Kuklūs karo didvyriai: „Tik vykdome savo pareigą tėvynei“
Kuklieji karo didvyriai – medikai Vladimiras Kudiajevas ir Ania Vlasova./Eldorado Butrimo nuotr.
Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Zoločevo, Ukraina
Keliaudamas po karo apimtą Ukrainą savo rašinių herojais dažnai pasirenku visiškai atsitiktinai sutiktus žmones. Taip nutiko ir pastarąjį kartą, kai veterinarijos klinikoje susipažinau su Ukrainos armijos majore Jelena Krivonos.
Tuo metu iš vieno atokaus kaimo buvau atvežęs moteriškę su šunimi, kuris susilaužė koją, pas veterinarą, o Jelena laukė apžiūros su dviem katėmis. Kadangi moteris dėvėjo karinę uniformą, nusprendžiau ją užkalbinti ir prisistačiau.
Jelena pasisakė esanti karo gydytoja, o susirgusias kates esą atvežė iš fronto, nes to paprašė jas priglaudę kovotojai.
„Kariai globoja žmonių paliktus gyvūnus, nes tai laiko savo pareiga, o sužinoję, kad vykstu į Charkivą, paprašė nuvežti pas veterinarą“, – sakė moteris.
Jeleną pavyko prikalbinti ilgesniam pokalbiui kavinėje, tačiau karo gydytoja kol kas nedavė leidimo jo paviešinti, nes sakė turi tai suderinti su vyru ir dukra, taipogi kariškiais. Tačiau majorė paprašė nuvykti į Zoločevo miestelį ir aprašyti du tenykštės ligoninės medikus, kurie mūšių dienomis esą elgėsi kaip bebaimiai didvyriai, bet yra kuklūs ir tuo nesigiria.
Penkiolika kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusio Zoločevo miestelio pavadinimą lietuviškai reiktų versti „Auksiūnai“. Vietos gyventojai puoselėja legendą, kad toks pavadinimas prigijo todėl, jog prieš 350 metų čia vyko kazokų mūšis su totoriais, ir pastarųjų vadas bėgdamas upėje pametė auksinį šalmą bei kardą.
Istorikai tokiai versijai nepritaria, tačiau neabejoja, kad šią karinę gyvenvietę prieš 350 metų įkūrė kazokai. Šio mano rašinio herojai – rentgenologas Vladimiras Kudiajevas ir slaugytoja Ania Vlasova – nebuvo tikri, ar turi karingų kazokų kraujo, tačiau didžiausio pavojaus metu tapo pasiaukojimo tėvynei pavyzdžiu.
„Kai kilo mūšis miestelio prieigose ir mums vieną po kito ėmė vežti sužeistuosius, trumpam pasimečiau, nes iki karo nebuvau mačiusi šautinės žaizdos“, – pasakojimą pradėjo A. Vlasova.
Moteris pasimetė ir todėl, kad ligoninėje liko vos kelios seselės ir keli gydytojai, mat dauguma su šeimas pabėgo. Spruko į Vakarų Ukrainą ar užsienį išsigandę, kad į Zoločevą okupantai gali įžengti bet kuriuo momentu. Mat keliais iki Rusijos sienos yra 25, o tiesia linija per laukus – vos 15 kilometrų.
„Neslėpsiu – baimė ne kartą kaustė mane ir tada, ir dabar. Gyvenu mažyčiame kaimelyje dešimt kilometrų Rusijos link ir į darbą ėjau pėsčia, nes pakeleivingų mašinų neliko. Nuolat nešiausi su savimi vaistinėlę, nes nežinia kada šalia išdygs priešas ir ką padarys“, – kalbėjo slaugytoja.
„Nerimas apimdavo ir tuomet, kai vienu metu atveždavo daug sužeistųjų, nes nebuvau tikra, ar įstengsime visus išgelbėti. Mirusius karius pervežant į morgą apimdavo liūdesys ir kartu pyktis ant priešų, nes dauguma žuvusiųjų buvo labai jauni. Galvojau apie širdgėlą, kurią išgyvena jų tėvai ar mylimosios“
Slaugytoja
Į gimtąjį jos kaimą neatlėkė nė viena priešo raketa, tačiau jos nuolat skrido virš stogų į kitas Ukrainos gyvenvietes. Slaugytoja su tėvais ir dukra apsigyveno neįtvirtintame rūsyje ir baiminosi, kad šalia sprogus bombai jie visi bus palaidoti po griuvėsiais.
Ligoninės darbuotojai pacientus pervežė į rūsį, ir patys jame irgi įsikūrė, tačiau visi irgi gyveno baimėje, mat priešo raketos pataikė į du kitus ligoninės pastatus – vaikų bei neurologinį skyrių. Pastatai sugriuvo, tačiau, laimė, iš jų visi jau buvo išsikraustę, todėl niekas nežuvo.
