Krepšinio aikštelėje už Kėdainius kaunasi trys kraštiečiai

Rugsėjo mėnesio gale Lietuvos krepšinio padangėje gimė naujas krepšinio klubo pavadinimas. Kėdainių „Nevėžis“ sujungė jėgas su viena didžiausių lažybų bendrovių Baltijos šalyse „OPTIBET“.

Naujo generalinio rėmėjo atėjimas lėmė galutinius klubo pasikeitimus – mūsų krašto krepšinio komanda nuo šiol vadinasi „Nevėžis-Optibet“. O jame Kėdainių krepšinio vardą gina trys kraštiečiai.

Visi jie – įdomūs, kitokie, su išskirtinėmis istorijomis ir įdėmiai sekami Lietuvos krepšinio autoritetų. Visus juos kraštiečiai žino, bet galbūt atėjo metas su jais susipažinti iš arčiau? Matas Razbadauskas, Justas Tamulis ir Ignas Lukošius – trys vyrai, kurie komandai atiduoda daugiau, nei bet kuris kitas žaidėjas. Kodėl?

Nes jie žaidžia savo gimtajame krašte ir neša dvigubai didesnę atsakomybę už tai, kaip pasirodo Kėdainių krepšinio komanda.

Laužo mitus?

Kažin ar galima sugalvoti keistesnį derinį – programuotojas/krepšininkas. Bet būtent toks yra dvi, rodos, visiškai tarpusavy nesusijusias veiklas, sugebėjęs apjungti Ignas LUKOŠIUS.

Nuo pat mažens krepšinio mylėtojų šeimoje augęs Ignas žaidė gimtojo Surviliškio komandoje su gerokai vyresniais žaidėjais.

Vėliau persikėlė į sostinę, ten mokėsi ir dirbo, o laisvalaikiu žaidė mėgėjų lygose. Vis dėlto pats krepšininkas sako, kad anoks čia keistumas būti sportuojančiu programuotoju. Tiesa, retas kuris programuotojas sportuoja profesionaliai.

„Yra toks mitas, kad programuotojai – visiškai ne sportiški. Įsivaizduoja žmonės juos kaip nuolat prie kompiuterio susisukusius, bet iš tiesų šitas mitas ir tėra tik mitas.

Pažįstu labai daug programuotojų, kurie laisvu laiku sportuoja. Ir nebūtinai krepšinį ar kitą komandinį sportą, bet tiesiog sporto salėje, ar bėgioja, žaidžia tenisą. Kai darbas sėdimas, ir reikia, ir norisi paskui pajudėti“, – sako I. Lukošius.

Peržiūra Italijoje

Vienas iš įsimintinesnių Igno krepšinio gyvenimo nuotykių – peržiūra Italijos Brindizio „Happy Casa“ komandoje. Pusantro mėnesio trukusi praktika ten žaidėjui atnešė daug naudingos žaidybinės patirties, ką jau kalbėti apie solidų pavadinimą krepšininko karjeros eilutėje.

„Darbe suprato mano norą žaisti krepšinį, juk tokia proga pasitaiko ne kas dieną. Darbus kuriam laikui pristabdžiau, darbe man pažadėjo saugoti mano darbo vietą, na, o jei negrįšiu, jau žiūrės, kaip suktis.

Buvo keista būti toliau nuo Lietuvos, toliau nuo namų. Bet tikrai nesigailiu ten važiavęs, tai buvo labai gera patirtis – klubas puikus, komandos darbo organizavimas tikrai geras. Žaidžiant ten tikrai nepastebėjau kažkokio išskirtinai kitokio žaidimo ritmo“, – kalba Ignas.

Paklaustas, ar nebuvo kultūrinio krepšinio šoko pereinant iš lietuviško žaidimo stiliaus į itališką, jis sako, kad pas Molėtų „Ežerūno“ trenerį Gintautą Vileitą buvo labai daug greito krepšinio, greito puolimo. Visą vasarą, prieš vykstant į Italiją, Ignas Lukošius labai daug treniravosi ir buvo pasiruošęs tam, kas jo laukė Italijos klube.

