Kraštietės knygrišės rankose ‒ Nobelio literatūros premijos laureatų knygos

Rūta ŠVEDIENĖ

Dalia Lopez-Madrona – Kėdainių krašto kultūros premijos laureatė, gerai žinoma Kėdainiuose ir dabar, nors jau daug metų gyvena ir kuria Švedijoje. Neseniai Dalia minėjo savo jubiliejinį gimtadienį. Neseniai jos įrištos Nobelio literatūros premijos laureatų knygos buvo pateiktos eksponuoti Nobelio muziejuje. Neseniai jai buvo suteikta garbė ir stipendija 2022 m. sukurti Švedijos knygrišio meistro knygą. Tad ta proga pakalbiname ją: ką galvoja apie praėjusius metus, kokie svarbiausi darbai lydi, kas džiugina, ką planuoja daryti artimiausiu metu.

– Dalia, neseniai, gruodžio pradžioje, šventėte savo jubiliejinį gimtadienį. Kaip jaučiatės ir ką galvojat?

– Mane vis didėjantis metų skaičius baugina, didėja ir supratimas, kad (perfrazuojant poetą Vaidotą Daunį) esu tik šiek tiek didesnė už dulkę… Betgi, dar galvoju ir apie tai, kad talentinguosius, labiausiai likimo pamylėtus žmones Dievulis pasiima greičiau, o štai man dar leista šiek tiek pagyventi šioje žemėje ir prasmingiau užbaigti man skirtus darbus.

Aišku, kad daug kartų tenka nusivilti, kad gal ne taip nugyvenau man duotus metus, daug klaidų pridariau, neteisingai rinkausi prioritetus, bet kasryt prabudusi bandau tokias mintis vyti šalin. Tokiais atvejais daug padeda išmintingų draugų patarimai, jų gyvenimo būdo ir elgsenos pavyzdžiai ir štai tų, gražiausiųjų, išmintingiausių mintys, kurie tarsi geriau, anksčiau suvokė, kuria linkme reikia judėti.

Kažkur esu girdėjusi ar skaičiusi, kad mūsų intelektas ir protas visiškai susiformuoja sulaukus penkiolikos metų, o vėliau mūsų pareiga jį lavinti, tobulinti patiems, kad neužvaldytų stagnacija. Noriu štai pacituoti penkiolikmečio poeto Vaidoto Daunio eiles. Tikrai stebina paauglio brandžios, nevaikiškos mintys:

Užgęsti gali kiekvienas,

Įsižiebti, deja, ne visi…

Gal todėl ta liepsna, kuria degame,

Ypatingai brangi ir šviesi.

Gal todėl taip sunku ją išsaugot

Nuo gyvenimo vėjų rūsčių,

Gal todėl jos paslėpti negalim

Viduje, tarp širdies ir minčių.

Tamsą gali nešti kiekvienas,

O šviesą, deja, ne visi…

Gal todėl prieš tą liepsną, kur nešame

Tamsa ypatingai tamsi.

Vaidotas Daunys, 1973 m.

Ir nors daugumai jau nuo gimimo likimas padovanoja daug šviesos, iki šiol dar tikiu, kad įmanoma daug užsitarnauti kasdieniu darbu, kantrybe ir įpročiais. Netgi po didžiausių praradimų, nusivylimų ir pralaimėjimų dantis sukandę privalome judėti į priekį ir tuomet labai svarbu atrasti atramą, motyvaciją judesiui.

Kiekvienam ji subjektyvi ir kažin ar įmanoma surasti bendrai taikytinus receptus. Kiekvienas atsirenkame individualiai. Man daug jėgų suteikia knygos. Galiu ilgai kramsnoti ir draugų patarimus, tačiau galiausiai, aišku, pasielgiu savaip, tačiau išmintingi žodžiai ir mintys manęs ilgai neapleidžia. Daug žmonių turi labai gražių savybių, į kurias norėčiau lygiuotis.

Turiu keletą draugių ypatingai uolių sveikuolių, kurios turi fantastišką savidiscipliną kasdieninėms treniruotėms. Aš, deja, niekada sportui neskyriau per daug laiko, man daug maloniau šiltai įsitaisius sofos kamputyje knygeles pavartyti arba šiaip bergzdžiai pratinginiauti.

Su metais vis labiau vertinu judesio svarbą ir mokinuosi iš draugių sveikatinančių įpročių. Neseniai paskaitinėjau seniausios (109 metų!) švedų influencerės Dagnės Carlsson tinklaraštį… Ši moteris tikrai labai judri, kasdienės pusvalandinės treniruotės su asmeniniu treneriu ir netgi bokso pamokos!

Būdama 99 metų senutė pradėjo mokytis naudotis kompiuteriu, išleido knygą „Gyvenimas pagal Dagny“ ir iki šiol aktyvi socialinių medijų tinkle. Neįmanoma nesišypsoti skaitant Dagnės tekstus. „Gyvenimas prasideda sulaukus 100“, ‒ taip rašo guvi senutė, kuri šiuo metu gyvena senelių namuose, reguliariai treniruojasi, vaikšto pas kirpėją bei dažosi nagučius ir džiaugiasi kiekviena dar jai skirta diena.

– Na, aišku, kad kiekvienam savo. Kaip Jūs leidžiate dienas? Kas svarbiausia Jums?

