Ketinama judinti užsisėdėjusius direktorius

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seimui teikia įstatymo pataisas, kuriomis norima riboti ugdymo įstaigų direktorių vadovavimo laiką. Teigiama, kad dabar esantis „amžinųjų“ direktorių kultas kelia daugybę problemų tiek mokytojų, mokinių bendravimui, ugdymo įstaigos gebėjimui priimti naujoves ir keistis. Nepaisant to, kad Prezidentės siūlymui iš esmės pritaria ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, tačiau patys mokyklų direktoriai sako griežtą „ne“ tokiems pokyčiams. Pasak jų – švietimas nėra ta sritis, kurioje galima tikėtis staigių pasikeitimų ar greitų rezultatų.

Išspręs „savų“ žmonių problemą?

Rajono Tarybos narė ir buvusi mokytoja Nijolė Naujokienė teigė, kad iš esmės siūlymą vertina pozityviai, tačiau kartu ji suabejojo, ar įstatymo pakeitimą lėmę argumentai išties tinkami.

„Patį siūlymą vertinu pozityviai. Faktiškai daugelyje užsienio šalių vadovams yra nustatytos kadencijos, tik tam turi būti deramai pasiruošta, kad visai neliktume be perspektyvių vadovų.

Tikrai nemanau, kad kiekvienas mokyklos vadovas, kuris dirba dešimt ir daugiau metų, jau yra problema. Ne vadovas ir išdirbti dešimtmečiai yra problema, o tai, kad vadovams tikrai reikia turėti daug gebėjimų – jis turi mokėti komunikuoti ir įkvėpti kolektyvą, būti organizacijos strategu, planuoti kelią į sėkmę, įvertinti visus galimus laimėjimus ir praradimus. Mokyklos vadovas atsakingas ir už mokinių ugdymo kokybę, už visą mokyklos kultūrą, įskaitant ir mokytojų kompetencijas, profesionalumą. Ar šiandien taip yra? Tikrai ne visur.

Kartais, ypač mažose bendruomenėse, susiformuoja „savų žmonių“ grupelės, dirbančios tik pagal nusistovėjusias ir nepajudinamas tvarkas, o naujai įsiliejantys asmenys jaučiasi nesuprasti ir nesaugūs.

Manau, kad prezidentai, parlamentarai, merai ir, šiuo atveju, mokyklų direktoriai, neturėtų dirbti vienoje įstaigoje vadovu „amžinai“. Kadencijos ir rotacija reikalinga. Juk ir dalis mokytojų jau seniai dirba ne viename kolektyve, o keliuose, kai krūviai nesusidaro ir panašiai“, – kalbėjo N. Naujokienė.

Pokyčiai – visiems tik į naudą ir nereikėtų jų bijoti. N. Naujokienės teigimu, per ilgas buvimas komforto būsenoje neskatina kūrybinio proceso, progresyvios veiklos bei atsakingos lyderystės. „Man pačiai savo darbinėje veikloje teko patirti daug pokyčių. Džiaugiuosi, kad neužsisėdėjau vienoje vietoje ir pažinau bei per save patyriau, jog pasaulis gana įvairiapusis, žmonės būdami skirtingi vis kitais būdais gali siekti panašių rezultatų“, – tikina Tarybos narė.

Nuo vadovavimo nustums politikus

Įstatymo pataisose taip pat pabrėžta, kad mokyklų vadovų atrankos komisijos nariais nebegalės būti politikai ir politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Taip pat bus paisoma nepriekaištingos reputacijos kriterijaus.

„Neabejoju, kad mokyklų vadovų atrankos komisijos nariais negalėtų būti politikai ir politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Šių komisijų sudėtį reiktų labai atsakingai suformuoti, kad visiems pretendentams atranka vyktų vienodomis sąlygomis ir be politinio kvapo. Apskritai, man jau seniai keistai atrodo, kai įvairių savivaldybių komisijų pirmininkai yra politikai, administracijos vadovai. Tarsi jie turi pačią įvairiapusiškiausią ir aukščiausią kompetenciją. Juk visi žinome, kad taip nėra. Tai tik akivaizdūs susireikšminimo ir skirstymo į „savus – svetimus“ ženklai“, –tikino N. Naujokienė.

Seimo narys Darius Kaminskas taip pat atkreipė dėmesį, kad politikai neretai vadovaujasi „savų“ idėjų ir prielankumo „saviems“ žmonėms prioritetu.

„Visas švietimo problemas ypač gerai mačiau dirbdamas rajono Tarybos švietimo ir kultūros komitete: ir mokyklos, ir savivaldos lygmeniu. Ne paslaptis, jog kai kurie politikai net gerai nesupranta, ką svarsto ir kas naudingiau vaiko ateičiai, o vadovaujasi pasenusia, sakyčiau, sovietine logika: kad tik „savas“, kad politiškai naudingas būtų, kad pinigus „įsisavintume“.

Žinoma, esama ir labai atsakingai dirbančių ir ieškančių perspektyviausių variantų mokiniui, bendruomenei“, – kalbėjo D. Kaminskas.

