Kėdainiečių šeimos sklaido mitus apie vaikų globą

Kėdainių pagalbos šeimai centro inf.

„Globoja tik dėl pinigų“, – be tėvų likusiam vaikui suteikti namus pasiryžusios šeimos kilnų poelgį sumenkinti bando vieni. „Juk alkoholikų vaikas, o genai yra genai, pamatysi – nesusitvarkysi“, – tarsi neginčijamą tiesą iš piršto laužtus savo įsitikinimus stengiasi įteigti kiti. Tai bene dažniausi mitai, sklandantys apie vaikų globą. Tiesa, juos kurpia tie, kurie niekad nepajėgs atverti širdies tėvų netekusiam vaikui. O štai ilgametę globos patirtį sukaupusios kėdainiečių šeimos dalijasi savo sėkmės istorijomis ir vienu balsu sutaria, jog globa – neįkainojama dovana tiek naujus namus atradusiam vaikui, tiek ir juo rūpintis nepabūgusiai šeimai.

Idėją apie globą širdyje pasėjo močiutė

Jurgita V. globėjos kelią pradėjo prieš dešimtmetį.

„Viskas įvyko netikėtai ir neplanuotai, – prisimena moteris. – Mano močiutės sesuo su vyru nuo kūdikystės augino anūkės paliktą sūnų – savo proanūkį. Kartą 80-metė prosenelė susirgo ir atsidūrė ligoninėje, o dar vyresniam proseneliui dėl garbaus amžiaus nenorėta leisti vienam toliau globoti tada jau trylikamečio berniuko.

Senolis pasiteiravo, galbūt mes galėtume berniuką, kurį pažinojome nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų, priimti į savo šeimą. Tokia buvo pradžia, – pasakoja Jurgita. – Kai berniukas užaugo ir pradėjo gyventi savarankiškai, mums pasiūlė globoti dvi po mamos mirties našlaitėmis likusias mergaites. Pasiryžti priimti šį iššūkį buvo nelengva. Netgi bijojau, kad nežinosiu, kaip auginti mergaites, – šypsosi pašnekovė. – Juk visi mano biologiniai vaikai buvo sūnūs, globojome taip pat berniuką. Vis tik pasitarę su vyru sutikome ir, pradėję globoti šias dvi mergaites, vėliau namus suteikėme ir dar keliems vaikams.“

Moteris prisimena, jog mintys apie globą bei pagalbą likimo nuskriaustiems vaikams ją lydėjo nuo vaikystės. „Mano močiutė labai gailėdavo tokių vaikų ir norėjo globoti, bet senelis nesutiko. Tad man pavyko įgyvendinti močiutės troškimą – noriu be tėvų meilės likusiems vaikams suteikti užuovėją. Kiekvieną globojamą vaiką vienodai myliu, apkabinu ir apgaubiu dėmesiu. Vaikui turi rasti pakankamai laiko. Taigi globa yra labai atsakingas žingsnis. Manau, jog tam žmogus turi jausti pašaukimą, kitaip vaikas gali tapti našta. Negalvokite, kad globa tėra gyvenimas su vaiku vienuose namuose. Ne, tai yra atsidavimas vaikui, jo visapusiškas priėmimas į šeimą“, – sako Jurgita.

Auga kartu su globojamu vaiku

Audronė beveik metus globoja mirusios dukterėčios devynmetę dukrą. „Labai mylėjau ir myliu tą mergaitę, todėl sprendimą tapti jos globėja priėmiau negalvodama, – dalijasi pašnekovė. – Tai dariau vedina širdies, todėl tikiu, jog man pakaks jėgų įveikti visus iššūkius. O jų pasitaiko ne vienas – tenka su mergaite ir pasipykti, bet tada sėdame ir atvirai šnekamės.