Širdyje – krepšininkas

I. Lukošius, nors ir derina du skirtingus darbus, širdyje – tikras krepšininkas. Šypsodamasis ir sako, kad norėtų ateitį sieti tik su krepšiniu, tačiau pragmatiškas požiūris ir atsakomybė visgi verčia žvelgti ne taip lengvabūdiškai.

„Viskas priklauso nuo rezultatų. Dabar daug dėmesio skiriu krepšiniui. Žinoma, derinu krepšinį ir programavimą, gerai tai, kad dirbti galiu nuotoliniu būdu, tad kol kas leidžiu laiką Kėdainiuose ir galiu ramiai treniruotis ar žaisti rungtynėse.

Jei krepšinis gerai seksis, manau, galiausiai visas jėgas tik jam atiduosiu“, – svarsto „Nevėžio-Optibet“ vidurio puolėjas.

Jis sako, kad žaidžiant savo krašto komandoje pliusų daugiau, nei bet kur kitur. Čia prisideda ryškus noras kovoti už savo kraštą ir labai stiprus, net asmeniškas fanų palaikymas.

O ką apie tokį Igno karjeros posūkį pasakytų jo šeima?

„O, jie sakė, kad jau anksčiau krašto klube žaisti reikėjo, – juokiasi krepšininkas. – Žinoma, jie džiaugiasi ir palaiko, kitaip ir būti negali. O smagiausia tikriausiai, kad esu arčiau namų, kad dažniau susitinkame, dažnai tėvus aplankau“, – sakė I. Lukošius.

Jauniausias puolėjas

Jeigu Ignas šalia krepšinio dar ir programuoja, tai Matas RAZBADAUSKAS greta dar… mokosi mokykloje. Nuo trečios klasės krepšinį žaidžiantis jauniausias ekipos žaidėjas paskutinius metus mokslus kremta „Atžalyno“ gimnazijoje ir Kėdainių sporto mokykloje.

„Nesu moksliukas, bet nesu ir tas, kur visai jau prastai mokosi. Tiesiog kartais sunku būna suderinti krepšinį ir pamokas.

Manau, vis dėlto mokslų numesti ir apleisti nevalia. Man sekasi neblogai anglų kalba, biologija, istorija man patinka. Dar negalvojau apie studijas, bet jeigu pasirinksiu kažkokias, reikės pasistengti, kad pavyktų suderinti krepšinio karjerą ir mokslus“, – sako Matas.

Vaikinas kuklinasi pasakodamas, kaip pateko į krašto LKL komandą – sako, kad vienos regioninės krepšinio lygos treniruotės metu į salę atėjo tuometinis „Nevėžio“ treneris ir, pasakęs, kad Matas visai neblogai atrodo, pasikvietė jį į komandą.

Tiesa, visgi galima numanyti, kad vaikinas atrodė ne „visai neblogai“, o net labai gerai – juk į LKL komandas vidutiniokai nepapuola!

Svarbiausia – kompromisai

O koks jausmas moksleiviui žaisti su vyresniais ar  solidesnę žaidybinę patirtį turinčiais žaidėjais?

„Komandoje su bendraamžiais žaidžiau vienoje pozicijoje, o atėjęs į „Nevėžį-Optibet“ žaidžiu kitoje pozicijoje, todėl man tenka daug mokytis, kartais rodos, kad vos ne nuo nulio.

Ir iš tiesų atėjus pradžioje atrodė, kad bus sunku bendrauti, nes komandos nariai vyresni visi. Nepažįstami buvome, na, kažkaip buvo sunku. Bet vėliau įsibendravome, vyresnieji duodavo patarimų, padėdavo. Dabar esame draugiški ir už arenos ribų, einame papietauti, pavakarieniauti kartu, leidžiame laiką“, – sako vaikinas.

Matas kalbėdamas vis kuklinasi – sako stebėdamas krepšinį vis pasvajojantis, kad kada nors pasieks Eurolygos, NBA krepšininkų lygį, bet balse vis nuskamba abejonė.