Kadencijos visiems?

Klausimas, kodėl reikėtų išskirti vien tik ugdymo įstaigų vadovus? D. Kaminskas atkreipė dėmesį, jog ne tik šie vadovai būna linkę „užsisėdėti“.

„Esu už kadencijų įvedimą visų lygių vadovams, ne tik švietimo įstaigų direktoriams. Tačiau nieko negalima daryti skubotai. Reiktų kalbėti ne tik apie direktorių, bet ir apie švietimo skyrių, departamentų vadovų ir jų specialistų darbo pokyčius. Juk ir ten neretai dirba po 20–30 metų. Žmonės gal ir žino švietimo niuansus, bet tiesiog tiek metų vienoje kėdėje išbūti turėjo ir žmogiškai pabosti, o ką daugiau kalbėti.

Vadovai taip pat mūsų žmonės, mūsų darbuotojai, mūsų bendruomenių nariai. Ir jie turi turėti tam tikras socialines – darbines garantijas. Iš vadovų tikrai reikalaujama daug ir į juos investuojama daugiau nei į eilinius specialistus. Geras vadovas yra reikalingas, tačiau jam turi būti sudarytos galimybės tobulintis.

Negalima iškelti idėją ir jos neįvertinus ir neįsigilinus į galimas pasekmes pradėti įgyvendinti. Tačiau iš principo pritariu šiai idėjai. Visa tai apgalvotai įgyvendinus galėtume sparčiau siekti efektyvesnio ir skaidresnio įstaigų veiklos organizavimo“, – kalbėjo
D. Kaminskas.

Metų skaičius nelygus vadovavimo kokybei

Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos direktorius Gintaras Petrulis šias pareigas eina jau apie dvidešimt metų. Tačiau jis įsitikinęs – ne išdirbtų metų skaičius pasako apie vadovo kompetencijas.

„Išdirbtų metų skaičius nieko nepasako apie vadovo darbo kokybę. Negalima teigti, kad tie, kurie dirba iki dešimties metų, tai dirba gerai, o tie, kurie dirba daugiau metų, jau daro kažką bloga. Man rodos, yra kitų svertų, kurie ir turėtų nulemti sprendžiant šį klausimą.

Ar reikia direktoriams kadencijų? Mokyklų vadovai neturėtų būti išskiriami iš visų biudžetinių įstaigų konteksto. Jeigu jau toks įstatymas yra reikalingas, jei Prezidentė ir visi kiti valdžios atstovai galvoja, kad reikia kadencijų – tai turi būti neišskiriami nei mokyklų, nei darželių, nei visi kiti vadovai“, – mano G. Petrulis.

Gimnazijos direktorius taip pat teigia, kad staigus naujo vadovo atėjimas į mokyklą nebus toks paprastas tiek jam, tiek mokyklos bendruomenei.

„Mokykla yra specifinis vienetas, kur yra ir vaikų bendruomenė, ir mokytojų, tėvų bendruomenės. Didelėse mokyklose yra didelės bendruomenės, o naujam vadovui tektų apie metus adaptuotis. Prasisuktų visi mokslo metai, ir tik tada būtų įmanoma normaliai, efektyviai dirbti. Besibaigiant kadencijai direktorius turėtų apie pusmetį skirti naujo darbo paieškai, tad faktiškai per kadenciją liktų apie 3,5 metų efektyvaus darbo.

Aš abejoju, ar ta švietimo įstaigų kokybė pagerės, jei vyks didelė kaita. Pirmiausia bus apkrautos savivaldybės administracijos, kad tą kaitą įgyvendintų – reikės ieškoti vadovų, organizuoti konkursus. Gali atsirasti nestabilumo kolektyvuose, nes švietimo įstaigose kolektyvo stabilumas yra svarbiausia. Aišku, mes gyvename švietimo reformų laikotarpiu, mes nuolat diegiame naujoves – bet kas iš to? Nuolat sulaukiama kaltinimų, kad štai, vaikai neraštingi. Tačiau kažin ar tai yra pavienės mokyklos ar jos vadovo problema, tai – visos švietimo sistemos problema“, – mano G. Petrulis.

Žmonių santykių svarba

Petruliui antrino ir LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijos direktorė Neringa Vaicekauskienė, pabrėždama, kad mokyklos bendruomenėje geri ir tvirti santykiai yra ypač svarbūs, o dažna vadovybės kaita jų tikrai nesustiprintų.

„Pati direktore dirbu 11 mėnesių. Tikrai nemanau, kad kadencijos gali išspręsti mokyklų problemas, nes darbo stažas arba amžius patys savaime negali būti nei geri, nei blogi. Žmonės gali 20 metų dirbti labai gerai, o gali ir keletą metų tik „pasėdėti“ direktoriaus kėdėje.

