Knyga „Austerlicas“ − Zėbaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių

 Knyga „Austerlicas“ − Zėbaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių

„…sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti .“

Knyga yra tavo draugas, kaip ir gyvenime sutiktas bendramintis iš praeities ar kito laiko, iš kitos šalies, kito amžiaus. Jeigu randi neapčiuopiamą, nematomą ryšį, tada ir keliauji kartu. Man kelias su šia knyga nebuvo lengvas. Nes tekstas yra sunkus ir komplikuotas, einama į rimtį ir gelmę.

Pirmiausia – neįprastą, naują ir nepakartojamą žvilgsnį į mus supantį pasaulį, kurio architektūroje užrašyti nesuprantamų kultūrinių sprendimų, nusikalstamų žmogaus mentaliteto gestų, paslaptingų kultūros procesų pėdsakai. Tai atidus užrašytų tarsi ypatingais hieroglifais mūsų kultūrinių klajonių skaitymas. Sakiniai ilgi, nėra pastraipų ir skyrių, nėra kaip skaitant pailsėti. Tos knygos skaitymas – darbas.

Vinfrydo Georgo Zėbaldo Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

„Austerlico“ įvykiai apima šešis dešimtmečius, nuo 1939-ųjų iki amžiaus pabaigos. Veiksmas vyksta Antverpene, Velse, Oksforde, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Terezyne, Marienbade… Istoriniai įvykiai yra pasibaigę iki pasakojimo pradžios. W. G. Sebaldas aprašo beveik tris paskutinius XX a. dešimtmečius skirtinguose Europos miestuose vykusius atsitiktinius susitikimus tarp pasakotojo ir vienišo klajūno Austerlico.

„Aš visada maniau, kad visų svarbiausia yra rašyti apie mažumų persekiojimo ir juodinimo istoriją, gerai įvykdytas pastangas sunaikinti ištisas tautas. Ir įgyvendindamas šias idėjas suvokiau, kad to neįmanoma padaryti; rašyti apie koncentracijos stovyklas, mano nuomone, praktiškai yra neįmanoma.

Taigi reikia rasti būdų įtikinti skaitytoją, kad tai turi mintyse, bet apie tai tiesiogiai nekalbi kiekviename puslapyje. Todėl didžiausio siaubo scenų niekada neaprašinėju. Mes visi matėme jų vaizdus, todėl, manau, pakanka priminti apie juos žmonėms, nes šie vaizdai nustelbia mūsų galimybes juos blaiviai suvokti, reflektuoti. Ir paralyžiuoja mūsų moralines galias.

Vienintelis, mano manymu, tinkamas būdas kalbėti apie šiuos dalykus yra netiesiogiai, asociatyviai, išvengiant akistatos.“ Ši Zėbaldo mintis perteikia jo esminę kūrybinę nuostatą. Ir nors kūryboje jis daug dėmesio skyrė žydų tragedijai, darė tai „ne dėl filosemitinių priežasčių, bet todėl, kad jie buvo ištrinti iš Vokietijos socialinės istorijos, ir aš norėjau žinoti, kas iš tiesų atsitiko“. 

Atsisakydamas Holokausto „suaktualinimo“ Zėbaldas išplėtojo kitokį meninio kalbėjimo apie jį būdą. Istoriniai faktai ir asmeniniai liudijimai, asociatyvios tekstų ir vaizdų jungtys, paslėpta simbolika ir tyla už žodžių jo kūryboje daro stipresnį poveikį vaizduotei negu meniniai bandymai atkurti Holokausto siaubą. Zėbaldo rašymo būdas apskritai keitė kalbėjimo apie XX amžiaus istorijos traumas naratyvą.

W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944–2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais.

Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

Išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Rūta Jonynaitė.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video