Kraštietė Rasa Aškinytė: apie knygų kūrimą, leidybą ir gimtuosius namus

 Kraštietė Rasa Aškinytė: apie knygų kūrimą, leidybą ir gimtuosius namus

Iš Kėdainių krašto kilo daug garsių kultūros atstovų – rašytojas Juozas Paukštelis, rašytojas bei Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Galbūt ne visiems žinoma, bet iš Kėdainių krašto taip pat kilusi Vilniuje gyvenanti rašytoja Rasa Aškinytė, kurios knyga „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ 2014 m. laimėjo „Metų knygos“ nominaciją „Metų knygų“ rinkimuose. Pakalbinome rašytoją apie kūrybą, knygų leidybą ir prisiminimus apie gimtąjį kraštą – Kėdainius.

– Kraštiečiams esate pažįstama kaip pripažinimo susilaukusių knygų rašytoja. Ne kiekvienas žino, kad esate kilusi iš Kėdainių. Kokie ryšiai jus sieja su šiuo kraštu, ar į jį dar sugrįžtate?

– Su Kėdainiais mane sieja tas pats ryšys, kas sieja su pačiu gyvenimu – tėvai. Į Kėdainius mane atsivežė trejų, o septyniolikos jau išvažiavau į Vilnių. Todėl viskas, ką aš iš to laikotarpio atsimenu, susiję su mokykla.

Visomis progomis dėkoju savo mokytojams. Mokytojo profesija suteikia daug jėgos – jie gali vaiką arba kurti, arba griauti. Man tikrai pasisekė, nes dauguma mano mokytojų buvo labai geri žmonės.

Iki trejų metų augau pas senelius vienkiemyje, todėl ilgai negalėjau suprasti, kas yra darželis ir kodėl aš turiu ten daryti visus tuos keistus dalykus, kuriuos daro kiti vaikai. Nemokėjau ir nenorėjau prisitaikyti prie tos „kolektyvinės sistemos“ ir pradėjusi eiti į mokyklą.

Ačiū Dievui, kad mano pradinių klasių mokytoja buvo R. Žiužnienė. Jos dėka mokykloje pradėjau po truputį „atitirpti“, išmokau prisitaikyti. Jei pradėčiau vardinti visus mokytojus, kurie man padėjo augti vėlesnėse klasėse, niekam daugiau šiame interviu nebeliktų vietos.

Nežinau, ar dėl to vienkiemio, ar tiesiog mano prigimtis tokia, bet esu labiau „namų“ žmogus. Todėl ir kai pas tėvus atvažiuoju, man nėra poreikio dar kažkur eiti. Kas tos kelios dienos – kol pasikalbam, jau ir namo reikia važiuoti. Tai buvimas Kėdainiuose toks keistas – lyg juose buvau, lyg ne.  

– Koks jausmas būti rašytoja? Juk tai nėra visuomenėje gerai apmokama veikla. Taip pat nestudijavote literatūros, baigėte kitus mokslus. Ar rašymas jums – darbas? O gal kūrybinė veikla tiesiog teikia malonumą?

– Geras jausmas. Taip, iš rašymo milijonus mažai kas uždirba. Bet juk negali visko daryti tik dėl pinigų.

Tikiu, kad Dievas mus atsiunčia į žemę su tam tikru tikslu, ir mes intuityviai žinome, ką turime daryti. Mano paskirtis, jei teisingai suprantu, yra būti „laidininku“ – imti informaciją, ją perdėlioti, sustruktūrinti, ir perduoti kitiems žmonėms.

Dabar matau, kad visos mano profesijos – dėstytojavimas, rašymas, psichoterapija – yra būtent apie tai.

Ar rašymas teikia malonumą? Taip. Bet tuo pat metu tai yra ir labai sunkus darbas. Nuo visų darbų kartais pavargstu tiek, kad verkiu vakarais. Bet ryte atsikeliu ir vėl viskas gerai, vėl dirbu.

