Kėdainių verslumo identitetas: dabar gyvename kaip LDK

Geografiniame šalies viduryje susikūrę Kėdainiai sėkmingai plėtoja ir pramonę, ir žemės ūkį. O kaip verslas mūsų krašte atrodė prieš keletą šimtmečių? Kodėl kas trečiame Kėdainių name veikė smuklė? Kokios pelningo verslo taisyklės nesikeičia per amžius? Žvalgydamiesi istorinių Kėdainių verslumo paralelių tarp šiandienos bei praeities, prof. dr. istorikas Aivas Ragauskas, Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis ir Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė pakvietė įsitraukti į panelinę diskusiją „Kėdainių verslumo identiteto beieškant“, kuri vyko Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmų Kėdainių filialo organizuotos konferencijos „Kėdainių verslumo identitetas“ metu.

Kiek, kas kainavo – neužfiksuota

Pradėjęs diskusiją prof. dr. istorikas A. Ragauskas atkreipė publikos dėmesį, jog mes, lietuviai, nesame užfiksavę savo šalies ekonomikos istorijos raidos. Pirmieji bandymai tai padaryti radosi Smetonos laikais, o ekonomikos istorijos mokykla buvo sukurta sovietmečiu, nes, pasak prof. dr. A. Ragausko, visoje Sovietų Sąjungoje didžiuliu prioritetu laikyti socialinių-ekonominių santykių tyrinėjimai.

„Tada istoriografijoje apie Lietuvos ekonomiką ir LDK (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ekonomiką buvo nuveikta daugiausia, tad į šiuos tyrinėjimus dabar ir galime atsiremti. Tiesa, Kėdainių atveju yra geriau, nes čia turime vieną kitą veikalą.

Vis tik labai gaila, kad neturime kainų istorijos. Nežinome, kiek, kas kainavo nei LDK, nei Mindaugo, nei Vytauto, nei Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais. Taigi negalime aprašyti to laikmečio žmonių pragyvenimo lygio. Istorinių leidinių, kuriuose galėtume ieškoti Lietuvos ekonominio bei verslumo identiteto, tėra vienetai“, – sako profesorius.

Matyta iš anksčiau

Vis tik patyrę istorikai ir iš kuklaus praeities žinių aruodo konferencijos auditorijai sugebėjo atkurti gana ryškų ankstesnių laikmečių vaizdą. Taigi, kokių panašumų galime rasti lygindami LDK bei vėlesnių istorinių laikotarpių verslo padėtį bei aplinką su nūdienos?

„Dabar norėčiau pasakyti: „Sveiki atvykę į LDK!“ – intriguodamas tarė prof. dr. A. Ragauskas. – Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, yra tai, kas vyko LDK laikais. LDK laikyta milžiniška valstybe. Pagal dydį ne Europos Sąjunga, kuriai dabar Lietuva priklauso, bet paralelė aiški.

1918 metais, kai Lietuva tapo nepriklausoma, ir kiek vėliau – šalies ūkis patyrė milžinišką nuosmukį. Tas pats nutiko suirus Sovietų Sąjungai – didžiulis nuosmukis, kadangi rinka susitraukė, vartojimas sumenko, prekybos keliai nutrūko.

Pavyzdžiui, Nemunas LDK laikais buvo milžiniška arterija, kuri buvo svarbi didelei daliai ekonomikos ir žemės ūkio. Nemunu vyko produktų eksportas, iš Kėdainių Nevėžio per Nemuną taip pat. 1918 metais Lietuvai tapus nepriklausoma, Nemunas buvo sukapotas į gabalus ir jis iki šiol neatgavo savo logistinės reikšmės, o LDK laikais vandens kelių vaidmuo buvo ypač svarbus.“

Šiuolaikinė Lietuva – tarsi LDK

Profesorius pakvietė sutelkti dėmesį į LDK laikotarpio ir šiandienos Lietuvos verslo situacijos panašumus.

„Turime labai daug privilegijų versle. Pavyzdžiui, nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. vidurio Radvilos, didikai, kurie valdo miestą, nemoka muitų už įvežamą arba išvežamą produkciją, kai ji skirta savo vartojimui, nors miestiečiai moka.

