Kas sieja karą Ukrainoje su kino komedija „12 kėdžių“?

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Odesos, Ukraina

Vyresni Lietuvos gyventojai puikiai prisimena sovietmečiu labai populiarią kino komediją „12 kėdžių“, kurią dauguma mėgo ir galimai tebemėgsta iki šiolei. Todėl nenustebčiau, jei šiems žmonėms klausimas, kas sieja karą Ukrainoje su kino komedija „12 kėdžių“, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kvailas ir visiškai ne į temą.

Filme tikrai buvo daug komiškų situacijų, kurias aktoriai, ypač vaidinę pagrindinius herojus Ostapą Benderį ir Kisą Vorobjaninovą suvaidino puikiai. Filmas buvo sukurtas prieš penkiasdešimt metų ir mušė žiūrovų populiarumo rekordus TSRS.

Filmas tiesiogiai tikrai neturi jokių sąsajų su dabartiniu karu ir, jeigu jį įamžinantys du paminklai stovėtų ne Odesos miesto centriniame skvere, dėl to nebūtų kilę jokių ginčų. Kadangi kėdės skulptūra bei Kisos Vorobjaninovo bareljefas puikuojasi pačioje lankomiausioje miestiečių vietoje, Odesoje pasigirdo balsų, reikalaujančių skulptūras iškelti kitur.

To reikalaujantys aktyvistai tvirtina, kad nėra nusistatę prieš filmą, tačiau mano, kad toje vietoje reikia paminklus statyti ne Rusijos, bet saviems aktoriams ar menininkams.

Juolab kad „12 kėdžių“ herojus vaidinę aktoriai nebuvo odesiečiai, o filmo veiksmas irgi nėra susijęs su šiuo miestu. Šią diskusiją greičiausiai paskatino kitas didesnis ginčas dėl paminklų carizmą bei sovietmetį aukštinančius laikus.

Tokių paminklų Odesoje, pasirodo, dar yra daug ir jie nėra griaunami, nors kituose Ukrainos miestuose prasidėjus Rusijos agresijai jie yra nuverčiami.

Odesoje priešais meriją stovinti patranka dar prieš savaitę puikavosi užrašu „Šlovė rusiškai ginkluotei“.

Keista, tačiau Odesoje stovi paminklai trims Rusijos carams, ir visi jie prieš karą buvo restauruoti. „Manau, jog tai buvo gerai apgalvotas Maskvos ideologų sumanymas – propaguojant senus puikius laikus pririšti Odesą prie Rusijos“, – pareiškė istorijos dėstytojas Vladimiras Pivtorakas.

Istorikas priminė, jog Rusijos carienė Jekaterina II 1794 metais pasirašė nurodymą įkurti toje vietoje uostą bei miestą. Tačiau kartu ji naikino ukrainiečių kalbą ir ribojo kazokų laisvę.

Paminklas carienei buvo pastatytas 1900 metais, o jau po dvidešimt metų jį nugriovė bolševikai. Nugriauto paminklo dalys buvo paslėptos muziejaus saugykloje, ir ten dūlėjo beveik šimtą metų.

2007 metais Odesos valdžia netikėtai carienės paminklą vėl pastatė, nors prieš tai protestavo vietos istorikai, patriotinės organizacijos ir net prezidentas Viktoras Juščenka. Odesos valdžia protestus ignoravo, o vietos teismas atmetė skundus, reikalaujančius paminklą nuimti.

„Caro laikus bei stačiatikių bažnyčią kaip tik tuo metu idealizuoti ėmė Maskva, kuri ėmė skatinti atstatinėti carų paminklus Rusijoje, ir kažkokiu būdu sugebėjo paveikti Odesos meriją, nors mes, istorikai, protestavome prieš tai“, – tvirtina V. Pivtorakas.

Šis dėstytojas spėja, kad paminklo atstatymą inicijavo tie merijos darbuotojai, kurie buvo verslo ryšiais susiję su Rusija.

Po dvejų metų merija nusprendė restauruoti paminklą carui Aleksandrui II – 7,1 metro aukščio koloną su užrašu, jog tai odesiečių padėka „carui išvaduotojui“ už miesto parko įkūrimą. Ant kolonos smaigalio vėl buvo uždėti imperinės Rusijos simboliai, nors jų niekas nedrįso dėti net sovietmečiu.

„Manau, kad Maskva seniai planavo jėga užgrobti Ukrainą, o norėdama tai palengvinti darė viską, kad išlaikytų savo įtaką rusakalbiams Odesos gyventojams, nes Odesa Rusijai visada buvo svarbus miestas“, – pareiškė V. Pivtorakas.

Dėstytojas stebėjosi, kad mieste nėra jokios atminimo lentos, kad prieš Odesą įkuriant Jekaterinai II šioje vietoje stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Per mažai akcentuojama ir tai, kad dar anksčiau toje vietoje buvo senovės Graikijos gyvenvietė, o visas dėmesys skirtas šlovinti tuos laikus, kai miestas klestėjo carinėje Rusijoje.

