Kiekviena šeima yra savotiška pamoka – apie empatiją, žmogiškumą, ribas

Kiekvieną dieną tarp mūsų tyliai ir pasiaukojamai dirba žmonės, kurių darbas ne visada matomas, bet nepaprastai svarbus. Jie būna šalia tada, kai gyvenimas subyra, kai reikia ne tik pagalbos, bet ir tikėjimo, kad galima atsitiesti. Viena iš tokių ypatingų žmonių – Rosita Juozaitė, Kėdainių rajono pagalbos šeimai centro bei Moterų krizių centro socialinė darbuotoja, kuri prieš pora metų buvo įvertinta ir paskelbta Kėdainių rajono Metų socialine darbuotoja.

Rositos kelias į šią profesiją vedė per jautrumą socialiniam teisingumui, atsidavimą žmogui ir gilią empatiją. Jos kasdienybė – tai ne tik dokumentai ir susitikimai su šeimomis, bet ir nesibaigianti kova už žmogaus orumą, tikėjimą pokyčiais, net jei jie atrodo labai trapūs. Simboliška, kad būtent Velykų išvakarėse su Rosita kalbamės apie darbą, kuriame ypač daug atsidavimo ir atjautos kitam žmogui, jautrumo ir tikėjimo, mažų pergalių džiaugsmo ir didelių vilčių.

– Rosita, socialinio darbuotojo darbas nėra lengvas, o kartais net ir pavojingas. Kas vis tik paskatino Jus pasirinkti socialinio darbuotojo profesiją?

– Nuo pat mažens man buvo svarbu padėti kitam, lygybė ir socialinis teisingumas. Savo ateitį planavau sieti su darbu, kuriame jausčiau, kad ši profesija atitinka mano pasaulėžiūrą.

– Ar turite kokius nors darbo principus ar filosofiją, kuria vadovaujatės kiekvieną dieną?

– Tikiu, kad kiekvienas žmogus vertas pagarbos, nepriklausomai nuo to, kokioje situacijoje atsidūrė. Žmogus nėra problema, o asmuo – su savo istorija, stiprybėmis ir galimybėmis.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai per Jūsų socialinio darbo metus? Kaip juos įveikėte ir ko iš jų išmokote?

– Didžiausi iššūkiai yra dokumentacija, biurokratija, sisteminės spragos, o taip pat dirbti su žmonėmis, kurie dažnai yra pavargę, nusivylę ar net priešiški – visa tai reikalauja daug kantrybės, stiprybės ir gebėjimo išlaikyti žmogiškumą net ir tada, kai viskas aplink atrodo sudėtinga.

Net ir mano kiekviena diena prasideda dokumentų pildymu ir tvarkymu, bendradarbiavimu su įvairiomis institucijomis ir įstaigomis, tarpininkavimu. Toliau seka socialinių paslaugų teikimas paslaugų gavėjo namuose. Tačiau neretai įvykus krizinei situacijai socialines paslaugas gaunančioje šeimose, turi reaguoti greitai. Kiekviena darbo diena yra žavi tuo, jog ji yra nenuspėjama.

– Rosita, kaip suprantu, Jūs dirbate su padidintos rizikos šeimomis. Ar galite pasidalinti sėkmės istorija, kuri Jums ypač įsiminė per Jūsų darbo metus? Kaip Jūsų įsikišimas padėjo šeimai ar asmeniui pasiekti teigiamų pokyčių?

– Dviem negalią turintiems tėvams socialinių paslaugų teikimas pradėtas laukimosi laikotarpiu. Formuojant naujus ir stiprinant šeimos jau turimus tėvystės įgūdžius, vaikas sėkmingai auga šeimoje. Šioje situacijoje tai yra didelės specialistų komandos, teikiančios socialines paslaugas, bendras sėkmės rezultatas.

– Iš tiesų neeilinė ir graži istorija, siekiant negalią turinčius žmones įtraukti į įprastą socialinį gyvenimą. O kokios yra dažniausiai pasitaikančios problemos, su kuriomis susiduria šeimos, su kuriomis dirbate?