Tačiau trys žmonės žuvo šalia ligoninės stovinčiame daugiabučiame name į jį pataikius raketai. Be to, miestelio centre bomba užmušė seselę Natašą bei dar 3 žmones. Minėta seselė su dvylikamete dukra per raketų antskrydį įbėgo į slėptuvę, o vėliau išėjo į gatvę pažiūrėti, ar niekam nereikia jos pagalbos, ir tuo metu atskrido dar viena raketa, palikusi Natašos dukrelę našlaite.
„Nerimas apimdavo ir tuomet, kai vienu metu atveždavo daug sužeistųjų, nes nebuvau tikra, ar įstengsime visus išgelbėti. Mirusius karius pervežant į morgą apimdavo liūdesys ir kartu pyktis ant priešų, nes dauguma žuvusiųjų buvo labai jauni. Galvojau apie širdgėlą, kurią išgyvena jų tėvai ar mylimosios“, – kalbėjo slaugytoja.
Moteris neslepia, jog neramu jai ir dabar, nes vyras po kontūzijos fronte neteko akies, bet dėl to jo nepaleido ir paliko pirmoje fronto linijoje, mat karių trūksta. Neramu moteriai ir dėl sūnaus policininko, kuris kartu su kariais budi patikros postuose.
„Pergyvenu ir dėl to, kaip karas paveiks trylikametę dukrą, ir dėl ligotos mamos, nes stresas pablogino jos būseną. Bet minčių neiti į darbą nekilo nei čionykščių mūšių dienomis, nei dabar, girdint oro pavojaus pranešimus – tai mano pareiga tėvynei, nes ją užpuolė priešas“.
Rentgenologą Vldimirą Kudiajevą prašnekinti pavyko tik po ilgo įkalbinėjimo, nes šis buvo įsitikinęs, jog nepadarė nieko ypatingo, kad apie jį būtų rašoma.
„Vilniuje lankiausi tik kartą, grįždamas iš karinės tarnybos Karaliaučiuje, tačiau lietuviškų posakių žinojau nemažai, jų buvo išmokę pavaldiniai lietuvaičiai, kurių ten tarnavo stebėtinai daug“, – pasakojimą pradėjo vyriškis.
Gydytojo profesiją V. Kudiajevas pasirinko atsitiktinai. Grįžęs iš kariuomenės esą pamatė gatvėje iškabą, kad tarnybą atlikę jaunuoliai į Charkivo medicinos institutą priimami be konkurso ir susigundė. Baigęs mokslus gavo siuntimą dirbti į Zoločevą ir ten pasiliko, sukūrė šeimą, pasistatė ligoninės pašonėje namą.
Šalia ligoninės esančiame name bomba užmušė tris asmenis.
Aut. past.
„Kai antrą karo savaitę mus ėmė bombarduoti ir dauguma medikų pabėgo, aš direktorių užtikrinau, kad lieku, tad man, du dešimtmečius pensijoje esančiam 72 metų rentgenologui, teko atlaikyti trijų medikų krūvį: gavau sužeistuosius tirti ir ultragarsu bei visus laboratorinius tyrimus daryti“, – pasakojo pensininkas.
Vyriškis esą lakstė tiek, kad vakare nebejausdavo kojų. Numigti beveik nepavykdavo, nes sužeistuosius vežė dieną ir naktį. Kai visi persikraustė į rūsį, V. Kudiajevas miegoti liko rentgeno kabinete, kad bet kuriuo momentu galėtų skubiai imtis darbo. Liko kabinete nežiūrint to, kad skeveldros išdaužė langus, o viena prakirto skylę duryse.
„Kai atvežė pirmą sužeistą karį, visos keturios seselės puolė aimanuoti ir jį guosti, o aš sušukau: „Nurimkit, jį reikia ruošti tyrimams, kiekviena minutė brangi“. Seselės suprato, kad verkti reikia vien širdyje ir dirbo pasiaukodamos, išmoko greitai sukarpyti bei nuimti kario aprangą ir nuplauti purvą nuo kūno“, – prisiminė pensininkas.
Labai sunku esą buvo ir chirurgui, kuris operavo nesustodamas, nes pagalbininkai iš Kijivo atvyko vėliau. Rentgenologui iki dabar skauda širdį prisiminus, jog ne visus pavyko išgelbėti, nors to labai siekė žinodami, kad vaikinai buvo sužeisti gindami jų miestą ir kartu ligoninę bei pacientus ir medikus.
„Antrą kartą tokios įtampos ir krūvio turbūt nebeatlaikysiu, tačiau padėsiu kiek galėsiu, o jei bus lemta, mirsiu darbo vietoje, kaip kad gatvėje per sprogimą žuvo vaikų skyriaus seselė Nataša“, – pokalbį užbaigė V. Kudiajevas.
