Kremlius ne tik bombarduoja Čuhujivą, bet ir savinasi dailininko I. Repino atminimą

 Kremlius ne tik bombarduoja Čuhujivą, bet ir savinasi dailininko I. Repino atminimą

Vaikiški batukai mėtosi griuvėsiuose prie namo, kuriame žuvo trys kaimynai, o keturi buvo sunkiai sužeisti./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Čuhujivo, Charkovo sritis

Prieš 386 metus liepęs įkurti karinį Čuhujivo miestelį Rusijos sienų apsaugojimui nuo totorių įsiveržimo, caras Michailas Romanovas negalėjo įsivaizduoti, kad 2022 metais Čuhujivas suvaidins labai svarbų vaidmenį priešingos krypties invazijoje. Šį kartą Čuhujivas privalėjo ne saugoti Kremlių nuo įsiveržėlių, bet statė užkardą barbariška tapusiai Maskvai.

Vos keturiasdešimt kilometrų nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkovo nutolęs Čuhujivas neleido apsupti šio didmiesčio ir veržtis barbarams pro jį į Ukrainos gilumą. Būtent Čuhujivo 92-oji motorizuota artileristų ir tankistų brigada atliko pagrindinį vaidmenį ginant šį fronto ruožą ir pereinant Ukrainos kariuomenei į kontrpuolimą Charkovo regione.

Tai, kad vos 32 tūkstančius gyventojų turinčiame Čuhujive susikerta Rusijos ir Ukrainos istoriniai interesai, liudija ir Maskvos bei Kijevo ginčai dėl čia gimusio garsaus dailininko Iljos Repino. Maskva jį vadina garsiausiu XIX amžiaus Rusijos dailininku, o Kijevas šį kazokų karių palikuonį laiko bendru Ukrainos ir Rusijos dailininku.

I. Repinas išgarsėjo realistiniais portretais bei gamtos peizažais ir istorinėmis tapybomis, o prie garsiausių jo darbų yra priskiriami paveikslai „Burliokai prie Volgos“ bei „Zaporožiečių atsakymas Turkų sultonui“.

I. Repino gimtajame name Čuhujive įrengtas dailininko muziejus per šį karą nenukentėjo, tačiau dabar uždarytas lankytojams.

83 metų pensininkė R. Šapovalda bijo, kad skeveldrų suvarpytas ir suskilęs jos butas žiemą gali sugriūti./Eldorado Butrimo nuotr.

Užtat mieste galima „pasigėrėti“ barbariškų Maskvos sprogdinimų sukeltais sugriovimais. Čuhujivo pavadinimas yra siejamas su totorių kalbos žodžiu „čugu“, reiškiančiu marškinius su plačiomis rankovėmis.

Kadangi 1638 metais įkūrus Čuhujivą šiose vietovėse buvo mažai gyventojų, į tvirtovę buvo atkeldinti 400 kazokų iš kitur ir 1 500 kalmukų iš Rusijos šiaurės, atvežusių pomėgį dėvėti totoriškus marškinius „čugu“.

Įkurtas kaip karinis miestas Čuhujivas tokios paskirties niekada ir neprarado. XlX a Čuhujivas tapo aplinkinių aštuonių karinių gyvenviečių centru, o vėliau carai čia įkūrė elitinį ulonų pulką.

Sovietmečiu Čuhujive veikė prestižinė SSSR karinių oro pajėgų akademija bei artileristų mokykla, o vietos aerodrome leidosi patys didžiausi kariniai lėktuvai. Prieš trisdešimt metų Ukrainai tapus nepriklausoma Čuhujivas išsaugojo karinę paskirtį ir čia paruošti kariai buvo siunčiami į pačias sudėtingiausias tarptautines misijas.

Per Antrąjį pasaulinį karą net 1 700 Čuhujivo gyventojų pelnė apdovanojimus už nuopelnus fronte, o žuvusiems keturiems tūkstančiams vietos kariškių atminti mieste stovi didžiulis paminklas.

