų turėjusi ne Radvilų, o kuri nors kita giminė. Be to, Kėdainiai daug labiau nei Reformacija, kuriai religiniu atžvilgiu atstovauja evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai, garsėja kaip daugiakultūris, daugiatautis miestas, o tai tuo pačiu reiškia ir religinę įvairovę: juk be krikščioniškų konfesijų – katalikų, liuteronų, reformatų, stačiatikių (senovėje dar būta ir arijonų) – mūsų mieste gyveno ir judėjai, ir islamo išpažinėjai. Kalbant apie Reformaciją kaip apie kultūrinį, religinį ir visuomeninį sąjūdį Lietuvoje, lygybės ženklo taip pat negalima dėti, nes šis judėjimas apėmė daug didesnę teritoriją, pradedant Mažąja Lietuva, baigiant Vilniumi, t. y. kraštu, kuris labai arti katalikiškosios Lenkijos. Kalbant matematiniais terminais, Kėdainiai buvo dėmuo, viena sudedamųjų dalių Reformacijos veiksme.

Kun. T. Šernas: Manau, kad negalima lyginti nelyginamų dalykų. Reformacija – pasaulinę įtaką turintis dvasinis, politinis, socialinis procesas. Kėdainiai yra nedidelis, bet svarbus Reformacijos įtaką patyręs miestas.

– Kokią įtaką Kėdainių miestui ir šaliai padarė tie penki šimtai Reformacijos metų?

Kun. A. Malinauskas: Reformacija, kaip reiškinys plačiąja prasme, yra ne tik kaip religinis sąjūdis, Kėdainiams turėjo tą pačią reikšmę, kaip ir visai valstybei, ir veikė įvairiausias sritis, tiek kasdieninį, tiek visuomeninį gyvenimą, kultūrą, švietimą, teisę, kokybiškai keisdama vertybių skalę, etines normas, visuomeninio gyvenimo nuostatas, stiprindama miestiečių luomą ir jo reikšmę valstybei, ugdydama pilietiškumą, jau nekalbant apie bažnytinę ir religinę reformas.

Jei ne Reformacija, dabartinė mūsų situacija būtų nekokia. Deja, Kėdainiuose, kaip ir visoje šalyje, nuo XVII a. pabaigos ėmė pūsti kiti politiniai vėjai, todėl šiandien apie Reformaciją kalbame jau tik kaip apie istorinį įvykį, kurio palikimas, laimei, nemenkas.

Kun. T. Šernas: Kėdainiuose, valdant Reformacijos gynėjams, buvo laisvė ir tvarka. Čia žmonės galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą, prekiauti. Kėdainiams būdinga daugiatautė  kultūrinė įvairovė. Buvo statomos mūrinės įvairių konfesijų ir religijų bažnyčios ir šventovės, mūrinių namų kvartalai, įsteigta reformatiška kolegija ir spaustuvė. Taip pat buvo įsteigta, ko gero, pirmoji privataus kapitalo bendrovė Lietuvoje. Šiam Kėdainių miesto vystymosi proveržiui impulsą suteikė būtent Reformacija.

Nepaisant to, Kėdainių senamiesčio gatvelėje yra meninis kūrinys iš metalo, kurio autorius pavaizdavo Reformaciją taip, kaip ją įsivaizdavo – kaip kandis, kurios „ėda Bažnyčios kūną“. Toks tendencingai priešiškas ne/susivokimas yra neretas.

– Ar galėtume įvardinti, ką reformacija Lietuvai davė ir ką atėmė?

Kun. A. Malinauskas: Diskutuojant apie Reformaciją ir jos privalumus, naudinga užmesti akį į pasaulio žemėlapį ir nors trumpai panagrinėti ekonominę ir politinę geografiją. Skandinavijos šalys, Didžioji Britanija, Šiaurės Europa, Šiaurės Amerika konfesiniu atžvilgiu yra akivaizdžiai protestantiškos, o tai reiškia, kad Reformacija ir jos idėjos jų vystymuisi turėjo nemažą įtaką. Kuo dar šios šalys be savo protestantiškumo išsiskiria iš daugelio kitų? Aukštu ekonominiu lygiu, pilietiškumu, visuomenės sąmoningumu. Pamenu, Gintaras Beresnevičius, žymus religijotyrininkas, publicistas, yra atkreipęs dėmesį į tai, kad protestantiškų šalių futbolininkai stadione žymiai rečiau užsiima vaidyba ir mažiau verkšlena.