O mes sakome – tikrai pavyks! Juo labiau kad vaikinas puikiai supranta, kad krepšinyje svarbiausia ne vienas žmogus, o komanda.

„Manau, svarbiausia yra sutarti komandoje, nesikivirčyti, nebandyti būti visada teisiam, o ieškoti kompromisų. Juk tai komandinis žaidimas. Reikia komunikuoti“, – sako M. Razbadauskas.

Žaidė Rumunijoje

Justas TAMULIS – 194 cm ūgio atakuojantis gynėjas, kuris vienintelis iš kraštiečių klube užsiima tik krepšiniu. Justas iš žaidžiančių kraštiečių turi daugiausiai žaidybinės patirties, o jo atstovautų klubų sąraše – ne viena užsienio ekipa.

„Žaidžiau „Žalgirio“ dubleriuose iki 20 metų, vėliau persikėliau į Ispanijos antrąją lygą. Tiesa, taip susiklostė, kad viduryje sezono persikėliau į Kėdainių „Nevėžį“.

Pabaigęs sezoną čia, vėliau persikėliau į „Pieno žvaigždes“, tada vėl grįžau į Kėdainius.

Po sezono savo krašto komandoje apie dvejus metus žaidžiau Rumunijoje, tuomet vėl grįžau į „Pieno žvaigždes“, na, ir galiausiai kelias mane vėl atvedė į Kėdainius“, – savo žaidybines rokiruotes trumpai nupasakoja J. Tamulis.

Iš tiesų kalbant apie krepšinį, retas kuris pagalvotų apie Rumuniją. Justas sako, kad ir pats prieš vykdamas ten jautė stiprų skepsį – ar tikrai ten viskas bus gerai? Ir vis dėlto, sako jis, ta šalis jį nustebino iš labai malonios pusės.

„Patekau į labai gerą organizaciją, kuri labai rūpinosi žaidėjais, o sąlygos buvo sudarytos pačios geriausios. Džiaugiausi visu tuo, ką turėjau ten.

Tiesa, antri metai Rumunijoje buvo kiek kitokie, sutartį pasirašiau vėliau, na, ir išėjo kaip išėjo, bet praėjus pusei sezono persikėliau į „Pieno Žvaigždes“.

Žmonės nuvertina gal, kad tai ne krepšinio šalis, bet mano patirtis rodo, kad ten organizacijos neblogos, stengiasi lygiuotis į krepšinio šalis ir investuoja į žaidėjus“, – sako krepšininkas.

Trečias kartas

J. Tamulis krašto komandoje žaidžia jau trečiąjį kartą. Ar trečias kartas nemeluos? Pamatysime sezono pabaigoje. Žaidėjas neslepia – komanda pasikeitė ne tik išoriškai (logotipas, pavadinimas), bet ir vidumi. Tai ir paskatino patyrusį krepšininką vėl grįžti į Kėdainių areną, tik šį kartą su ženkliai didesniu pasitikėjimu savo komanda.

„Lyginant prieš porą metų koks buvo „Nevėžis“ ir koks yra dabar – tai du visiškai skirtingi krepšinio klubai. Dabar „Nevėžis-Optibet“ yra labai aukštame lygyje. Sąlygos žaidėjoms sudarytos puikios, treneriai, klubo savininkai – investuoja į žaidėjus, stengiasi sudaryti kuo patrauklesnes sąlygas. Labai džiaugiuosi kad čia esu ir, manau, kad klubas yra puikiame kelyje.

Dėl visų šių pokyčių grįžti čia visai nebuvo baisu. Žinau, kad atėjo žmonės, kurie supranta, ką daro.  Supranta krepšinį, žino, ko reikia žaidėjams. Dabar čia žaisti malonu“, – šypteli Justas.

