Verta perskaityti: knyga „Ėko“ ‒ apie miesto ir žmogaus vidinį griuvimą
Rūta Švedienė
Prozininko Valdo Papievio romanas „Ėko“ nustebins šiandieninės realybės atspindžiais bei netikėtumais. Tai egzistencinė knyga apie griūvantį miestą – mūsų jau seniai prasidėjusio vidinio griuvimo metaforą.
Paryžius ištuštėjęs. Nebeliko tokio įprasto turistų šurmulio. Gatvėse vos vienas kitas praeivis. Neprižiūrimos vejos, nevalomi fontanai…
Atrodo, kad per trumpą laiką gamta sugebėjo atkovoti savo pozicijas. Pagrindinis knygos veikėjas bando suprasti, kur šiame apokaliptiniame pasaulyje yra jo vieta.
Vienišo klajūno kelias susiduria su Ėko – tokiu pat vienišu šunimi – praeities gyvenimo atgarsiu.
Kartu šie herojai leidžiasi į nuotykius ištuštėjusiame pasaulio didmiestyje.
Pasakotojo ir jo bičiulio Ėko laukia nepaprasta kelionė, kurioje jie sutiks įvairių personažų, mylės, gyvens ir ieškos atsakymų, kur link krypsta jų gyvenimas.
Talentingas prozininkas Valdas Papievis sujungia melancholiją ir įžvalgas, kuria istoriją apie buvusio gyvenimo aidus, dabartį ir tapatybę.
Tai europinės tapatybės, šiuolaikiška knyga, iliustruojanti, kaip jautrus introvertas gali atsiverti kitam ir taip įprasminti savo egzistenciją net ir tada, kai viskas aplinkui griūva.
Čia taip pat laukia naujos pažintys, meilės, šventės, nuorodos į mėgtų rašytojų ir paties autoriaus tekstus bei kiti šmaikštūs netikėtumai.
Prozos meistras Valdas Papievis perkuria save iš naujo. Man, tiesą sakant, skaityti buvo kiek nuobodoka. Knyga pernelyg lyriška ir melancholiška.
Toks jau tas Papievis. Perskaityti verta. Ypač tiems, kas mėgsta gražius sakinius, puikią kalbą, apmąstymus apie gyvenimo prasmę, gilias egzistencines būsenas.
Jo sąmonės srautas, o ypač tai, kad rašymas yra egzistencinė būsena, gyvenimas, skaudi patirtis – tai, kas parašyta, ima pildytis, – palieka įspūdį.
Tai europinės tapatybės, šiuolaikiška knyga, iliustruojanti, kaip jautrus introvertas gali atsiverti kitam ir taip įprasminti savo egzistenciją net ir tada, kai viskas aplinkui griūva. Čia taip pat laukia naujos pažintys, meilės, šventės, nuorodos į mėgtų rašytojų ir paties autoriaus tekstus bei kiti šmaikštūs netikėtumai. Prozos meistras Valdas Papievis perkuria save iš naujo.
Aut. past.
Knygą 2021 m. išleido leidykla „Odilė“.
Valdas Papievis (g. 1962 m.) – lietuvių prozininkas, gyvenantis Prancūzijoje.
Autorius Vilniaus universitete studijavo lietuvių literatūrą. Paryžiuje jis gyvena nuo 1995-ų metų. Valdas Papievis išleido keletą romanų bei trumposios prozos žanro kūrinių.
Daug jo darbų buvo įvertinti įvairiomis premijomis.
Romanas „Eiti“ pelnė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Liudo Dovydėno premijas, taip pat buvo išrinktas kūrybiškiausia 2010-ų metų knyga.
Knyga „Brydė“ įvertinta Antano Baranausko premija.
Novelė „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ apdovanota Antano Vaičiulaičio premija.
2016-ais metais Valdui Papieviui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Ją autorius pelnė už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romano estetiką.
Įvairios premijos ir palankios kritikų apžvalgos leidžia tikėtis, kad laukia kokybiškas kūrinys, kuris patiks visiems literatūros gurmanams.
Pora mažučių ištraukų, kad nors truputį atsiskleistų stilius.
„Yrant miestui, ir laikas seklėjo, plokštėjo. Baltas vėliavas iškėlę rytai aušdavo kaip priedermė iškęsti dieną, be nuotykių ir atradimų, tų dienų valandos būdavo ilgos ir nykios, bet ėmus tempti pasidingodavo, kad dar viena baigėsi, nespėjus nė prasidėti. Truputį kaip mūsų gyvenimai ‒ iš pradžių ilgi, staiga ‒ jau prie galo“.
„Arba kaip, žąsies sparnams susiglaudus, mes nutupiame priešais paveikslą, kuriame aš Emi sūpavau.
‒ Norėčiau turėti tokias sūpynes, ‒ sako Karimas ‒ kuriose supantis viskas va taip šešėliuotųsi.
O nuėjus prie kito paveikslo:
‒ Norėčiau, kad žąsys nuskraidintų į pievą, ne nupieštą, o tikrą, per kurią einat raudonos aguonos mane va šitaip lydėtų.
‒ Ir šešėliai, ir raudonos aguonų liepsnelės, ‒ tariu jam, ‒ tai tikrai įspūdžiai, o įspūdžiai yra tai, kas vos tik gimę pradingsta. Jie ‒ kaip drugeliai: vos juos pamatai ‒ jau nuskridę. Mes esam muziejuje, ‒ kalbu, ‒ kur įspūdžių gaudytojai savo teptukais priglaudę daugybę vieno mirksnio drugelių. Dabar tau tereikia į akių tinklaines prisigaudyti tiek, kiek gali ‒ pamatysi, pasitaikys dienų, kai norėsi juos iš savo akių paleisti ir jų, nuo tavęs tolstančių, sparnelius savo jausmais glostyti.
Ir staiga žąsies sparnai visu platumu ir visa galia išsiskleidžia, mes vos spėjam ant jos sprando užšokti, ir ji mus jau skraidina vis aukštyn ir tolyn, net galva svaigsta, kol imame suktis aplink labai didelį geležies bokštą.
‒ Karimai, ar norėtum čia nors truputį sustoti?
‒ Man lyg ir baisu, bet įdomu.
Nustebęs:
‒ Ar čia tas pats miestas, kuriame mes gyvename?
‒ Taip, čia tas pats miestas, kuriame mes gyvename.
‒ Ar visi miestai, iš aukštai žiūrint, tokie pat skirtingi, nei mums po juos vaikštant?
‒ Turbūt. Kaip ir mūsų gyvenimai: žiūrint iš apačios, be galo ilgi, iš viršaus ‒ trumpi
kaip vienadienių drugelių.
‒ Ar ir mano gyvenimas kaip vienadienio drugelio?
‒ Emi, pasakyk jam ką nors.
Emi nežino, ką jam pasakyti.
Ir aš Karimui tariu:
‒ Galbūt gyvenimas ‒ nei valia, nei vaizdinys, galbūt gyvenimas ‒ įspūdis.“