Antra, turime labai žemą vidaus vartojimą. Tai nuolatinė ir didžiulė Lietuvos problema, su kuria susidūrė ir XVI–XVIII amžiaus LDK ekonomika, – kalba istorikas. – Trečia, rinkos klausimai. Kėdainių kraštas ir LDK nesudarė vienos rinkos – jie buvo integruoti į įvairiausius uostus.

Didžiulės reikšmės ekonomikai turėjo geografinė padėtis. Visi didieji LDK miestai atsirado prie sausumos ir vandens telkinių. Vadinasi, jų atsiradimui didžiausią reikšmę turėjo prekyba ir eksportas – ne vidaus vartojimas pagimdo miestus. Kėdainiai – klasikinis pavyzdys. Nuo XV–XVI amžiaus čia mes turime kelius iš Varšuvos į Rygą, iš Kauno į Rygą, kelią Nevėžiu į Karaliaučių.

Jeigu ne šie sausumos ir vandens kelių susikryžiavimai, Kėdainiai tuo metu nebūtų turėję jokių šansų tapti tokiu miestu. Be to, dar ir žaliavos čia buvo brangios.“

Kas trečiame name po smuklę

Tai, jog Kėdainiai nuo senų laikų buvo svarbus tranzito miestas, spalvingu istoriniu pavyzdžiu iliustruoja Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis.

„1604 metų Kėdainių miesto inventoriuje užfiksuota, kad mieste buvo 348 namai ir apie 100 smuklių. Taigi – kas trečiame name po smuklę. Kai paminime šiuos duomenis, mūsų klausia: „Tai jūs čia pageriantys buvote?“ O atsakymas tas, kad Kėdainiai buvo tranzito miestas: keliautojams reikėjo pavalgyti, pailsėti patiems, pailsinti ir pašerti arklius“, – paaiškina istorikas.

Daug ne tik smuklių, bet ir turgų

Diskusijos dalyvė Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, su kolegomis sraunia istorijos upės tėkme nusiyrusi ieškoti Kėdainių verslumo identiteto, išryškino mūsų mieste klestėjusio protestantizmo svarbą.

„Protestantizmas skatino verslumą, pinigų investavimą į gamybą, – sakė A. Pečiulytė. – Kai įsigali protestantai Radvilos, miestas formuojamas plečiant prekybines aikštes. Tai, ko gero, vienintelis Lietuvos miestas, kuriame yra keturios prekybinės aikštės, jos suformuotos labai taisyklingai, ryškiai, su keliais, su viskuo.

Paprastai magdeburginiai miestai turėdavo vieną turgų per savaitę, o Kėdainiuose buvo trys turgūs per savaitę. Kas yra turgus? Tai prekyba, ryšiai, atvažiuojantys pirkliai, kurie moka mokesčius. Taigi, mano nuomone, Kėdainių verslumas siejosi ir su protestantizmu, o vėliau ir su atsiradusiais žydais.“

Aptiko pirmąjį LEZ‘ą?

Diskusijai įgavus pagreitį, prof. dr. A. Ragauskas, regis, aptinka pirmąjį LEZ‘ą.

„Nuo XVII a. pradžios Kėdainiuose turime nemažą vokiečių įtaką. Mieste atsiranda Knypavos rajonas. Sakyčiau, jog tai galėtų būti pirmasis LEZ‘o bandymas.

Pačioje XVII a. pradžioje susikuria Knypavos rinka. Šis pavadinimas – Karaliaučiaus miesto sudėtinė dalis. Karaliaučius buvo sudarytas iš trijų savivaldžių miestų, o Knypava buvo ta vieta, kur lietuvių pirkliai gabendavo parduoti savo prekes“, – istoriniais pėdsakais auditoriją veda profesorius.

Britų laivyno virvės – iš lietuviškų kanapių

Visi trys istorikai sutinka, jog Kėdainių verslui milžiniško pranašumo suteikė geografinė padėtis.

„Viską lemia keliai ir komunikacijos, – tarė A. Ragauskas. – Kėdainiai LDK laikais beveik nieko neveža į Vilnių. Veža į Karaliaučių bei Rygą. Ten jie parduodavo žemės ūkio produktus, taip pat batus, kurie buvo laikomi geriausi regione. Dar veždavo ir pusfabrikačius: apdirbtas elnių, avių, ožkų, jaučių odas.

