Knyga, reikšminga viso regiono raidai

Rytas Tamašauskas

Reginos Lukminienės knyga „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“ reikšminga Kėdainių regiono kultūros istorijai. Lukminienė nurodyta kaip leidinio autorė, tačiau išties ji yra visų tekstų užrašytoja, dalies šifruotoja ir viena knygos rengėjų. Publikuojant prisidėjo būrys įvardytų ir neįvardytų talkininkų. Išsamus įvadas yra Nijolės Marcinkevičienės straipsnis „Prisiminimų vėrinys: Kėdainių krašto kultūrinė atmintis“.

Regina Lukminienė kilme, gyvenimu ir darbu susijusi su gimtine, ne vieną dešimtmetį kultūros ir švietimo darbuotojams žinoma kaip Kėdainių regiono tautosakos ir papročių puoselėtoja, tokių idėjų plėtotoja. Publikuoti darbai rajono ar šalies spaudoje išsisklaidę, tačiau randami bibliografijose. Čia ne vieta skaičiuoti jos darbus ir nuopelnus, įvertinimus.

Primintina, kad visas tiesioginis Reginos apmokamas darbas Kėdainių rajone – ilgametė Kėdainių krašto muziejaus darbuotoja, buvusi Kėdainių kultūros centro ir Kultūros skyriaus etnografė – susijęs su tautosaka, papročiais, amatais, edukacija.

Svarbios yra Reginos suorganizuotos kraštotyros ekspedicijos Pagirių, Kunionių, Pernaravos, Šlapaberžės apylinkėse, dažniau pačios rinkta medžiaga individualiose išvykose, traktuotose kaip ekspedicijos Kalnaberžėje, Pajieslyje su studentais ir kitur.

Gal ir šiek tiek dramatizuojama, bet jau rajono ir šalies kultūros (ne)politikos bėda, kad Lukminienės rinkiniai buvo iki šiol neprieinami besidominčiai visuomenei, išskyrus tuos dalykus, kuriuos kraštotyrininkė pati paskleidė visuomenei raštu ar žodžiu.

Leidinys sugrupuotas pagal seniūnijas – dabartinį administracinį suskirstymą. Seniūnijų abėcėliniu principu pateikiami pluoštai Dotnuvos, Gudžiūnų, Josvainių, Kėdainių miesto, Krakių, Pelėdnagių, Pernaravos, Surviliškio, Šėtos, Truskavos ir Vilainių apylinkėse užrašytų tekstų. Kiekvienos seniūnijos tekstus palydi fotografo Vaido Špečkausko nuotraukos.

Kartais dairytasi ir už administracinių rajono ribų. Kiekybės požiūriu tie pluoštai labai įvairūs. Kėdainių miesto seniūnijai atstovauja vieno asmens tekstai, kitoms seniūnijoms skirta nuo 20 iki 70 puslapių, gausiausia medžiagos yra iš Josvainių seniūnijos – 155 puslapiai.

Kartais pasvarstai, ar pateikėjai tikrai gali būti visos seniūnijos reprezentantai. Štai Dotnuvos seniūnijai atstovauja penkios Šlapaberžės moterys ir iš Baisogalos valsčiaus kilusi B. G., ilgai gyvenusi Akademijoje. Arba K. P. pagal gimimo vietą yra Gudžiūnų seniūnijos atstovė, nors didžioji jos gyvenimo dalis prabėgo Krakių apylinkėje.

Žinoma, toks ne visada motyvuotas tekstų grupavimas abėcėliniu seniūnijų principu nėra svarbus tol, kol nėra poreikio išryškinti etnografijos, tautosakos, didžiųjų atlaidų, kalbos ar gamtos specifiką.

Leidinio pabaigoje pateikiami registrai. Tarmiški žodžiai ar svetimybės, kurių gausu tekstuose, sudėti į tarmiškų terminų žodynėlį. Dalykinėje rodyklėje pagal etnografijos, tautosakos temas pagrupuota leksika. Asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės padeda atsekti vardyną.

Apie tai, kas vertingiausia. Knygoje atsispindi užrašymo meto ir praeities kaimų istorijos ir gyvensenos epizodai, atgyja pasakojimai apie išskirtines sociumo vietas, prasmingi prisiminimai apie kelių XX a. kartų šeimos gyvenimus, asmeninių istorijų sąsajas su valstybės raida, besikeičiančiomis gyvenimo sąlygomis.