– Jūsų kūriniai susilaukė skaitytojų ir literatūros kritikų pripažinimo. Tačiau ant laurų nemiegate – kas kelerius metus atsiranda vis nauja jūsų knyga. Iš kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai? O gal rašote fiksuojant, stebint?

– Pats gyvenimas ir yra įkvėpimas. Mes esame nuolatiniame informacijos sraute. Aš nekalbu tik apie informaciją iš televizoriaus ar interneto.

Dar yra kvapai, garsai, skoniai, spalvos, paliesti paviršiai, intuityvūs suvokimai. Aš tik „išverčiu“ visa tai į žodžius.

– Rašančių žmonių, svajojančių išleisti savo knygas – daug, o išleidžiančių – mažai. Kokia knygų leidybos padėtis Lietuvoje jūsų kaip rašytojos akimis – ar knygas leisti lengva, o gal sunku?

Iš Kėdainių krašto kilusios Vilniuje gyvenančios rašytojos Rasos Aškinytės knyga „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ 2014 m. laimėjo „Metų knygos“ nominaciją.– Niekada nebus taip, kad visų rašančių knygas išleistų. Kaip ir visur, taip ir leidyboje yra atranka. Bet aš tikiu, kad visus gerus rankraščius tikrai išleidžia.

Leidyklos mielai dirba su lietuvių autoriais, ir skaitytojai juos pagaliau atrado, o kai kuriuos net pamilo. Be to, valstybė (kultūros institutas) finansuoja daug lietuvių rašytojų vertimų į kitas kalbas. Mano keli romanai išversti į anglų kalbą, šiuo metu verčiami į latvių, vokiečių, prancūzų, korėjiečių kalbas.

Jei tik turite ką nors parašę, nebijokite siūlyti leidykloms. Viena gal pasakys „ne“, kita gal paims. Gal ir ne, bet bandyti reikia. Kai išleidi kelias knygas, ir ypač, jei jos gauna kokių prizų, tada jau ne tu ieškai leidyklos, o leidyklos ieško tavęs. Bet pirmą knygą reikia siūlyti pačiai ar pačiam.

Beje, Rašytojų sąjungos leidykla kasmet organizuoja pirmosios knygos (poezijos ir prozos) konkursą, o knygas – laimėtojas išleidžia. Šiemet buvau to konkurso pirmininkė, todėl labai kviečiu visus dalyvauti ir kitais metais, ir tikrai garantuoju, kad rankraščius gauname be pavardžių, tikrai nežinome, kas yra tų tekstų autoriai, ir tikrai visi turi lygias galimybes nugalėti.

– Kuo šiuo metu užsiimate be rašymo? Ilgą laiką buvote Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja. O kokia veikla užsiimate dabar?

– Dėstytojaudama jau viena koja lipau į psichoterapiją. Žinoma, tas posūkis nebuvo toks paprastas užsimaniau ir tapau. Reikia naujus penkerių metų mokslus baigti. Bet kai nori, daug kas įmanoma. Šiuo metu jau dirbu psichoterapeute visu etatu.

Gaunu pasiūlymų grįžti į universitetą, bet niekaip neapsisprendžiu – grįžti dėstytojauti, ar ne. Lyg ir norisi ir studentų pasiilgau. Bet dėstytojų algos… Tai ir skaičiuoju, kiek darbo, laiko ir pastangų, ir kiek atlygio. Būtų dar vienas šiek tiek apmokamas hobis. Nežinau, ar tikrai visiems hobiams turiu laiko ir jėgų. Bet studentų pasiilgau.

– Rodos, tik neseniai Lietuvą buvo sukaustęs karantino laikotarpis. Kaip šį laikotarpį išnaudojote? Darbams, kūrybai?

– Daug keliauju tiek darbo, tiek asmeniniais reikalais. Buvau įpratus važiuoti kur noriu ir kada noriu, ir man visai nepatinka, kad virusas mane sustabdė. Tikrai nesidžiaugiu, kad pagaliau turiu daugiau laiko sau, nes aš jo pakankamai turėjau ir be viruso.