[quote author=“kun. Arvydas Malinauskas“]Įdomu tai, kad netgi išplanavimo atžvilgiu Kėdainiai laikomi protestantiškojo praktiškumo kūriniu, nes miestas buvo statomas labai racionaliai ir novatoriškai, prisitaikant tiek prie reljefo, tiek prie juose įsikūrusių bendruomenių gyvenamų teritorijų.[/quote]

Kun. T. Šernas: Reformacija yra keičiantis procesas. Jis ne tik duoda ar atima – jis keičia. Štai Reformacija davė postūmį raštingumui, pirmą lietuvišką knygą, pirmą giesmyną, pirmą visą lenkišką Bibliją, pirmą laikraštį, krikščionio laisvės suvokimą, kitokį mąstymą, kitokį bendruomeniškumą, naujus politinius impulsus, skatino tautinę savimonę. Vėliau Reformacijos įtaka dėl Kontrreformacijos ir politinių įvykių, vykusių „Tvano“ chaoso laikotarpiu, diskriminacinių įstatymų ir savivalės labai sumenko. Paradoksalu, bet Reformacija davė/atėmė, t.y. davė pokyčius, nulėmusius Jėzuitų kolegijos – būsimo Vilniaus universiteto, taip pat pirmos kapitalo bendrovės steigimą ir net Šiluvos Marijos padavimo susiformavimą.

– Kodėl Kėdainiai tokie svarbūs šiame kontekste?

Kun. A. Malinauskas: Kėdainiai Reformacijos kontekste svarbūs tuo, kad jie, kaip jau minėjau, buvo vienas pirmųjų Reformacijos centrų Lietuvoje. Įdomu tai, kad netgi išplanavimo atžvilgiu Kėdainiai laikomi protestantiškojo praktiškumo kūriniu, nes miestas buvo statomas labai racionaliai ir novatoriškai, prisitaikant tiek prie reljefo, tiek prie juose įsikūrusių bendruomenių gyvenamų teritorijų. Kalbant apie Kėdainių svarbą šiame kontekste, būtina paminėti ne tik Kristupą ir Jonušą Radvilas, bet ir Šviesiąją gimnaziją ir prie jos veikusią Joachimo Jurgio Rheto spaustuvę, kurioje buvo išleistas pagrindinis evangelikų reformatų leidinys lietuvių kalba ,,Kniga nobažnistės krikščioniškos“, taip pat Adomą Freitagą, vieną žymiausių ano meto Europoje karo inžinierių, kuris, be to, dar buvo ir gimnazijos mokytojas, ir Jonušo Radvilos asmeninis gydytojas, ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje tuo metu žinomą pedagogą Adomą Rasijų. Reformacijos judėjimui svarbūs ir minėto leidinio autoriai Steponas Jaugelis Telega, Samuelis Tomaševskis, Samuelis Minvydas, Jonas Božimovskis, prisidėję ne tik tikėjimo raidos, bet ir prie lietuviškos raštijos. Be abejo, anų laikų Kėdainiai žymūs dar ir tuo, kad jie buvo taikaus įvairių tautų, kultūrų ir religijų sugyvenimo pavyzdys, o tai aktualu ir šiais laikais.

Kun. T. Šernas: Manau, jog Kėdainiams pasisekė keliais aspektais. Kurį laiką šis miestas priklausė Reformacijos šalininkams – Dubingių-Biržų atšakos kunigaikščių Radvilų giminei, kuri savo valdose palaikė gerą tvarką. Kita vertus, Europoje vykstant žiauriems tikėjimo karams, į palyginus gana ramią Lietuvą bėgo persekiojami evangelikai. Be abejo, saugiausia jiems buvo Kėdainiuose ir Biržuose, nes juos saugojo galingi ir įtakingi kunigaikščiai. Taip pat Kėdainiai turėjo pirmenybę tarp evangelikų reformatų ir lyginant su Vilniumi, kuriame vyko neramūs dalykai. Po kelių reformatų pogromų Vilniuje, kuriuos vykdė katalikai, remiami aukštosios dvasininkijos ir miesto valdžios, teisminio persekiojimo, Kėdainiai atrodė kaip laisvės, tvarkos, verslo ir ramybės oazė.

– Kėdainių šviesioji gimnazija XVII a. pradžioje buvo viena iš svarbiausių bei savo mokymo lygiu ir kokybe išsiskyrė iš kitų to meto gimnazijų. Nepaisant katalikų priešiško nusiteikimo reformatų mokyklų atžvilgiu, ji vis tik išliko iki šių dienų. Kaip manote, kodėl?