[quote author=“J. Tamulis“]Žaidžiant Kėdainiuose yra dar didesnė motyvacija. Matai salėje pažįstamus veidus, sušildo žinojimas, kad jie ateina palaikyti. Streso dėl to nėra jokio. Galų gale – tai profesionalumo dalykas. Mokėti žaidžiant atsiriboti nuo perteklinių emocijų ir susikoncentruoti tik į žaidimą.[/quote]

Karantino žaidimas

Tiesa, nors karantino sąlygų šiuo metu nėra, daugelis supranta, kad jos gali ir grįžti. Net ir be karantino žaidimas yra kitoks – su mažiau žiūrovų arba net visai be jų (kaip žaidžiant su Berlyno ALBA).

Vis dėlto visi trys krepšininkai vieningai sako – žaidimas su fanais yra nepalyginamai geresnis, nei tuščioje salėje. O dar kai tie fanai – savi žmonės…

„Žaidžiant Kėdainiuose yra dar didesnė motyvacija. Matai salėje pažįstamus veidus, sušildo žinojimas, kad jie ateina palaikyti.

Streso dėl to nėra jokio. Galų gale – tai profesionalumo dalykas. Mokėti žaidžiant atsiriboti nuo perteklinių emocijų ir susikoncentruoti tik į žaidimą. Kaip ir bet kurioje kitoje komandoje – išeini į aikštelę ir pamiršti viską. Nesvarbu kur, atiduodi save visą.

Faktas, kad su žiūrovais atmosfera kitokia. Fanai „užkuria“ paskutines jėgas. Kita vertus, kai girdi priešininkų komandos fanų šūksnius, taip pat sukyla motyvacija, atsiranda noras juos „nubausti“,– sako Justas, ir visi trys prapliumpa juokais.

Tuo tarpu Matas, kurio žaidybinė patirtis dar nėra tokia gausi, atvirauja – jam žinant, kad salėje daug žiūrovų, streso būna kiek daugiau. Tiesa, sako jis, su kiekvienomis rungtynėmis vis lengviau, ir tą krepšininkui reikalingą storą odą vaikis auginasi nepaprastai greitai.

„Savo metų komandoje kai žaidžiau, pažiūrėti rungtynių ateidavo dažniausiai tik žaidėjų šeimos nariai. O aukštesnėje lygoje žaidžiant būna jauduliuko daugiau, bet su praktika jau auga pasitikėjimas savimi ir jau lengviau atsiriboti nuo pašalinių veiksnių.

Tiesa, kai žaidėme su „ALBA“ buvo tikrai keista – juk tai komanda, kurios žaidimą stebėdavau per televiziją, o čia stojome akis į akį su tais žaidėjais. Jaudulio buvo, bet labiau – prieš rungtynes. Prasidėjus žaidimui pamiršti, kokia komanda priešais stovi, žaidi geriausią žaidimą ir tiek“, – sako vaikinas.  

Tikisi geriausių rezultatų

Kaip sako Justas, nė viena komanda sezono nepradeda galvodama, kad liks turnyrinės lentelės apačioje. Ir nors Kėdainių krepšinio komanda kasmet krepšinio gerbėjus maitindavo pažadais apie solidesnes vietas turnyrinėje lentelėje, šiemet norai turi realius šansus virsti realybe.

Jaunai komandai krepšinio ekspertai žada 7 vietą sezono gale, o tai net geresnis rezultatas, nei planuoja pasiekti komandos vadovybė.

Ir vis dėlto krepšininkų paklausi, ar netrūksta jiems krepšinio mohikano rankos aikštelėje, čia pat noriu nusikąsti liežuvį – juk J. Tamulis išties gali būti laikomas vienu „senesnių“ krepšininkų.

„Taip, komanda jauna, bet tikrai netrūksta kažkokių vyresnių žaidėjų. Juk yra patyrę treneriai, be to, manau, kad visi draugiškai kartu, vienas kitam padėdami, nueisime toli.

Man netrūksta kažkokių super vyresnių žaidėjų. Nėra juk visi 18-mečiai, na, vis tiek yra solidžių žaidėjų“, – sako Justas.

Jam antrina ir Ignas, kuris pirštu duria į patį Justą, vadindamas jį krepšinio mohikanu, na, o Matui visi komandos draugai yra tie vyresnieji, kurie mielai savo žiniomis dalinasi su jauniausiu komandos nariu.