Žodžiu, pykstu, liūdžiu ir burbu. Šiandien, pavyzdžiui, burbu, kam žmonės prikūrė visokių bereikalingų dalykų (tarkim, šaldytuvą, kuris į telefoną atsiunčia žinutę, kad pieno galiojimo laikas pasibaigė), o nei vaistų, nei skiepų nuo viruso sukurt negali.

Profesinėje srityje niekas iš esmės nepasikeitė. Kaip sėdėjau prie kompiuterio, taip ir toliau sėdžiu. Ir prieš virusą su klientais dažnai dirbau „online“ (virtualiai), o per virusą visi galutinai ten „persikraustėme“. Psichoterapija „online“ šiek tiek kitokia, bet tikrai tokia pat veiksminga, kaip ir kabinetinė.

Be to, psichoterapeutų paslaugos tokiu būdu yra lengvai prieinamos ir lietuviams, gyvenantiems ne Lietuvoje, ir mažesnių mietų ar vienkiemių gyventojams. Dabar jau nebeišeina atsikalbinėti „oi, tikrai eičiau, bet kad mano miestelyje psichoterapeutų nėra“. Užtenka turėti telefoną ar kompiuterį. Nereikia niekur važiuoti, gaišti laiko.

Jei terapija trunka ilgesnį laiką, nereikia jos nutraukti pasikeitus gyvenimo aplinkybėms ar kur kitur persikrausčius. Žodžiu, veiksminga ir patogu.

– Dabar vasarą pakeitė ruduo – lietus, slogus oras. Ar sezoniškumas turi įtakos rašymui?

– Man ne. Rašau tada, kai turiu tam laiko. Kaip sakoma, rašymui nėra blogo oro, tik tingėjimas kartais sutrukdo.

[quote author=“R. Aškinytė“]Mano paskirtis, jei teisingai suprantu, yra būti „laidininku“ – imti informaciją, ją perdėlioti, sustruktūrinti, ir perduoti kitiems žmonėms. Dabar matau, kad visos mano profesijos – dėstytojavimas, rašymas, psichoterapija – yra būtent apie tai.[/quote]

– Lietuvoje vyko rinkimai. Ar turite savo politines pažiūras?

– Nemėgstu priešrinkiminio laikotarpio, visų tų kovų ir batalijų. Aš pati nenoriu kovoti, nemoku kovoti, ir nenoriu matyti kitų kovojančių. Aš kovodama visada jaučiuosi pralaimėjusi, net jei ir gaunu tai, ko norėjau. Aš suprantu, kad reikia kovoti už gerus dalykus (pavyzdžiui, už lygias teises ir galimybes). Bet kova „už“ labai dažnai virsta kova „prieš“. Yra tokia patarlė – kovojant su pabaisa svarbu pačiam nepavirsti tokiu. O tai nedažnai pavyksta.

Tikiu tik meile, bendradarbiavimu, pagalba ir atjauta. Geriausi tie dalykai, kuriuos gaunu be kovos. Ramiai dirbk savo darbą, ir būsi įvertintas.

Man patinka žmonės, kurie „stato tiltus, ne sienas“. Va tokios mano politinės pažiūros.

– Kaip jums atrodo kultūros padėtis Lietuvoje – ar kultūros sritis sulaukia pakankamai dėmesio iš valstybės?

– Nežinau apie kitas kultūros sritis, bet rašytojus valstybė tikrai remia – ir knygų leidybą, ir vertimus. Be to, rašymui galima gauti įvairių stipendijų. Pinigai nėra labai dideli ir vien iš rašymo pragyventi neužtektų, bet tai vis geriau, nei nieko. Aišku, kokia parama bebūtų, vis tiek norėsis didesnės.

– Kokių kūrinių skaitytojai iš jūsų gali tikėtis sulaukti ateityje? Galbūt jau turite vieną, o gal keletą rankraščių, būsimų kūrinių idėjų?

– Jau beveik baigiu apsakymų knygą „Penkios meilės istorijos su laiminga pabaiga“. Visai nedaug beliko.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video