Kun. A. Malinauskas: Jei Šviesioji gimnazija būtų buvusi griežtai konfesinė, tai yra, jeigu joje būtų buvę mokomi tik reformatų ir liuteronų vaikai, jeigu ji būtų virtusi tik religine mokykla, tai ji vargu ar būtų išlikusi. Tačiau ši ugdymo įstaiga buvo svarbi ne tik protestantams, tai yra, mano paminėtiems liuteronams ir reformatams, bet ir visam miestui, nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo.

Kun. T. Šernas: Jėzuitams nerūpėjo griauti pastatų, kuriuose būdavo mokyklos ar spaustuvės. Jiems ir kitiems „uoliems katalikams“ rūpėjo griauti ne pastatus, bet patį reiškinį Reformaciją. Argi išliko Lietuvos Reformatų Sinodo gimnazijos Kėdainiuose ir Slucke? Išliko tik gražūs pastatai, bet šie pastatai, programos ir mokslo pobūdis – ne reformatų. Pavyzdžiui, Sinodas nebedaro jokios įtakos Kėdainių gimnazijoje. Mums, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai, ši Šviesioji gimnazija išliko tik kaip mūsų konfesijos ir Lietuvos istorinis paveldas. Dabar tai nebe reformatų, bet graži valstybinė mokykla. Taip pat ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios pastatas nuo pat 1940 metų iki šiol yra nacionalizuotas valstybės. Skirtumas tas, jog sovietmečiu bažnyčioje buvo sporto salė, o dabar muziejus.

– Kaip keitėsi reformacija per tuos penkis šimtus metų?

Kun. A. Malinauskas: Kalbant apie Reformaciją siauresne šio termino reikšme, formaliai ji, pasak istorikų, baigėsi su XVII a. Šiuo atžvilgiu ji negalėjo pasikeisti, nes kas įvyko, tas įvyko. Tiesa, žvelgiant į šį reiškinį platesniu žvilgsniu, reformaciją galima suprasti kaip procesą, nes ir pats žodis, išvertus lietuviškai, reiškia ,,at(si)naujinimas“. Vykstant tam tikram procesui, kinta priemonės, formos, keičiasi proceso dalyviai ir pan., bet turinys, kuris yra esminis dalykas, išlieka. O turinys šiuo atveju yra atsinaujinimas. Jis negali liautis, nes nei bažnyčios, nei visuomenė nėra tobulos. Negalima nurimti ir gyventi praeitimi, prisiminimuose, kitaip tariant, tuo, ką randame istorijos vadovėliuose, net jeigu ta praeitis ir labai graži. Kiekvienam laikmečiui reikalinga sava reformacija, neleidžianti apsnūsti, sustingti, pasitenkinti tuo, kas buvo pasiekta praeityje.

– Kaip manote, kodėl šiuolaikiniai žmonės taip vangiai dalyvauja reformatų gyvenime?

Kun. T. Šernas: Ką reiškia „reformatų gyvenimas“? Manau, kad kalbama apie krikščionių konfesiją, tas gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo „liuteronų gyvenimo“ ar kitų evangelikų gyvenimo. Pavyzdžiui, evangelikui reikia pačiam skaityti Bibliją, tikėti ir pasitikėti Evangelija. Tai asmeninis tikėjimas su asmenine atsakomybe savo tikėjimo išpažinimui. Kitose konfesijose teologija daugiau orientuota į puošnias apeigas, į masinio tikėjimo išraiškas. Kai kurių teologų nuomone, šis reformuotas tikėjimo išpažinimas yra „numitinantis“. Pavyzdžiui, pagonis gyvena mitu, o krikščionis – ne. Romos katalikas gali gauti paguodą prisilietęs prie kokio nors švento karsto ar kito objekto, o reformatas to nedaro ir negali. Jis tikėjimu yra įpareigojamas žvelgti giliau. Dabartiniai žmonės neišsižada dvasingumo, bet reformatiškas dvasingumas kitoks. Reformatui neužtenka tikėti, kad jis yra dvasingas, kad pagoniškai jaučia gamtą ar nematomą tikrovę, tiki mirusių šventųjų pasirodymais ir jų daromais stebuklais. Evangeliko tikėjimas ta prasme yra „numitinantis“, nes remiasi ne žmonių pasakojimais ir tradicijomis, bet tik Šv. Raštu. O tai  nėra savaime lengva.

[quote author=“ kun. T. Šernas“]Kėdainiai tikrai buvo ir dar bus istorinių Reformacijos atradimų ir, nuoširdžiai tikiuosi, gyva evangelinio tikėjimo ir laisvės vieta.[/quote]

– Jūs, kunige, esate sakęs: „Reformacija Lietuvai davė labai daug, Lietuva Reformacijai – kur kas mažiau.“ Ką tai reiškia?