– Socialinę riziką patiriančios šeimos dažniausiai susiduria su daugybe tarpusavyje susijusių sunkumų, kurie stiprina vienas kitą. Dažna problema – skurdas, kai trūksta pinigų net būtiniausiems dalykams: maistui, drabužiams, komunaliniams mokesčiams ar vaikų reikmėms. Prie to dažnai prisideda ir nedarbas arba labai nestabilus užimtumas. Daugeliui tokių šeimų trūksta tėvystės įgūdžių – ne todėl, kad jos nemylėtų savo vaikų, o todėl, kad niekas jų to nemokė. Kartais tėvai patys užaugo aplinkoje, kur nebuvo rodomas rūpestis ar saugumas, todėl jiems sunku tai perduoti savo vaikams. Kai kuriose šeimose iškyla ir priklausomybių problemos – alkoholis ar narkotikai tampa būdu pabėgti nuo kasdienio streso, bet kartu dar labiau gilina krizes.

Smurtas – dar viena realybė, su kuria susiduria socialinės rizikos šeimos. Tai gali būti tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas tarp suaugusiųjų ar net prieš vaikus. Šalia viso to – socialinė atskirtis, izoliacija, pasitikėjimo stoka. Šeimos dažnai jaučiasi paliktos vienos, nesikreipia pagalbos arba net nežino, kur jos ieškoti. O gyvenimo sąlygos kartais būna tokios prastos, kad trūksta net elementarios švaros ar šilumos.

– Kaip ir minėjote, Rosita, šeimos, kurioms reikalinga socialinio darbuotojo pagalba, dažniausiai vienoje ar kitoje srityje turi mokytis gyventi iš naujo. O ar Jūs ko nors mokotės iš tų šeimų, žmonių, su kuriais dirbate, kuriems pati teikiate pagalbą?

– Dirbdama su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, pirmiausia išmokau kantrybės. Reikia daug laiko, kol užsimezga pasitikėjimas, kol žmogus pradeda keistis, o pokyčiai dažnai būna labai lėti ir trapūs. Tokiose situacijose svarbu išmokti nepasiduoti. Išmokau girdėti ir matyti žmogų ne tik per dokumentus, bet per jo gyvenimo istoriją. Kiekviena šeima tampa savotiška pamoka – apie empatiją, žmogiškumą, ribas. Nuolat mokausi ieškoti individualių kelių, bendrauti su skirtingais žmonėmis ir bendradarbiauti su įvairiomis institucijomis. Vienas iš svarbiausių dalykų, kurio šis darbas išmoko – vertinti mažus žingsnius, mažas pergales, kurios ilgainiui keičia žmonių gyvenimus.

– Beje, kaip sprendžiate sudėtingus atvejus ar konfliktines situacijas su žmonėmis, su kuriais dirbate?

– Konfliktinėse situacijose bandau išlaikyti pagarba grįstą santykį, išlieku rami, stengiuosi parodyti, kad nesu prieš šeimą, o šalia jos – ir mano tikslas padėti. Kartais pakanka tiesiog klausytis ir išgirsti, ką žmogus nori pasakyti, net jei jis kalba piktai ar skausmingai, suprantu, jog po jo elgesiu dažnai slepiasi baimė, gėda, nusivylimas ar tiesiog neviltis.

– Net neabejoju, jog dirbdama tokį darbą, patiriate nemažai emocinių ir psichologinių sunkumų. Kaip tvarkotės su emociniu krūviu ir stresu darbe? Kur pati ieškote pagalbos?

– Dirbdama Kėdainių pagalbos šeimai centre ir Moterų krizių centre gaunu nemažai supervizijų, intervizijų ir mokymų, stiprinančių emocinį atsparumą.

Nors, tiesą pasakius, vis dar mokausi atskirti savo emocijas nuo paslaugų gavėjų problemų. Labiausiai atpalaiduojanti veikla – piešimas, tapymas, rankdarbiai ir augalų priežiūra.

– O gal turite kokių nors savo metodų, padedančių išvengti perdegimo?

– Kiekvieną rytą prieš pradėdama darbą turiu mažą ritualą – mintyse pasikartoju rytiečių patarlę: Viešpatie, duok man jėgų padaryti tai, ką galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.

– Gal turite kokių nors ypatingų pomėgių laisvalaikiu, per atostogas, kurie Jums padeda atitrūkti nuo darbo, pamiršti sudėtingas situacijas darbe?

– Vienas iš paprasčiausių, bet labai veiksmingų būdų – po darbo nešti dėmesį į kitą veiklą: gamtą, šeimą, rankdarbius, knygas, muziką. Užsiimti kažkuo, kas neturi nieko bendro su darbu, bet leidžia galvai pailsėti ir širdžiai atsigauti. Ir galiausiai – humoro jausmas. Nors darbas rimtas, bet gebėjimas pasijuokti (kartais ir iš savęs), labai padeda išlaikyti šviesų požiūrį ir nepasimesti sunkumuose.

