Kunigaikščiu Skirgaila pramintas kijevietis kaime ruošė savižudišką pasipriešinimą

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Zagalcų kaimo, Ukraina

26 metų kijevietį Maksą Skirgielą universiteto bendramoksliai informatikai pirmame kurse, po to, kai dėstytojas Makso paklausė, ar šis nėra kilmingų Lietuvos kunigaikščių palikuonis, praminė kunigaikščiu. Vaikinas tiek profesoriui, tiek susitikęs su manimi paaiškino, jog nežino savo genealoginių šaknų, o iš senelio girdėjo vien tai, kad giminė yra kilusi iš kažkokio neva Skirgailai priklausiusio kaimo Baltarusijos pasienyje.

M. Skirgiela dirba informatiku, o laisvalaikiu kartu su tėvu, turinčiu dirbtuvėse tekinimo stakles, fronto kariams gamina šautuvų duslintuvus.

„Kariai per pažįstamus mus patys, be jokių skelbimų, susiranda, jiems duslintuvai labai praverčia, nes priešui tada sunku susekti, iš kokios vietos šaudo“, – pasakojo vaikinas.

Bėda ta, kad duslintuvai nuo šaudymo karščio gana greitai tampa nebetinkami, o naujų trūksta.

„Per duslintuvus ir metalines krosneles, kurių šią žiemą dėl energijos stygiaus visiems labai reikėjo, tėvas yra ties bankroto riba, nes pinigų neturintiems asmenims jas duoda nemokamai, o paskui nebeturi už ką net įsigyti medžiagų“, – teigė sūnus.

Antrą profesiją universitete besimokančio vaikino į kariuomenę neima, tačiau okupantams artinantis prie senelių sodybos Zagalcų kaime, kunigaikštis ruošėsi su dėde priešintis dviese. Slapta nuo senelių Maksas su mamos broliu Antolijumi prisiruošė Molotovo kokteilių, kuriais ketino apmėtyti keliu važiuojančius priešus, o po to kanalizacijos vamzdynu sprukti į pamiškę.

Tačiau Maksas laiku susivokė, kad tai beprasmybė, nes priešai viską stebėjo iš malūnsparnių, o be to, okupantai perspėjo, jog jei kaime kas nors nužudys jų karį, bus sušaudyti visi žmonės.

Į 60 km nuo sostinės nutolusius Zagalcus vaikinas nusprendė sprukti pirmą karo dieną, išgirdęs prasidėjusių mūšių Kijevo prieigose aidus. Tuo momentu kijeviečiai masiškai puolė bėgti iš sostinės, vieni į užsienį, o kiti nors į gretimus kaimus, manydami, kad juose bus saugiau.

Iš Kijevo į Zagalcus, kuriuose gyvena du tūkstančiai žmonių, aplinkiniais keliais pas gimines tada sugužėjo keli šimtai pabėgėlių, tačiau jų viltys, kad okupantai nereikšmingo kaimelio nelies, nepasitvirtino.

Okupantai nuo pirmos karo dienos įsitvirtino Zagalcų pašonėje esančiame Borodiankos miestelyje. Šis dvylikos tūkstančių gyventojų turintis miestelis per okupaciją tapo vienu iš labiausiai sugriautų Ukrainoje.

Borodianka bei Zagalcų kaimas yra įsikūrę skirtingose greitkelio Kovelis–Kijevas pusėse.Šiuo greitkeliu pirmą karo dieną į Kijevą skubėjo šešiasdešimt kilometrų nutįsusi Rusijos karinės technikos vilkstinė.

Nepavykus užimti Kijevo okupantai nusprendė atsitraukti ir dalis jų įsitvirtino Zagalcuose, ėmę plėšti sodybas bei prievartauti moteris.

„Kaime pasilikę keliasdešimt asmenų pasakoja, jog čečėnai ir buriatai laužėsi į kiekvieną namą, o vienas pirmųjų klausimų buvo, ar yra jaunų moterų“, – pasakojo 72 metų Makso senelis Griša Vovk.

„Nežinau, ar tą planą apmėtyti priešus Molotovo kokteiliais Maksimą paskatino kurti užviręs jo kunigaikštiškas kraujas, paveldėtas iš tėvo, ar kazokiškas iš mamos pusės, bet dėkoju Viešpačiui, kad nuo savižudiško ir bereikšmio ketinimo sustabdė“, – kalbėjo senelė Liudmila Vovk, apkabinusi anūką.

Šį Makso planą seneliai demaskavo tik po mėnesio, kai grįžę iš Slovakijos rado darže paslėptus kokteilius. Į Slovakiją nuo okupantų jie pabėgo pakvietus vienam iš senelės sūnų. Šis prašė tėvus pasilikti net ir po to, kad okupantai iš kaimo buvo išvyti.

„Vyrui sūnus jau buvo ir vairuotojo darbą suradęs, bet aš užprotestavau, pasakiau, kad suvėluosim sodinti bulves, ir grįžom“, – sakė senelė.

Parvykus į kaimą laukė sukrėtimas: nuo raketų antskrydžių buvo sudegęs namas, tvartas, vasarinė virtuvė, vištidė ir net šiltnamis.

„Manėm, kad teks gyventi po žemės pylimu įrengtoje daržovių saugykloje, kurioje slėpėmės kaime sprogstant bomboms, bet netrukus gavome Lenkijos padovanotą vagonėlį, ir žiemą neteko šalti“, – pasakojo senelė.