Dailininkas I. Repinas gimė kazokų šeimoje Čuhujive, bet Maskva savinasi jo atminimą./Eldorado Butrimo nuotr.

Vos keliasdešimt metrų nuo šio paminklo neseniai į žemę buvo įbesta granitinė plokštė su užrašu, kad toje vietoje iškils paminklas kariams, žuvusiems per 2022 metais prasidėjusį karą su Rusija.

Šalia esančioje medžių alėjoje buvo įsmeigta dviejų metrų aukščio raketa, kurią priešai šiemet paleido į Čuhujivą. Nuo tokių bei dar didesnių raketų jau žuvo per keturiasdešimt vietos civilių, o kiek žuvo karinėse bazėse esančių kariškių, neskelbiama.

Per bombardavimus Čuhujive buvo sugriauta ar apgadinta 80 namų ir per tris tūkstančius butų. Miesto gyventojus bei visą šalį labiausiai sukrėtė birželio 25-osios nakties įvykiai, kai priešo iššautos raketos pataikė į kultūros namus bei mokyklą ir užgriuvo jos rūsyje pasislėpusius žmones.

Abiejuose rūsiuose buvo sužeista po keliolika žmonių, iš kurių trys, buvę kultūros namų slėptuvėje, mirė nuo patirtų sužalojimų. Žuvo 83 metų senolė bei du garsūs vietos savanoriai, kasdien savo iniciatyva virę valgyti slėptuvių gyventojams. Našlaičiais paliko du trisdešimtmetės savanorės Viktorijos ir keturi 36 metų Sardoro vaikai.

Kultūros namų griuvėsiai net dabar, praėjus penkiems mėnesiams po sprogimo, atrodo sukrečiančiai. Šiuos griuvėsius bei bendrai Čuhujivą apžiūrėti gali ne visi, mat į karinį miestą yra įleidžiami tik čia prisiregistravę asmenys bei kariškiai.

Lenkijoje vaikų aukle dirbanti Irina grįžusi į Čuhujivą miega rūsyje, nes bijo sprogimų./Eldorado Butrimo nuotr.

Tai žinodamas ryžausi gudrybei – į Čuhujivą vykau didelį lanką darančiu ir net pusantros valandos vykstančiu traukiniu, nors mašina iš Charkovo čia atvažiuojama per dvidešimt minučių. Gudrybė pavyko ir niekas geležinkelio stotyje manęs nesustabdė, nors vėliau keli policininkai visgi stebėjosi, kaip čia patekau neturėdamas karinės akreditacijos.

Pasivaikščiojimas po Čuhujivą nebuvo malonus – mat kas valandą skambėjo oro pavojaus sirenos ir aidėjo apylinkėse vykstančių sprogimų aidai. Vietiniai į tuos garsus nekreipė dėmesio, tačiau parduotuvės bei bankai, paštas paskelbus oro pavojų trumpam užsidarydavo.

Mieste labai daug kariškių ir karinių mašinų, o išvykstant iš jo teko regėti labai ilgas tankų kolonas. Tai, kad Čuhujivas yra ypatingos rizikos miestas, paliudijo gatvėje užkalbinta vieno kareivio mama. 48 metų Irina prisipažino, jog kažkada dirbo mokytoja, tačiau vėliau dėl didesnio atlygio ėmė vykti į Lenkiją bei Čekiją, kur dirbo vaikų aukle.

„Prasidėjus karui grįžau čia, nes noriu būti arčiau savo sūnaus Vadimo, kuris yra profesionalus kariškis ir 92-ojo motorizuoto bataliono gretose kovoja fronte“, – pareiškė Irina.

Moteris prisipažino, kad Vadimas yra jos vienturtis sūnus, dėl kurio gyvybės ji taip esą pergyvena, kad neįstengė pasilikti Lenkijoje ir nusprendė būti šalia.

Šalia Antrajam pasauliniam karui skirto monumento ateityje iškils ir skirtas šio karo didvyriams ukrainiečiams./Eldorado Butrimo nuotr.