– Rosita, kokie, Jūsų nuomone, yra didžiausi šiuolaikinio socialinio darbo iššūkiai?

– Vienas iš pagrindinių iššūkių – šeimos nesutikimas su pagalba, tai sąlygoja praeities patirtys ar nepasitikėjimas institucijomis. Socialinis darbuotojas turi turėti kantrybės ir įgūdžių, kad užmegztų ryšį ir parodytų pagalbos vertę. Kitas iššūkis – kompleksiškos problemos, tokios kaip skurdas, smurtas, priklausomybės ir psichinės sveikatos problemos, kurios dažnai persipina. Dažnai susiduriama ir su tėvų atsakomybės už vaikus stoka, kai jie nesugeba arba nenori prisiimti atsakomybės.

– Kokių pokyčių, Jūsų nuomone, reikėtų, kad socialiniai darbuotojai galėtų veiksmingiau padėti žmonėms?

– Kad socialiniai darbuotojai galėtų veiksmingiau padėti žmonėms, būtina daugiau finansuoti socialines paslaugas, kad darbuotojai turėtų daugiau išteklių ir galėtų teikti kokybišką pagalbą šeimoms. Daugeliui šeimų reikalinga ne tik emocinė, bet ir finansinė parama. Taip pat svarbu stiprinti komandinį darbą irbendradarbiavimą.

Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su įvairiomis problemomis – nuo smurto iki priklausomybių, ir vienas žmogus negali visko išspręsti. Dirbant kartu su psichologais, teisininkais, gydytojais ir kitais specialistais, pagalba būtų išsamiai integruota, o šeimos gautų visapusišką paramą.

Kitas svarbus dalykas – nuolatinis mokymas ir profesinis tobulėjimas. Socialinis darbas sparčiai kinta, todėl darbuotojai turi turėti galimybes nuolat tobulinti savo įgūdžius, ypač krizės valdymo, prevencijos ir emocinės paramos srityse. Kalbant apie prevenciją, labai svarbu skirti daugiau dėmesio prevencinėms programoms, kad šeimos, patiriančios riziką, galėtų gauti pagalbą dar prieš joms įkritus į rimtas problemas. Kartu svarbu užtikrinti, kad paslaugos būtų lengvai pasiekiamos.

Visuomenės švietimas irinformavimas apie socialinio darbo svarbą ir riziką patiriančias šeimas galėtų sumažinti stigmą ir padėti socialiniams darbuotojams lengviau įsitraukti į bendravimą su šeimomis bei užtikrinti, kad šios gautų pagalbą.

– Prieš porą metų 2023-iaisiais tapote Metų socialine darbuotoja. Ką Jums reiškia toks pripažinimas?

– Būti pripažintai Metų socialine darbuotoja yra didelis garbės ir atsakomybės momentas. Tai ne tik asmeninis pasiekimas, bet ir viso socialinio darbo lauko svarbos pripažinimas. Šis apdovanojimas man rodo, kad mano darbo vertė ir įtaka buvo matomos ir įvertintos tiek kolegų, tiek visuomenės. Tai leidžia jaustis, kad tavo kasdienė pastanga ir rūpestis dėl kitų yra ne tik svarbi, bet ir prisideda prie teigiamų pokyčių. Toks pripažinimas stiprina mano motyvaciją ir įsipareigojimą dirbti dar geriau. Kartu suteikia galimybę plačiau kalbėti apie socialinio darbo iššūkius ir poreikius bei skleisti žinią apie socialinių darbuotojų darbą, kuris dažnai lieka nematomas.

Metų socialinės darbuotojos titulas taip pat man primena, kad bendruomenės ir šeimos gali pasiekti teigiamų pokyčių tik su dideliu profesionalumu, empatija ir atsidavimu, ir aš tikiuosi, kad mano istorija įkvėps kitus to siekti.

– Kaip manote, kas lėmė Jūsų sėkmę, jeigu taip galima pasakyti? O gal tai ne sėkmė – tiesiog sunkaus ir atsidavusio darbo rezultatas?

– Mano manymu, tai tikrai nėra vien tik sėkmė. Socialinio darbo profesija reikalauja nuolatinio pasiaukojimo, kantrybės ir gebėjimo nuolat prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų. Tai darbas, kuris dažnai lieka nepastebėtas, tačiau labai svarbus tiems, kuriems pagalba reikalinga.