Stengiuosi ją suprasti ir padėti, nes būdama tokio jauno amžiaus mergaitė jau išgyveno tris netektis – mamos ir abiejų močiučių. Tai vaiko širdyje paliko ryškų pėdsaką ir daug skausmo, – sako Audronė ir atskleidžia per globos mėnesius patyrusi ne vieną vidinį virsmą. – Tapusi globėja labai keičiausi, nuolat analizuodavau savo elgesį. Matau, jog mudvi su globojama mergaite kasdien augame viena šalia kitos.

Skaudu, kai žmonės galvoja, jog globoti vaikus imamasi dėl pinigų. Tai netiesa. Man globa yra meilė ir atsidavimas, noras vaikui duoti viską, ko jam trūksta. Jei širdyje jaučiate norą globoti – nebijokite. O sunkumų pasitaiko auginant ne tik globojamus, bet ir biologinius vaikus. Vaikas yra vaikas – nesvarbu, ar jo venomis teka tavo giminės kraujas ar nepažįstamos mamos. Norėčiau, kad mūsų visuomenė liautųsi smerkti ir iš anksto nuvertinti globos namuose augančius ar įvaikintus vaikus. Jie nekalti, kad gyvenimas taip susiklostė. Visi vaikai nusipelnė būti besąlygiškai mylimi.“

Globa suteikė galimybę turėti šeimą

Kėdainietė Inga globėja tapo prieš ketverius metus, kai su vyru pradėjo globoti du sesers vaikus. Mamai pakeitus gyvenimo būdą, vaikai grįžo gyventi į šeimą, o pašnekovės namuose jau po pusmečio ėmė krykštauti du globojami broliukai.

„Tęsiu globėjos kelią, nes globa visų pirma yra dovana mudviem su vyru. Biologinių vaikų susilaukti negalėjome, todėl nusprendėme pilnavertę šeimą sukurti padėdami be tėvų šilumos likusiems mažyliams. Dabar mūsų berniukai yra septynerių bei dešimties metų amžiaus ir vis dažniau pasikalbame, jog iki pilnos šeimos dar trūksta sesutės, – šypsodamasi planus atskleidžia Inga. – Džiaugiuosi, jog mus palaiko ne tik artimieji, bet ir kaimynai. Jie pozityviai, su pagarba ir pasididžiavimu vertina mūsų sprendimą globoti. Pastebiu, jog visuomenė iki šiol neretai bijo vaikų iš globos namų, bijo, kad tai probleminių šeimų vaikai, todėl nerimauja, kokie šie vaikai užaugs.

Mano nuomone, negatyvias vaikų patirtis įmanoma pakeisti pozityviomis. Juk vaikas mokosi iš pavyzdžio. Taigi jei suteiksime jam galimybę augti tvarkingoje šeimoje, toks vaikas ir užaugs.“

Prašo kuo dažniau vadinti sūnumi, dukra

Pašnekovės Ingridos globos metų kraitis itin gausus – beveik du dešimtmečiai. Moteris atvira – pažinti globos stebuklą ji su vyru nusprendė tada, kai savų vaikų susilaukti nepavyko. „Svarsčiau, kokia žmogaus gyvenimo prasmė, jei nėra vaikų, todėl drauge su vyru nutarėme suteikti šeimą be tėvų meilės likusiam mažyliui. Pirmoji mūsų namuose apsigyveno ketverių mergaitė, kuri dabar jau suaugusi. Kai jai buvo 17-ka ir ji vis dažniau laiką leisdavo su draugais, mudu su vyru sakydavome, kad namie taip tuščia, jog net lubos spaudžia, – šypsosi. – Taigi mūsų šeimoje atsirado du broliukai ir greičiausiai netrukus pradėsime globoti vieną mergaitę. O kaip budintys globėjai namų ir širdies duris buvome atvėrę iš viso 14-kai vaikų.

Man didžiausias džiaugsmas, kai prie vakarienės stalo susėda visa gausi šeima. Tada jaučiu beribę vidinę pilnatvę, – jautriais išgyvenimais dalijasi moteris ir skuba padrąsinti kitus. – Jei apsisprendėte globoti, reikia tai daryti čia ir dabar. Prisimenu, kai mano dukra man vis sakydavo: „Tu nežinai, kiek vaikų namuose yra vaikų, kurie laukia, kada ateis jų globėjai, o jie neateina…“ Šiems vaikams labai reikia šeimos. Maniškiai prašo, kad juos kuo dažniau vadintume sūnumi, dukra.

