Kritinis mąstymas. Arba kaip prisijaukinti pokyčius
Terminą „kritinis mąstymas“ pastaruoju metu girdime dažnai. Antai rinkiminės kampanijos metu viešojoje erdvėje skambėjo raginimas kritiškai vertinti partijų programas, kandidatų į Seimą pasisakymus. Deja, kritiniu mąstymu vadintas ir mėginimas įsiūlyti savo nuomonę ignoruojant, nuneigiant oponento turimą informaciją.
Esame kviečiami mąstyti kritiškai, o kasdienybėje ieškome palaikymo, pritarimo savo mintims ir teisiame mąstančius, gyvenančius ne taip kaip mes. Kritinio mąstymo sąvoka leidžia manyti, kad susiduriame su teoriniame diskurse egzistuojančia samprata, iš kurios realiame gyvenime naudos – kiek iš ožio pieno. Tačiau būtent kritinis mąstymas atveria kelią sutarimui ten, kur jis atrodė neįmanomas.
Su ekspertais aptariame praktinius kritinio mąstymo pritaikymo aspektus.
Laikas – brangiausias turtas
„Kritinis mąstymas tai sudėtingas procesas, kurio metu priimamos idėjos ieškoma jų prasmės, permąstomos jau turimos patirtys ir žinios“, – sako Vida Gudžinskienė, Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė, tarptautinės jungtinės studijų programos „Socialinis darbas su vaikais ir jaunimu“ vadovė.
[quote author=“Vida Gudžinskienė“]Jeigu turi skirtingą nuomonę, skirtingą pasaulėžiūrą – nesi dėl to mažiau vertingas.[/quote]
„Kritiškai mąstantis žmogus nepriima idėjų „aklai“, jis svarsto, lygina skirtingus požiūrius, kartais net visai priešingus, išklauso skirtingas nuomones ir pasikliauna ta informacija, kuri yra įrodyta, grįsta faktais“ – plačiau kritinio mąstymo terminą aiškina pašnekovė.
„Dažnai sakoma, kad gyvename informacijos eroje“, – pastebi ji. „Informacijos gauname labai daug, tačiau turime labai mažai laiko ją aptarti ir ja dalintis. O laiko reikia tam, kad išgirsti kito mintis, jas apmąstyti. Svarbu, kad kalbantis vyrautų pasitikėjimo atmosfera; būtinas kritinio mąstymo elementas – pagarba . Reikia mokėti išklausyti. Žmogaus nutraukimas, jam pradedant reikšti savo nuomonę – akivaizdus netolerancijos pavyzdys. Jeigu bendravimas tampa tik formaliu nuomonių išsakymu, nurodymais, kur link veda toks „dialogas“?
Klausydamas, stebėdamas kitą gali labai praturtėti, taip pat tą patirtį pritaikyti ir savo gyvenime. Viena kritinio mąstymo sąlygų – parodyti, kas yra vertinama. Matome, kaip gražiai žaidžia tėvelis su savo vaiku. Pagirkime jį, paskatinkime“.
Pašnekovė atkreipia dėmesį į žiniasklaidoje vyraujančią neigiamų faktų eskalavimo tendenciją. Ji prisimena, kiek dėmesio buvo skirta vadinamajai Saviečių tragedijai. „Taip tai kas įvyko – tragedija, tačiau kiek žurnalistų parašė apie socialinius darbuotojus, jų praktinį darbą, kasdienybę? Mes kiekvieną kartą kažko išmokstame, tik klausimas, ko. Jeigu nuolat akcentuosime negatyvų elgesį, tai taps norma. Ko, pavyzdžiui, galima išmokti iš tokių laidų kaip „24 valandos“ ar panašių į jas?“ – retoriškai klausia.
Kai žinome geriausiai
V. Gudžinskienė pastebi, kad kritiškas mąstymas ugdomas užduodant atvirus klausimus. Pavyzdžiui, paklausus jaunimo, kodėl, jų nuomone, jauni žmonės pradeda vartoti narkotikus galima išgirsti labai įdomių atsakymų, kurie padeda sukurti efektyvias prevencines programas. „Bet jeigu mes manysime, kad žinome geriau ir mūsų nuomonė svarbesnė, galime nepastebėti esminių dalykų“, – teigia pašnekovė.