Parduodavo ir kanapes. Sako, kad iš lietuviškų kanapių buvo padarytos beveik viso Didžiosios Britanijos laivyno virvės. Taigi šis produktas davė didžiulę pridedamąją vertę. Koks sutapimas, kad ir dabar Kėdainiuose veikia pluoštinių kanapių perdirbimo gamykla.

Na, o dar kėdainiečiai parduodavo ir javus bei medieną.“

Radvilų ekonominė politika

Pasak A. Pečiulytės, Radvilų ekonominė politika buvo kviestis svetimšalius. Kalbant apie miesto ekonominę plėtrą, svarbu paminėti Kėdainių krašte besikūrusių škotų veiklos indėlį.

„Jie nuomojosi dvarus, palivarkus, eksportavo. Būtent škotai buvo tarpininkai, turėję ryšių Vakarų Europoje ir čia, su vietiniais“, – sakė istorikė.

Kad pritrauktų verslininkų, anuomet juos taip pat viliodavo mokestinėmis privilegijomis – visai kaip ir šiandienos investuotojus. Tiesa, ši nelygybė keldavo didžiulių konfliktų. Kėdainiečiai piktindavosi, kodėl jie turi mokėti mokesčius už savo verslus, o vokiečiai ar škotai ne.

1624 metais Kristupas Radvila pasikviečia Vilniaus žydus, kad šie administruotų Kėdainiuose muitų ir visų mokesčių surinkimą. Kaip pasakoja R. Žirgulis, nors kėdainiečiai skundėsi, bet nei Kristupas, nei Jonušas nereagavo.

„Taip visą XVII amžių trys tos pačios žydų šeimos kartos atlieka tą pačią funkciją – administruoja ir renka visus Kėdainių mokesčius. Vadinasi, savo funkciją jie atliko labai gerai“, – praeities detalėmis su konferencijos auditorija pasidalijo R. Žirgulis.

Burmistrą – į pilies bokštą

Kėdainių krašto muziejaus direktorius kelių šimtmečių praeities dulkes nubraukė nuo vienos tragikomiškos istorijos, susijusios su apvalia pinigų suma.

„1650 metais vienas iš Kėdainių burmistrų sužlugdė vieną Kėdainių mugę, – pasakoti pradeda R. Žirgulis. – Kėdainiai turėjo tris savaitinius turgus ir tris didžiules metines muges. Minėtasis burmistras nepaskleidė žinios apie mugę, todėl pirkliai neatvyko ir viena mugė iš trijų neįvyko. Vadinasi, Radvilos prarado nemažai pinigų.“

Už tai burmistras buvo pasodintas į pilies bokštą perrašinėti miesto dokumentų, kad įvertintų savo klaidos žalą. „Tai atskleidžia, kad ekonominė tvarka buvo labai svarbi“, – pridūrė istorikas.

Klestinčio verslo dedamosios

„Kai didikų Radvilų Kėdainiuose nebeliko, joks LEZ‘as čia nebeveikė, – šiuolaikiniais terminais apie praeitį prabyla prof. dr. A. Ragauskas. – Kad LEZ‘as veiktų, Kėdainiai turėjo eiti į priekį, turėjo vykti reformos – kad kraštas neužstrigtų ties baudžiavos režimu. Reikėjo, kad vidaus vartojimas plėstųsi, kad su kitomis valstybėmis būtų sugyvenama.“

Kaip dabartinis karinių konfliktų persmelktas santykis su Rusija turi neigiamą reikšmę verslui, taip ir anuomet Livonijos karas stipriai kaišiojo pagalius į ratus ekonomikos vystymuisi.

„Kas dirba logistikoje, tas žino – karai verslui labai blogai, nes dingsta dalis rinkos“, – paaiškino A. Ragauskas ir suformulavo per amžius patikrintą ekonominės plėtros bei sėkmingo verslo receptą: darbas, gera valstybės ekonominė politika, taikūs tarptautiniai santykiai ir verslo idėjos – būtent tai visais laikais duoda geriausią rezultatą.