Vaikams itin svarbu tai išgirsti. Jie mane vadina mama, o laikinai globojama mergaitė neseniai pasakė: „Tu mums ne tetutė, o mama, laikinai einanti mūsų mamos pareigas“, – šypteli Ingrida. – Džiaugiuosi, kad tiek bendruomenėje, tiek mokykloje mūsų vaikai šiltai priimami. Tiesa, ugdymo įstaigoje prašome pedagogų viešai neminėti, jog vaikai yra globojami, nes patys vaikai to nenori.“

Ingrida atskleidžia seniai nebegirdinti neigiamų komentarų apie vaikų globą. „Kai sako, kad globoji dėl pinigų, pasiūlau patiems pabandyti. Tada suprasite, jog pinigai čia nieko nereiškia. Jokiais materialiais dalykais neįkainosi ir nepamatuosi globos dovanojamų atradimų, pozityvių pokyčių ir tiek mūsų, globėjų, tiek vaikų vidinio augimo. Tai labai stiprūs emociniai dalykai“, – tikina Ingrida.

Dovanojo ne tik šeimą, bet ir būrį giminaičių

Kėdainietė Jurgita Š. globos keliu pasuko prieš šešerius metus. Šiuo metu jos ir vyro namuose auga trys dukros: 16-kos, 9-erių ir 3-ejų, o kaip pas budinčius globėjus dabar gyvena du vaikai.

„Kai mudviem su vyru nepavyko susilaukti savų vaikų, pajutome, kad namų tuštuma slegia, todėl nusprendėme tapti globėjais. Mano tikslas – padaryti globojamus vaikus laimingus, suteikti jiems šeimą, pilnavertį gyvenimą, užpildyti jų širdeles laime. Noriu juos į pasaulį išleisti viskam pasiruošusius ir subrendusius. Kiekvienas globojamas vaikas man labai rūpi. Tikiu, jog globa – mano gyvenimo misija. Tiesa, be antros pusės palaikymo tai būtų neįmanoma.

Džiaugiuosi, jog mudu su vyru dėl šių vaikų einame petys petin ir drauge sprendžiame visas problemas. Taip pat mus palaiko tėvai, seserys. Vaikams tai seneliai, tetos, pusbroliai. Jie labai didžiuojasi turėdami šiuos giminiškus ryšius, – globojamiems vaikams dovanojusi ne tik šeimą, bet ir būrį dėmesingų giminaičių šypsosi Jurgita. – Jei svarstote tapti globėjais, nebijokite visuomenės kritikos neva tai daroma tik dėl pinigų. Tikrai ne. Bet, aišku, džiaugiuosi, kad valstybė skiria šiuos pinigus, nes aš juos taupau vaikų ateičiai – jų savarankiško gyvenimo pradžiai. Vaikai tai žino.“

Jurgita pabrėžia, jog tapusi globėja niekad nesulaukė neigiamos visuomenės reakcijos. „Mane visi drąsino, gyrė, vadino šaunuole. Taigi sulaukiau tik palaikymo“, – savo patirtimi įkvepia pašnekovė.

Drąsiau! Šiame kelyje neliksite vieni

Kalbintos kėdainietės itin džiaugiasi besikeičiančia globos sistema. Dabar globėjų šeimos sulaukia visokeriopos pagalbos, todėl šiuo keliu žengia drąsiai ir nesibaimina jokių ateities iššūkių.

„Globos centre veikia didelė ir stipri specialistų komanda. Jei iškyla bėda, ją tuoj pat padeda išspręsti globos koordinatorius, psichologas, taip pat tvirtas ramstis yra savitarpio pagalbos grupė, organizuojami įvairūs mokymai. Visa tai – didelė pagalba globėjams“, – sako pašnekovės.