„Kritiškai mąstyti gali ir darželinukas. Tačiau neretai mes patys užgesiname jo kūrybiškumą. Pavyzdžiui visi išmokstame piešti eglę šakomis žemyn. Tačiau jūs raskite tokią eglę, kurios šakutės nusileidusios žemyn. Jos auga į viršų! Tačiau džiaugiuosi, kad visuomenė keičiasi pozityvia linkme. Dirbdama su jaunais žmonėmis, pastebiu, kad jie atviri, drąsiau reiškia savo mintis, jas pagrindžia, argumentuoja“, – pastebi daugiau kaip dvidešimties metų dėstytojavimo patirtį turinti specialistė.
Kitaip nereiškia ne taip
„Mes negalime išbraukti savo patirčių. Kiekvienas augome skirtingose šeimose, kurios laikėsi skirtingų taisyklių. (Žinoma, kalbu apie visuotinai priimtinas, socialaus gyvenimo taisykles). Galbūt toje šeimoje tėtis ne kiekvieną kartą parnešdavo gėlių mamai, gal jisai šeimai paruošdavo vakarienę. Tačiau ar tai reiškia, kad vyras būtinai turi parnešti gėlių ar ruošti vakarienę? Yra daugybė būdų, kaip parodyti dėmesį. Jeigu turi skirtingą nuomonę, skirtingą pasaulėžiūrą nesi dėl to mažiau vertingas“, – sako V. Gudžinskienė. Svartydama apie kritinio mąstymo ugdymo svarbą ji teigia: „Lietuva –labai maža šalis, neturinti gamtinių išteklių. Kitiems mes galime būti įdomūs savo intelektualiniais sprendimais. Kūrybiškumą mums būtina ugdyti, tam kad išliktumėme perspektyvia tauta ir užimtumėme tam tikrą nišą. Kaip mes išliksime, jeigu negalėsime išreikšti savo nuomonės, ja nesidalinsime, negerbsime vieni kitų? Bendradarbiaujantys žmonės yra ateitis. Bendradarbiavimo įgūdžiai reikalingi visur: nesvarbu, ar tai bus veikla savo bendruomenėje ar projektas kuriame dalyvauja partneriai iš viso pasaulio, ar tiesiog kaimyniškas kiemo tvarkymas“.
Ar bijoti kritiškai mąstančio darbuotojo?
Nors kaip sakoma kritinis mąstymas – vertinama ir siektina savybė, tačiau ar iš tiesų taip yra? Ar nesuraukia antakių darbdavys, darbuotojo gyvenimo aprašyme prie savybių išvydęs įrašytą dar ir „kritinį mąstymą“. Ar tokia savybė nepranašauja amžinai viskuo nepatenkinto bambeklio, intelektualus, į svarstymus nugrimzdusio tinginio ar tiesiog negalinčios apsispręsti, neryžtingos asmenybės?
[quote author=“Danguolė Kraskauskienė“]Kritinis mąstymas – tai ne tik „svėrimas“ už“ ir „prieš“. Tai į konkretų sprendimą orientuota veikla, gebėjimas pažiūrėti į situaciją iš šalies bei drąsa paklausti: „o jei tai, ką aš žinau apie situacijos taisykles yra netiesa?[/quote]
„Priešingai“, – šypsosi karjeros koučingo specialistė, lektorė Danguolė Kraskauskienė, FITIN personalo valdymo ir darbuotojų ugdymo specialistų komandos narė. „Kritinis mąstymas yra privalumas o ne trūkumas. Tokio mąstymo stoka užkerta žmogui galimybes, verčia nuolat abejoti, nesiryžtant žengti pirmyn. Kritinis mąstymas – tai ne tik „svėrimas“ už“ ir „prieš“. Tai į konkretų sprendimą orientuota veikla, gebėjimas pažiūrėti į situaciją iš šalies bei drąsa paklausti: „o jei tai, ką aš žinau apie situacijos taisykles yra netiesa? Kas, jei viskas, kuo esu įsitikinęs nėra taip jau neginčijama?“. Tiek individualiose konsultacijose, tiek mokymuose lektorė dažnai pabrėžia, kad nėra absoliučios tiesos. „Palikdami vietos abejonei, paliekame sau galimybę tobulėti ir reaguoti į tai, kas IŠ TIESŲ vyksta aplinkoje. Vadinasi kalbėdami apie kritiškai mąstantį darbuotoją vietoje pikto, amžinai nepatenkinto niurzgos galima nupiešti energingo, žingeidaus, aktyvaus, veiklaus žmogaus paveikslą. Toks darbuotojas gali rasti sprendimą iš sudėtingiausių situacijų, pažvelgti kūrybingai į problemą ir pasiūlyti veiksmingą išeitį“.