– Mano prioritetų sąraše pirmiausia darbas dirbtuvėje, kur pamirštu visus kasdieninius rūpesčius ir sutelkusi dėmesį užsibarikaduoju kūryba. Dažnai dirbdama, rišdama knygas, klausausi švedų rašytojų tekstų ir, beje, daug dažniau renkuosi klausyti garso knygas nei skaityti. Tokiu būdu sutaupau laiko, didinu švedų kalbos bagažą bei plačiau susipažįstu su švedų literatūra.

– Turbūt ir Jūsų darbo specifika ‒ knygų įrišimas ‒ reikalauja būti kuo geriau susipažinus su knygų turiniu?

– Taip, man reikia gerai suvokti įrišamų knygų turinį tam, kad galėčiau atsakingiau parinkti tinkamesnes medžiagas bei sukurti prasmingesnį, autoriaus mintis atitinkantį knygos apipavidalinimą. Aišku pasitaiko, kad dėl laiko stokos apie knygą sužinau vien iš publikuotų recenzijų bei atsiliepimų internete.

Panašiai atsitiko neseniai įrišant 2021 metų Nobelio literatūros premijos laureato Abdulrazako Gurnaho knygą „Rojus“. Švedijos knygrišių asociacija, kurios narė esu jau daugelį metų, šiais metais gan vėlai gavo užklausimą dėl Nobelio muziejuje organizuojamos knygrišių darbų parodos ir man teko labai skubiai pristatyti darbus Nobelio muziejaus parodai.

– Kokia ta Nobelio muziejaus paroda ir ką joje Jūs eksponuojate?

– Ši paroda labai nedidelė, nes esame tik septyni knygrišiai iš visos šalies, kurie Stokholme šiuo metu eksponuoja Nobelio literatūros premijos laureato knygas. Mūsų knygrišių asociacija jau nuo 2005 metų rengia knygrišybos darbų parodas Nobelio muziejuje. Tai išskirtinė galimybė Švedijoje gyvenantiems knygrišiams eksponuoti savo kūrinius šiame prestižiniame muziejuje.

Kartais parodų atidarymuose taip pat dalyvauja ir literatūros premijų laureatai, tad turime išskirtinę privilegiją iš arčiau pažinti iškilius rašytojus. Deja, dėl pandemijos jau pora metų mūsų darbų parodos Nobelio muziejuje buvo nukeltos ateičiai, o knygos, kurias siuntėme į muziejų 2018‒2020 metais, šiuo metu eksponuojamos Lundo universitetinėje bibliotekoje.

Aš šioje parodoje rodau kelis mano sukurtus knygrišybos darbus praeitų metų Nobelio literatūros premijos laureatų: Olgos Tokarczuk, Louisos Gluck ir Peterio Handkės knygas. Kitų metų kovo mėnesį ši paroda persikels ir į Stokholmą.

– Jums šie metai buvo gan gausūs parodų. Kaip sekėsi?

– Šiais jubiliejiniais mano metais parodų buvo daug ir sekėsi gerai. Dalyvavau keliose komisijos atrenkamose parodose ir mano darbai (ne vien knygrišybos) buvo neblogai įvertinti ir parduoti. Metų pradžioje dalyvavau konkurse Krapperups konsthalėje, kur dirbu jau dvidešimt metų, tačiau labai retai išdrįstu pateikti savo kūrinius vertinti ekspertams.

Šiais metais mane lydėjo sėkmė ir iš daugiau kaip poros tūkstančių įvairių dailininkų iš pietinės Švedijos pristatytų darbų mano visi darbai pateko į parodą. Neseniai taip pat dalyvavau Šiaurės kraštų keliaujančioje grupinėje parodoje ART MONEY, kurioje savo darbus eksponavo 28 menininkai iš Danijos, Švedijos, Suomijos, Islandijos bei Norvegijos. Paroda Švedijoje buvo eksponuota Hogano muziejuje ir Lundo bibliotekoje.

Pasijutau įvertinta ir šį lapkritį, kai mūsų miesto Hogano muziejus pakvietė ir mane dalyvauti kalėdinėje parodoje, kur iki metų galo eksponuojami daugiau kaip pusšimčio dailininkų iš pietų Švedijos kūriniai. Apie mano šiai parodai sukurtus knygos objektus rašė Helsingborgo laikraštis „Helsingborgs Dagblad“.

– Koks buvo didžiausias Jūsų įvertinimas šiais metais? Kuo labiausiai džiaugiatės ir kokie artimiausi darbai laukia?

– Bene pats didžiausias mano profesinio darbo įvertinimas buvo žinia iš Stokholmo, kad man suteikta garbė ir stipendija 2022 metams sukurti Švedijos knygrišio meistro knygą. Kiekvienais metais šalyje išrenkamas metų knygrišys, kuris kuria meistro darbą. Apie šią garbę kol kas nedrįstu dar kalbėti, bet labai viliuosi, kad pavyks man šią garbingą užduotį įvykdyti.

Jau vasaros pabaigoje gavau iš Danijos leidyklos keturias didžiules knygas lankais apie švedų koklines krosnis, kurių dar vis nedrįstu paliesti. Viliuosi, kad ilgai besikaupdama atrasiu sveikatos ir drąsos šiam darbui. Tai galbūt didžiausias mano noras ir iššūkis ateinantiems metams.

knygos internetu