Švietimo problemų sprendimas tikrai negali prasidėti nuo vadovų atleidimo arba kilnojimo iš mokyklos į mokyklą. Mokykloje labai svarbūs žmonių santykiai, juos kuriant užtrunkame daug laiko. Manau, kad yra geresnių būdų vertinti vadovų veiklą, gerinti situaciją mokyklose“, – kalbėjo progimnazijos direktorė.

Siūlymas veda į destrukciją?

Kėdainių rajono Akademijos gimnazijos direktorių Liudą Tauginą taip pat galima priskirti prie ilgamečių vadovų. Šioje mokykloje jis direktoriauja jau 14 metų, o siūlomas įstatymo pataisas vertina itin skeptiškai.

„Įstatymo pataisų priėmimas reikš, kad kažkas eis į gat-
vę. Jei ne aš – tai kažkas kitas. Juk viešajame konkurse dalyvaus ne vienas žmogus. Jeigu aš dabar būčiau mokytojas, ir man sakytų, kad galiu eiti į direktoriaus vietą penkeriems metams, tai aš jaunas būdamas, net neičiau. Kam man rizikuoti? Geriau aš būsiu mokytojas, gausiu stabilią algą, žinosiu, ką darau ir žinosiu, kad galėsiu dirbti mokytoju iki pensijos, o žinoma, jei norėsiu, tada galėsiu išeiti. Aš tikrai nesirinkčiau direktoriaus kėdės žinodamas, kad tik penkeriems metams toji darbo vieta.

Puikiai žinau, ką reiškia būti pirmam, ką reiškia būti antram ir trečiam. Labai greitai gali atsidurti už borto, ir niekam nebus svarbu vadybininko kategorija ar dar kažkokie kiti pasiekimai.

Reikėtų turėti aiškią švietimo viziją – ką mes ruošiame? Ruošiame mokslininkus, vadybininkus, inžinierius? Ar mes ruošiam nuosekliai visų reikalingų profesijų atstovus? Juk visi darbai naudingi, visi reikalingi ir visokių žmonių reikia. Bet mes neturime aiškios vizijos, o jau darome tokį dalyką – tai prieisime iki to, kad ir direktoriaus pavaduotojams įves kadencijas, mokytojams įves kadencijas, ir visi mes čia „kadenciniuosimės“. Toks siūlymas veda į destrukciją“, –griežtai pasisako L. Tauginas.

Žengta nepasitikėjimo keliu

Direktorius atkreipė dėmesį, kad šie siūlymai kyla iš visiško nepasitikėjimo žmonėmis. O nepasitikėjimo kelias, pasak jo, niekada niekur nenuves. Juo labiau kad penkerių metų kadencijos yra per trumpos, žinant, kad direktorius gerai dirbti gali tik puikiai susipažinęs su mokyklos vidine struktūra, mokytojais, mokiniais, tradicijomis.

„Tikiu, kad yra žmonių, kurie prastai dirba ir kurių mokykloje nereikia. Bet ir dabar yra priemonių, kaip tokius žmones atleisti. Tačiau tie, kas gerai dirba – kam juos atleisti? Pasižiūrėkite – licėjų direktoriai, išdirbę daug metų, turintys daug patirties – tai juos dabar reikia atleisti ir kažkur nusiųsti? Jeigu nėra gimtame mieste vietos, tai važiuok į kitą vietą?

Per penkerius metus sunku daug nuveikti. Per tiek laiko gali gerai pažinti visą kolektyvą, mokinius, ir gali imti pradėti daryti kažkokius pokyčius, tačiau švietimas nėra ta vieta, kur galima daryti staigius pokyčius.

Neseniai lankėmės Estijoje – ten mokyklų direktoriai kartu su mokykla „auga“. Vadovauja po 50 metų mokyklai, ir dar toliau dirba. Ir svarbiausia, kad direktoriai yra ir miesto Tarybos nariai, ir visi labai normaliai dirba, visi pasitiki ir tiki vieni kitais.

Mes einame nepasitikėjimo keliu. Šitas kelias akivaizdžiai grįstas nepasitikėjimu žmogumi, mokytoju. Jei tikėsi žmogumi, duosi jam laisvę, jis padarys labai daug, ir laimės visi, visa visuomenė.

Štai elementarus pavyzdys – prieš egzaminus, aš, kaip direktorius, 6 val. ryto versdamasis per galvą turiu lėkti į savivaldybės Švietimo skyrių, paimti egzamino užduotis ir pristatyti jas mokiniams. O tai jei į avariją papulsiu – viskas, mokiniai be egzamino liks? Kodėl gi negalima iš vakaro ramiai, neskubant paimti užduočių, aš jas nuvešiu į mokyklą, užrakinsiu seife ir ramiai lauksime egzamino ryto. Tai ar čia pasitikėjimas žmogumi?

Jeigu einame į netikėjimą, nepasitikėjimą – tas, man kaip žmogui, yra apmaudžiausia. Aš tikiu savo mokytojais, savo mokiniais – o čia yra einama į kitą pusę.

Net neįtikėtina, kad galima sugalvoti tokius dalykus“, – kalbėjo L. Tauginas.