„Jisai moka tuo mėgautis!“
Kalbant apie kritinį mąstymą, svarbu pabrėžti, kad šis procesas padeda atsikratyti įsitikinimų, kurie trukdo tobulėti. Ji prisimena, kaip pas ją atėjo klientas tvirtai įsitikinęs, kad uždirbti galima tik jei labai sunkiai dirbi, kitaip – pinigai yra „nešvarūs“, gauti nedorai. „Sesijų metu išsiaiškinome, kad kai kuriuos darbus jis atlieka itin profesionaliai ir jaučiasi pakylėtai, tokia veikla jam teikia malonumą. Tad kai darbai jam lengvi, jis jaučiasi blogai gaudamas už juos pinigus. Pasitelkus tą patį kritinį mąstymą žmogus suvokė, kad toks įsitikinimas nėra teisingas. Sunkų darbą galėjome išbraukti iš vertybių sąrašo“.
D. Kraskauskienė pridūrė, kad kritiškai mąstantis žmogus stengiasi atsiriboti nuo išvedžiojimų ir supranta, kad žmonės gali vieną ir tą patį veiksmą padaryti dėl milijono priežasčių. Jisai suvokia, kad yra tik sistemos dalis ir gali daryti savo aplinkai įtaką ir daro (jei nori), bet ne viskas priklauso tik nuo jo. „Kartais gyvenimas… tiesiog nutinka. Kūrybingas žmogus suvokia, kad pasaulis dinamiškas ir jį reikia pažinti nuolat. Ir dar – jisai moka tuo mėgautis“! – sakė lektorė.
Kritinis mąstymas – atspirtis vartotojiškoje visuomenėje
„Šiuolaikinė visuomenė dažnai vadinama vartotojiška visuomene, o kritinis mąstymas leidžia permąstyti vertybes“, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyresnysis patarėjas Egidijus Meilus. Jis pabrėžia, jog patys tėvai ugdytų kritinį vaiko mąstymą.
„Pažvelkime į reklamose perteikiamą sėkmingo žmogaus sampratą: žmogaus sėkmė siejama su daiktų turėjimu; sėkmingas žmogus vairuoja tam tikrą mašiną, naudojasi būtent tokiu telefonu ir t.t.. Jeigu tokių daiktų neturi, dirbama tam, kad juos įsigytum. Kuriama iliuzija, kad kažką įsigiję, pateksime į pasakų miestą… Vyresni vaikai suvokia reklamuojamo daikto savybes, atskirai jį nuo kuriamos aplink jį emocijos. Jie jau gali pamąstyti ar tikrai tas daiktas yra reikalingas, vertingas. „Jeigu mums teigiama, kad mėlynas daiktas yra pats geriausias, paklauskime, ar tikrai. Ar tikrai raudona visada yra raudona, o tai kas teigiama kaip vertybė, iš tiesų yra vertinga?“ – klausia E. Meilus.
Kai vaikas prašo lėlės iš televizijos ekrano, kaip elgiasi tėvai? Vieni lekia į parduotuvę ir nuperka, kiti pasiūlo palaukti – pataupyti, o gal betaupant kils mintis, kur naudingiau pinigėlius išleisti, kiti su vaiku atnaujina seną žaislą. Elgesio modelių yra daugybė. Tačiau, kaip pastebi E. Meilus, tėvai turi prisiminti, kad jie savo elgesio modelį perduoda ir anūkams…