„Aš bijau ir dėl savo gyvybės, todėl miegu ne bute kartu su mama, bet rūsyje, nes Čuhujivo apylinkėse kas naktį aidi sprogimai, prie kurių neįstengiu priprasti“, – sakė moteris.

Panašiai kalbėjo ir čia gyvenanti, bet Charkove dirbanti anesteziologė Oksana. Moteris papasakojo, kad kilus karui dangus dieną naktį buvo raudonas nuo sprogimų, o vietos kariškiai sunaikino du tiltus, kad okupantai negalėtų įsiveržti.

Iš užkalbintų praeivių vienintelė 83 metų Raisa Šapovalda sutiko pasisakyti savo pavardę, nes kiti prisibijojo būti minimi laikraštyje. R. Šapovalda prašė parašyti laikraštyje pagalbos kreipimąsi: ar galėtų kas nors padėti jai įsidėti skeveldrų išmuštus langus, užtaisyti stogo skyles bei suskilusias buto sienas.

Moteris gyvena šalia namo, į kurį liepos 16 dieną atskridusi bomba užmušė tris asmenis ir keturis sunkiai sužeidė. Tame apgriuvusiame dviaukščiame aštuonių butų name dabar niekas nebegyvena, o iš šalia stovinčio analogiško namo visi gyventojai irgi išsikraustė, išskyrus R. Šapovaldą.

„Aš neturiu nei giminių, nei santaupų kitam butui išsinuomoti, o pagalbos iš miesto nesulaukiu, nors gyvenu kartu su insulto neįgaliu paverstu 75 metų broliu“, – liūdėjo senutė, pakvietusi apžiūrėti sprogimo apgadintą jos butą.

Moteris aimanavo, kaip reikės iškentėti nešildomame ir skylėtu stogu bute žiemą, tačiau buvo išdidi – atsisakė priimti iš manęs pasiūlytą nedidelį kiekį pinigų.

Po kultūros namų griuvėsiais žuvo trys asmenys./Eldorado Butrimo nuotr.

„Jums tų pinigų pačiam prireiks, o man reikia statybininkų pagalbos, kad butą paruoštų žiemai“, – pasakė senutė ir palydėjo į lauką aprodyti susprogusio kaimyninio namo griuvėsių.

„Bomba atskrido ryte, trečią valandą, kai driokstelėjo, net mano buto grindys sudrebėjo, o aš iš lovos spiegdama iššokau“, – pasakojo moteris.

R. Šapovalda papasakojo, kad pirmame aukšte žuvo jos gera draugė, irgi pensininkė Nadežda, o antrame aukšte penktame bute žuvo vyras ir žmona Kolia bei Sonia.

Ženiai iš antro buto pirmame aukšte buvo nutraukta pėda, bet gydytojai ją esą prisiuvo. Marinai iš viršaus esą labai pasisekė – kai butas sugriuvo ji su lova nuvirto žemyn, bet mūro luitai ir balkiai nukrito šone pusmetriu toliau ir ši nepatyrė net menko įbrėžimo.

„Papasakokit Lietuvoje, ką matėte: kad sprogdinamos mokyklos ir kultūros namai, o aš, vargana senutė, būsiu priversta kartu su neįgaliu broliu šalti žiemą bute be langų, kiauromis sienomis ir stogu, kad gyvename nuolatinėje baimėje“, – paprašė atsisveikindama senutė ir peržegnodama palinkėjo sėkmės kelionėse po kariaujančią Ukrainą.

5 Komentarai

  • Koks hujevas, nuotrauka pažiūrėkit

  • iki neužgrius kur kokiame rūsyje nuolaužos.Pasirodo,kad į slaptą Čiugujevą galima atvykt pašnipinėti pisoriaus išbandytu geležinkeliu.

  • ,,Po riekie plyviot kuvalda iz siela Čiugujevo-i kuda že ty pyvioš,železiata ch*jevo?“

  • Gorodoko kacapų vata kaip visada nerimsta.

    • Ir hitleris vis nerimsta, kaip pasiutęs šuo vis nori įkasti kitaminčiams!
      Vienas idiotas pasakas rašo, o kitas vis jam pritaria!

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video