Kun. T. Šernas: 2017 metais galvojau, kad Lietuva šiam „prasiveržimui“ davė kur kas mažiau. Dabar galvoju, kad gyvenant atsilikusioje visuomenėje, neramioje vietoje tarp nedraugiškų kaimynų, Lietuva davė ne tiek ir mažai. Pasižiūrėkime į Kėdainių senamiestį. Atsiminkime Radvilos Juodojo lėšomis įrengtas spaustuves, net pirmąją spausdintą Bibliją lenkų kalbą. Faktas, kad jo ainis Radvila Našlaitėlis vėliau masiškai supirkinėjo ir degino šias Biblijas, nepanaikina Radvilos Juodojo ir daugelio kitų evangelikų ilgalaikių pastangų prisidėti prie šio Evangelijos tiesos proveržio. Nepaisant  nesibaigiančių pastangų ištrinti Reformacijos dvasinį paveldą, Lietuva ir šiandien dar valgo šio evangelinio proveržio vaisius, nors ir nelabai žino, iš kur jie išaugę. 

– Toks gana liūdinantis klausimas, bet stebint dabartinę situaciją jis natūraliai iškyla: kaip manote, ar sulauks reformacija dar penkių šimtų metų ne tik Lietuvos centre, bet ir visoje šalyje?

Kun. T. Šernas: Mes net nežinome, kas bus šiandien ar kas bus rytoj. Tuo labiau nežinome, kas bus po penkių šimtų metų. Ar išliks šalis Lietuva, ar išliks pati žmonija? Istorikai mano, kad Reformacija pasibaigė 17-ame amžiuje. Vėliau visuomenės raidą lėmė jau ne tikėjimas, konfesiškumas, bet kiti faktoriai. Pavyzdžiui, svarbesni tapo mokslo ir geografiniai atradimai, kapitalo judėjimas ir politinių ideologijų raida. Tačiau teologai gali ir privalo žvelgti kitaip nei istorikai. Taip pat tą patį reiškinį turi matyti iš kitos pusės. Nors Reformacija yra platus, ne vien konfesinis reiškinys, bet kurgi jos šaknys? Visų pirma reikia suprasti, jog Reformacija yra tiesiogiai susijusi su Šv. Raštu, jos šaknys yra Evangelija. Todėl Reformacijos negalima uždaryti nei istoriniame laikotarpyje, nei vietoje, nei kultūroje. Kol bus žmonija, tol bus tikėjimas. Kol bus Romos katalikybė ir Rytų krikščionija, tol bus ir permanentinis procesas – Reformacija, kuri yra gyvas, besitęsiantis, įvairialypis procesas. Štai Kėdainiuose yra ne tik dar gyvos nuo seno esančios evangelikų bendruomenės, bet ir kuriasi naujos. Tai vyksta ir Lotynų, ir Šiaurės Amerikoje, ir Afrikoje, Azijoje, Rusijoje. Tai yra to paties 502 metų senumo evangelinio proveržio, vadinamo Reformacija, tolimesnis vystymasis.

– O gal kaip tik artėja reformacijos renesansas – juk daugelis žmonių kuo toliau, tuo labiau nusivilia Romos bažnyčia, vis krečiant ją įvairiems skandalams, nesusipratimams? 

Kun. T. Šernas: Nenorėčiau išskirti Romos katalikybės kaip labiausiai skandalais pasižymėjusios visuotinės Bažnyčios dalies. Ir pas evangelikus pakanka skandalų. Nes žmonės nėra idealūs, o skandalai visuomet buvo ir bus žmonijos ir visos krikščionijos gyvenimo dalis. Krikščionybė yra gyvas organizmas. Todėl, jei skandalas įvyksta pas Romos katalikus ar stačiatikius, skauda ne tik jiems, bet ir evangelikams. Manau, kad nežinome ir neįtariame, kieno ir koks bus renesansas…

– Ar Kėdainiai vis dar išliko svarbi Reformacijai vieta Lietuvoje?

Kun. T. Šernas: Lietuva jau pradeda pripažinti, kad būtent krikščionybė buvo ir yra svarbiausias, esmingiausias faktorius jos istorijoje ir likime. Taip pat po truputį „atranda“ ir suvokia Reformaciją Lietuvoje. O Kėdainiai tikrai buvo ir dar bus istorinių Reformacijos atradimų ir, nuoširdžiai tikiuosi, gyva evangelinio tikėjimo ir laisvės vieta.