Daug medžiagos apie maistą, kaimo amatus, buities ir švenčių epizodus. Taip ryškėja žmonių požiūriai ir įpročiai, kalendorinių, šeimos švenčių ir liūdesio akimirkų (laidotuvių) tradicijos, prigimtinės kultūros papročiai ir apeigos. Pateikiama pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos, prietarų ir tikėjimų, liaudies medicinos patarimų, žaidimų, meteorologijos komentarų. Gausu vietovardžių ir jų etimologijų, jas papildo sakmių pluoštelis.

Visa tai iškyla iš apklaustųjų gyvenamosios aplinkos ir suvokto pasaulio traktuotės: vaikystės patirčių ir įspūdžių, tėvų elgsenos, šeimų sugyvenimo pamokų, patikrintų etinių normų, tikėjimo ir bažnyčios atlaidų apeigų, tarnystės ar darbo dvaruose prisiminimų, trumpiau tariant, iš viso to, kas natūraliai buvo ir vyko greta žmogaus ar su juo.

Dažniausiai viena ar kita tema apklausiama tikslingai, ta nuosekli sistema gražiai ryškėja ir knygoje. Išties žmonės pasakoja apie save, paatviravimai tarsi tampa įžangomis būsimam pokalbiui, tuose pasakojimuose atsiranda intarpų apie ką tik suminėtus dalykus. Vienur esti tik keli sakiniai, kitur ta pačia tema išklausinėta išsamiau.

Pasakojimo apimtis ir niuansai priklausė nuo pateikėjo, situacijos ir laiko, nuo kalbintojo nuostatų, išmanymo ir reiklumo. Stengtasi išlaikyti originalią pateikėjų šnektą, leksiką, pasakojimo stilių. Tiesa, kai kur reikėtų įsikišimo į pasakotojų tekstus – patikslinimų laužtiniuose skliaustuose. Kai kada tikslintinas šifruotuose tekstuose minimas vardynas: vietų vardai, pavardės.

Kartais šifruojant nepasidomėta platesniu kontekstu. Dalis tekstų užrašyta jau atgimstant Lietuvos valstybei, kai buvo grąžinamos primirštų kalendorinių švenčių apeigos dažnai prisiskaičius, pasirėmus kitų regionų ankstesnėmis patirtimis. Todėl atsargiai reikėtų žiūrėti į tekstus, pavyzdžiui, apie Jonines, kai iš pasakojimų neaiškus tradicijos kilmės ar gyvasties laikotarpis, kartais pasakojimuose nesena patirtis lyg ir tampa prielaida skaitančiajam ar užrašytojui apgaulingai regėti senesnę praeitį.

Kai kurie pateikėjai lankyti ir Lukminienės, ir mokslo institucijų ar organizacijų ekspedicijų, ir pavienių išmanančiųjų, ir mokinių. Yra sutvarkytų rinkinių, kai kurie pasiekę Lietuvių tautosakos archyvą. Tačiau vienoje vietoje visa tai – nei šalies, nei regiono kultūros institucijoje – nesuregistruota, į krūvą rinkinių kopijos ar jų anotacijos nesukauptos.

O jei kur pradmenų būta, tai neprieinama visuomenei, dažniausiai saugoma kaip privatūs fondai, kuriuose pasižvalgyti svetimas neturi galimybių. Todėl, sakykim, Ona Andriulaitienė iš Šlapaberžės, Kotryna Pilinkuvienė iš Ažytėnų, Bronislava Gaučienė iš Akademijos kalbinta ne vieno asmens, bet viskas pabirę. O juk kiekvienos čia paminėtos moters pasakojimų ir dainų galėtų būti atskira rinktinė.

Lukminienės knygos pavadinimas „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“ yra sąlyginis, nes tai nėra tautosakos rinktinė. Bet ji rimtai pretenduoja tapti mokslo studijų šaltiniu, atveria galimybę pasidalyti medžiaga su kultūrininkais ir kraštotyrininkais, susipažinti, kai kuo pasinaudoti – tai irgi leidinio vertybė.

Dalis tekstų bus būtini aptariant erdvių istorijas, rengiant švenčių scenarijus, plėtojant ir pagrindžiant edukacinę mintį, ugdytiniui veriant pažinųjį pasaulį ir pagarbią elgseną su savimi, kitais ir aplinka.

Knyga tampa paveldo dalimi. Linkėtina, kad šis leidinys būtų pirmasis. Pavyzdžiui, leidinyje pateikta dainų nuotrupų, todėl lauktina ir atskiro Reginos Lukminienės parengto Kėdainių regiono dainyno.