Kėdainių ligoninėje – permainos

Praėjusią savaitę rajono savivaldybėje Kėdainių ligoninės vadovas Stasys Skauminas pristatė 2017 metų ataskaitą, kuria, kaip sako pats vadovas, galima pagrįstai didžiuotis. Apie tai – pokalbis su ilgamečiu Kėdainių ligoninės direktoriumi Stasiu SKAUMINU.

– Kokie praėję metai buvo Kėdainių ligoninei, kaip juos vertinate kaip šios įstaigos vadovas?

– Noriu pasidžiaugti, jog 2017 metai mums buvo iš tiesų geri – atlikome paruošiamuosius darbus, kad galiausiai būtų atidarytos net dvi – skausmo ir gerontologijos klinikos.

Daug padarėme plika akimi nematomų, tačiau labai svarbių darbų, užtikrinančių pacientų bei personalo gerovę.

Šiais metais dar daugiau dėmesio skirsime kokybiškesniam ligonių ir medicinos personalo tarpusavio bendravimui bei bendradarbiavimui.

[quote author=”S. Skauminas”]Atlikome paruošiamuosius darbus, kad galiausiai būtų atidarytos net dvi – skausmo ir gerontologijos klinikos.[/quote]

Efektyviai dirbant, pavyko bendromis jėgomis ženkliai sumažinti ligoninės skolas – šiuo metu ligoninė įsiskolinimų turi ne senesnių kaip mėnesio ar pusantro senumo, o to tikrai seniai nėra buvę.

2017 metus baigėme su 107 tūkstančių eurų pelnu, o tai itin džiugina, nes dalį tų pinigų panaudosime keldami vidutinį savo darbuotojų atlyginimą.

– Kiekvienais metais Ligonių kasa kiekvienai įstaigai numato apmokamų paslaugų kvotą, ar Jums pavyko jos neviršyti?

– Tiesą pasakius, ne, nepavyko. Paslaugų suteikėme gerokai daugiau nei Ligonių kasa mums buvo numačiusi.

Virškvotinių paslaugų mūsų ligoninėje buvo suteikta už daugiau nei 200 tūkstančių eurų, iš kurių tik apie 120 tūkstančių apmokėjo Ligonių kasa. Likusios sumos – 80 tūkstančių eurų, Ligonių kasa nekompensavo, tad tai ir liko mūsų ligoninės išlaidomis.

O kaip kitaip – juk negali palikti žmogaus už durų, nors kvotos išnaudotos.

Beje, teko girdėti, jog kai kurios ligoninės būtent taip ir daro – suteikia paslaugų tik tiek, kiek Ligonių kasa apmoka. Bet aš visuomet laikausi to principo, kad ligoninė turi pirmiausiai padėti žmogui pasveikti, o jei už tai mes, o ne valstybė susimokėsime – tebūnie.

2017 metais mūsų ligoninė už pacientams suteiktas paslaugas pati sumokėjo 80 tūkstančių eurų. Mums, kaip rajono ligoninei, tai labai didelė suma, tačiau privalome diagnozuoti, išgydyti ligą. Atsakymas – „ligonių kasa lėšų neskiria“, žmogaus nepagydys.

[quote author=”S. Skauminas”]2017 metus baigėme su 107 tūkstančių eurų pelnu, o tai itin džiugina, nes dalį tų pinigų panaudosime keldami vidutinį savo darbuotojų atlyginimą.[/quote]

Žinoma, už tuos 80 tūkstančių eurų mes, kaip ligoninė, galėjome daug ką pasidaryti – atnaujinti palatas, nupirkti diagnostinę aparatūrą, vaistų, galų gale, gal net pradėti administracijos pastato renovaciją, tačiau, mano manymu, prioritetai yra kitokie.

– Neretai tenka girdėti pacientų nusiskundimų dėl netinkamo personalo bendravimo. Ar ši problema yra sprendžiama?

– Taip, man ši bėda yra žinoma. Kaip ir visose įstaigose, kuriose dirba žmonės, taip ir pas mus – bendraujant ne visada pavyksta tarpusavyje susikalbėti.

Visuomet medikams akcentuoju, jog pacientai – silpnesnioji, labiau pažeidžiama visuomenės dalis. Į gydymo įstaigą dažniausiai pacientai atvyksta išsigandę, traumuoti, kartais ištikti šoko. Tokiomis situacijomis žmonės elgiasi ir reaguoja į viską jautriau. Mūsų personalas tą puikiai žino, todėl visuomet stengiasi padėti, atjausti, bet ir čia taip pat dirba žmonės, išgyvenantys savo skausmus ir bėdas, tačiau mūsų siekiamybė yra ta, kad asmeniniai dalykai neužgožtų dalykiško ir konkretaus darbinio bendravimo. Todėl jau šiais metais ir medicinos seserys, ir gydytojai išklausys paskaitų kursą, kuriame dar kartą prisimins, jog mums yra svarbiausias pacientas ir jo gerovė.