Sėkmę lėmė keletas dalykų. Pirmiausia, tai atsakomybė ir empatiškas požiūris į kiekvieną žmogų ir šeimą, su kuriais dirbu. Gebėjimas klausytis, suprasti jų poreikius ir ne tik suteikti pagalbą, bet ir palaikyti žmogų, dažnai padeda sukurti pasitikėjimą ir skatina teigiamus pokyčius. Be to, man svarbu visada mokytis ir tobulėti, nes socialinis darbas – tai nuolat besikeičiantis ir sudėtingas procesas.

Kitas svarbus aspektas – komandinio darbo vertinimas, nes tik bendradarbiaujant su kitais specialistais galima pasiekti geriausių rezultatų. Tačiau norint būti tikrai sėkmingam šioje srityje, reikia ir pasiryžimo dirbti sunkiomis sąlygomis. Dažnai būna sunku ir emocinis nuovargis, bet tai yra neatsiejama darbo dalis. Sėkmė ateina, kai tavo pastangos ir atsidavimas ne tik daro įtaką tiesioginiams klientams, bet ir skleidžia teigiamą žinutę apie socialinį darbą apskritai.

Todėl galų gale, tai nėra tik vienkartinis pasiekimas, o nuolatinis procesas – atsidavimo, sunkumo ir noro padėti žmonėms, kasdien nuolat augant ir mokantis.

– Ar šis apdovanojimas pakeitė Jūsų profesinį, asmeninį gyvenimą ar kasdienį darbą?

– Tapimas Metų socialine darbuotoja tikrai turėjo įtakos tiek mano profesiniam, tiek asmeniniam gyvenimui, tačiau dažniausiai tie pokyčiai buvo stipresni motyvacijos ir atsakomybės, o ne fizine prasme. Šis apdovanojimas tapo teigiamu postūmiu, kuris mane įkvėpė siekti dar daugiau, bet kartu suteikė ir didesnę atsakomybę. Asmeniniame gyvenime šis apdovanojimas, be abejo, suteikė pasitikėjimo ir sustiprino mano įsitikinimus, kad mano darbo prasmė yra svarbi ir vertinama.

Kalbant apie kasdienį darbą, tapusi Metų socialine darbuotoja, nepajutau tiesioginių pokyčių rutinoje, nes ir prieš apdovanojimą mano darbas buvo labai atsakingas ir intensyvus. Tačiau padrąsinimas ir pripažinimas suteikė papildomo impulso ir motyvacijos dirbti dar geriau, ypač kai matai, kad tavo pastangos yra įvertinamos.

– Rosita, kaip, Jūsų nuomone, socialiniai darbuotojai gali įkvėpti pokyčius savo bendruomenėje?

– Pirmiausia socialiniai darbuotojai gali veikti tarp bendruomenės ir įvairių institucijų, padėdami žmonėms suprasti savo teises, galimybes ir paslaugas. Tai leidžia stiprinti bendruomenės narių savivertę ir suteikti jiems reikalingų įrankių, kad jie galėtų kovoti su iššūkiais ir neigiamomis situacijomis. Socialiniai darbuotojai taip pat gali formuoti pozityvius požiūrius ir skleisti žinias apie socialines problemas.

– Kokių patarimų turėtumėte jauniesiems socialiniams darbuotojams? Galbūt Jums pačiai kažkada būtų pravertęs koks vienas kitas patarimas?

– Jauniems socialiniams darbuotojams patarčiau išmokti klausytis ir suprasti žmones, nes tai yra pagrindinis darbo įgūdis. Specialistai neturi tikėtis, kad viskas bus lengva, tačiau svarbu išmokti priimti iššūkius, nekaltinti savęs dėl kitų sprendimų, nuolat tobulėti ir mokytis, kad būtų pasiruošę įvairiems iššūkiams. Svarbu suprasti, jog žmogus – ne problema, o asmuo su savo istorija, stiprybėmis ir galimybėmis.

– Ar turite kokių nors ateities tikslų ar svajonių profesinėje veikloje?

– Ir toliau siekiu gerinti šeimų gyvenimo kokybę, kovoju su socialine nelygybe, siekiu profesinio augimo ir specializacijos, kad tapčiau dar stipresniu specialistu, turinčiu didesnį poveikį socialines paslaugas gaunančioms šeimoms.

– Rosita, labai Jums dėkoju už pokalbį ir linkiu stiprybės bei nuolatinės motyvacijos dirbti visuomenei prasmingą darbą.