Tokių mažyčių konteinerinių namelių į kaimą buvo atvežta keliasdešimt – visiems, kas prarado būstą ir grįžo čia gyventi. Namelyje telpa dvi viengulės lovos, spinta, elektrinė viryklė, kriauklė ir valgomasis staliukas.

„Gyventi galima, bet vagonėlis vėsus, nes apšiltintas tik penkių centimetrų stiklo vatos sluoksniu, o dėl prastos vėdinimo sistemos sudrėkusius lovos čiužinius tenka kas dvi paras džiovinti, – skundėsi senelis.

„Blogiausia, jog vagonėlis yra šildomas elektra, o žiemą elektros pas mus nebuvo, gerai, kad Maksas su tėvu atvykę įrengė metalinę krosnį bei pristatė prieškambarį, tad nešalome“, – džiaugėsi senelė.

Kaimo kiemuose buvo pastatyti 34 tankai bei tanketės, iš kurių priešai šaudė į ukrainiečių pozicijas. Okupantai vylėsi, kad ukrainiečių artileristai nesiryš atsakomiems bombardavimams, kad nesugriautų namų, tačiau to nedarant priešo nebūtų pavykę išvyti.

„Užsakiau šventiką, kad ateitų pašventinti sodybos, nes vasarinės virtuvės siena yra apibėgusi kraujais, žmonės sako, kad čia žuvo keli jų kariai, nenoriu, kad imtų vaidentis košmarai“, – kalbėjo senelė. 

Makso seneliai viliasi, kad, gavus valstybės paramą, pavyks namą atstatyti, nes išorinės jo sienos liko tvirtos. Tikisi atkurti ir savo gyvulių ūkį, nes prieš karą laikė tris karves, aštuoniasdešimt vištų ir pulką žąsų, o paukščių kiaušiniai ir mėsa bei karvės pienas duodavo papildomų pajamų.

„Ta sodyba mus sieja su brangia praeitimi, viską juk statėme taupydami pinigus, kuriuos vyras uždirbo dirbdamas karvių fermos vedėju ir vykdamas į statybas Maskvoje, o aš vadovaudama kiaulių fermai, valgyklai ar triūsdama  agronome“, – ašarą braukė senelė.

Moteris pasakojo, jog su sutuoktiniu susipažino žemės ūkio technikume ir kartu jau yra pusšimtį metų.

Per karą abiem sunegalavo širdis, tačiau viliasi, kad gyvens ir naujame name, ir laisvoje Ukrainoje. „Žinot, aš „kacapų“ niekada nemėgau, nes jie mums kaip svetimkūnis, jei koks vyras į kaimą parsiveždavo iš kariuomenės rusę, tai nė viena iš jų nesimokė mūsų kalbos ir gėlynų neprižiūrėjo, o vaikystėje už tai, kad mokykloje kalbėjau ukrainietiškai, buvau pravardžiuojama višta“, – kalbėjo senelė.

Moteris priminė ir šlykščią apgaulę, kurią teko išgyventi jos tėvui, sovietų kariui, patekusiam į vokiečių konclagerį per Antrąjį pasaulinį karą.

Po karo į konclagerį atėję Kanados pareigūnai siūlė emigruoti į jų šalį, tačiau tėvas patikėjo rusų karininkų vilione, kad tėvynėje bus geriau, kad laukia draugai ir puikus gyvenimas.

Tačiau tikrumoje po trijų dienų tėvas buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą už tai, kad buvo uždarytas konclageryje ir taip galimai tapo draugišku Vakarams. Vėliau jam buvo leista grįžti į Ukrainą, tačiau tik į Donecko regioną, kur trūko darbininkų anglies šachtose.

„Ukrainiečius iš Donecko trėmė į Sibirą bei marino per sukeltą badą, o po to prikvietė rusus, kurie nesimokė mūsų kalbos, o 2014 m. panoro jungtis prie Rusijos, todėl būtinai privalome atsiimti savo žemes, negalime jų palikti okupantams“, – ryžtingai pasakė pensininkė.

Kaime jau atsidarė kelios maisto ir statybinių medžiagų parduotuvės, kurios pensininkams bei dirbantiems daug ką parduoda skolon.

Sugriauti yra ir neveikia paštas, seniūnija, valgykla, mokykla. Pasisekė užtat darželinukams, mat viena religinė Vengrijos organizacija atvežė dešimt konteinerių, kuriuos apjungusi įrengė darželį ir net kabinetą pirmokėliams.

„Čia karo pradžioje tikrumoje buvo blogiau nei Kijeve, nes sostinėje kelios parduotuvės veikė, o Zagalcuose viskas užsidarė ir savo ūkio neturėję žmonės ėjo pas mano senelius verkdami maldauti pieno, kiaušinių ar mėsos, tik tie produktai labai greitai užsibaigė“, –  prisiminė Maksas.

Vaikinas pažadėjo su tėvu padėti seneliams atstatyti sodybą ir viliasi, kad ateityje vėl gers jų karvytės duodamą pieną bei valgys naminius kiaušinius. Dar Maksimas pažadėjo, kad bandys aiškintis, iš kur yra kilę jo protėviai, paveldėję Lietuvos kunigaikščio pavardę.