– Pastaruoju metu kone visos šalies ligoninės tikrinamos, ar tinkamai maitina ligonius. Kokia situacija Kėdainiuose?

– Sakyčiau, tikrai nėra prasta. Čia, ligoninėje, maistą gaminanti įmonė nuomojasi patalpas iš mūsų ir mūsų pačių prižiūrima gamina pacientams valgį. Žinoma, remiamasi visomis rekomendacijomis.

Mes patys nuolat apklausiame žmones ne tik dėl maisto kokybės, bet ir dėl kitų paslaugų. Džiugina tai, kad devyniems iš dešimties pacientų maistas yra skanus.

Be to, darant tokius vertinimus reikia prisiminti, kad ligoninėje žmonės sveiksta po tam tikrų ligų ar operacijų, tad natūralu, kad ir mitybos režimas čia visai kitoks nei namuose. Manau, savaime suprantama, kad negalime duoti ligoniui lašinių su raugintais agurkėliais, kad ir kaip jam tai būtų skanu.

– Kodėl dalis ligoninės renovuota, o štai administracijos pastatas mena tarybinius laikus? Nubyrėjęs tinkas, sena grindų danga grožio nesuteikia.

– Negražu – sutinku, bet, kita vertus, čia, administracijos pastate, mes galime ir ne taip gražiai ir patogiai būti.

[quote author=”S. Skauminas”]Aš geriau lėšas reanimacijos skyriui, stebėjimo palatoms atnaujinti nukreipsiu, nei čia sienų apmušalus keisiu. Ne šiame kabinete gyvybės ir mirties klausimai sprendžiami.[/quote]

Kiek ligoninė turėdavo papildomų lėšų, visos jos būdavo skiriamos renovuoti tas vietas, kuriose lankosi pacientai. O mūsų, administracijos, toks ir komfortas – asmeniškai man pakanka stalo, telefono ir kompiuterio. Nors, žinoma, kartais būna net ir nejauku prieš kokius svečius – ateina į direktoriaus kabinetą, o čia – sovietinė apdaila likusi. Bet toks gyvenimas. Aš geriau lėšas reanimacijos skyriui, stebėjimo palatoms atnaujinti nukreipsiu, nei čia sienų apmušalus keisiu. Ne šiame kabinete gyvybės ir mirties klausimai sprendžiami. Nors, tiesą pasakius, pastabų dėl prastai atrodančio kabineto esu sulaukęs. O štai senus vėjo perpučiamus langus į plastikinius, mažiau nei prieš metus pasikeitėme. Bet tik tada, kai buvo skirta lėšų, o ne iš ligoninės resursų.

Žinoma, rašome projektus, prašome, laukiame, kuris gi ministras pagaliau atkreips dėmesį ir išpildys jau dvylikos metų senumo pažadus – skirti lėšų ir administracijos pastato renovacijai. Bet keitėsi ekonominė situacija, ministrai, tad ir pažadai teliko pažadais.

Reikia suprasti, kad kiekvieną kartą, pasikeitus valdžiai, naujasis Sveikatos ministerijos vadovas nurodo savo kryptį, kuria reikia vadovautis.

Kartais toji kryptis iš esmės nesutampa su ankstesnio ministro pozicija, tad ir mums persiorientuoti būna nelengva – reikia laiko ir, žinoma, ligonių supratimo.

Mes esame sukurti padėti žmogui. Tą daryti ir stengiamės neretai aukodami ir asmeninį gyvenimą.

Kiek kartų teko matyti, kaip po ypač sunkių pacientų būklės stabilizavimo, o kartais ir jų netekimo, reaguoja medikai. Jie juk taip pat žmonės, jie nelieka abejingi matydami sergantį ar sužalotą vaiką, suaugusįjį.

Tuo metu, kai pagalba yra reikalingiausia, gydytojas mobilizuoja visus savo vidinius resursus ir daro viską, ką išmano ir moka, kad tik padėtų pacientui. Vėliau, situacijai vienaip ar kitaip pasibaigus, jis viską išgyvena dar kartą.

Patikėkite, medikai tokie pat žmonės ir jiems lygiai taip pat skauda – dėl jūsų ir dėl jūsų vaikų, artimųjų. Dažnai slapčia gydytojas ir ašarą nubraukia.

Bet apie tai neįprasta viešai kalbėti. Tačiau patikėkite – gydytojui nėra didesnio džiaugsmo nei pasveikęs ir iš ligoninės į namus išvykęs pacientas.