„Manau, kad po karo situacija pasikeis ir kad Rusijos agresijos metu Odesoje atsiras daugiau ukrainietiškam, lietuviškam bei antikiniam laikmečiui skirtų įamžinimų, o komedijai „12 kėdžių“ bei Kisai Vorobjaninovui skirti paminklai iš centrinio sodo bus perkelti į menininkų namus ar privatų muziejų“, – pareiškė V. Pivtorakas.

Trečias paminklas yra skirtas carui Pavelui I, jis buvo pastatytas 2004 metais ir oficialiai vadinasi „Paminklu apelsinui, kuris išgelbėjo Odesą“.

Paminklas primena istoriją, kai, mirus miesto įkūrėjai Jekaterinai II, caru tapęs Pavelas I sustabdė Odesos statybos darbus ir finansavimą. Miestą nuo bankroto išgelbėjo gudrus sprendimas nusiųsti žiemos metu carui tris tūkstančius geriausių graikiškų apelsinų su prašymu suteikti Odesai paskolą ir mokesčių lengvatas.

Pavelui I tokia dovana patiko ir jis įvykdė odesiečių prašymą, o tai galutinai nulėmė miesto suklestėjimą. Odesa iš grūdų eksporto pelnydavo net keliolika procentų Rusijos biudžeto įplaukų ir per šimtą metų iš nedidelio kaimelio tapo milijoniniu miestu, trečiu Rusijoje po Sankt Peterburgo ir Maskvos.

Šis paminklas kelia mažiau ginčų, nors irgi stovi centre ir kažkodėl iškilo 2004 metais, tuo metu, kai Maskva ėmė Rusijoje aukštinti carinę praeitį.

V. Pivtorakas mano, kad Odesoje labiausiai trūksta paminklo, kuris įamžintų visą miesto praeitį – kur būtų paminėta čia buvusi Antikinės Graikijos įkurta gyvenvietė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, turkų valdytas laikmetis, nenuslepiant ir carizmo epochos.

Istoriką piktina, jog Lietuvos buvimas nėra niekaip įamžintas ir primena, jog LDK į Ukrainos pietus plėstis nusprendė po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kijevo.

LDK tada sutriuškino Aukso Ordą ir mūsų valdovai nusprendė perimti mongolų bei turkų valdytas teritorijas Ukrainos pietuose. LDK pastatė keletą nedidelių pilių, iš kurių mažiausiai dvi buvo suręstos prie Juodosios jūros. Viena iš jų, Taginkos pilis, buvo prie dabartinio Chersono miesto, o toliausiai į pietus, dabartinės Odesos krantinėje iškilo Kačibėjaus pilis.

Ją po pusantro šimto metų perėmė, perstatė ir pervadino i Chacubejaus turkai, o šiuos 1789 m. nugalėję carinės Rusijos kariai pilį susprogdino, nes to pareikalavo carienė Jakaterina II. Ši carienė įsakė sunaikinti turkiško bei lietuviško laikmečio atminimą, naikino ukrainiečių kalbą, bet kažkokiu būdu prieš penkiolika metų jos paminklas vėl iškilo Odesos centre.

Odesa yra ypatingas miestas, nes prie jo kūrimo ir klestėjimo prisidėjo įvairių tautų žmonės, ėmę čia emigruoti. Nors vėliau Odesoje dominavo maždaug po trisdešimt procentų gyvenusių žydų, rusų ir ukrainiečių, tačiau svarbų vaidmenį suvaidino ir kitų tautų atstovai.

Miestą projektavo bei pirmais jo merais buvę prancūzai, architektūra rūpinosi italai su belgais, graikai statė laivus ir kartu su žydais, lenkais vystė prekybą. Apie tai, jog Odesą puoselėjo įvairių šalių atstovai, liudija iki pat dabar išlikę tautiniai gatvių bei miesto kvartalų pavadinimai ir įvairioms religijoms atstovaujančios bažnyčios.

Odesoje paminklais yra įamžinti mero pareigas ėję prancūzai ir graikas, Lietuvos ir Lenkijos poetas Adomas Mickevičius, Rusijos rašytojas Aleksandras Puškinas bei mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas, rašytojas žydas Isaakas Babelis, ukrainietis poetas bei dailininkas Tarasas Ševčenka.

Tačiau pastaruosius keliolika metų kažkodėl didžiausias dėmesys buvo skirtas carizmo epochos paminklams.

Istoriko V. Pivtorako manymu, tokiu būdu Kremlius siekė rusakalbius Odesos gyventojus išlaikyti idėjinėje vienybėje su Rusija ir tikėjosi, kad, pradėjus karą prieš Ukrainą, dalis odesiečių palaikys tariamus „išvaduotojus. Karas Maskvai visgi pakrypo ne ta linkme, ir Odesos nepavyks atplėšti iš Ukrainos.

Odesos žurnalistas, ekologinės organizacijos aktyvistas Vladislavas Balinskis irgi spėja, kad Maskvos ideologams talkino kai kurie Odesos valdininkai. Žurnalistas priminė, jog Ukrainos parlamentui priėmus nurodymą keisti komunizmą aukštinančių gatvių pavadinimus, Odesos merija tam priešinosi ir net teisme protestavo.

„Odesos gatvėse dar nemažai paminklinių lentų su penkiakampėmis žvaigždėmis, tai liudija, jog čia neįvyko nei tikros dekomunizacija, nei rusiškų paminklų atsikratymas“, – apgailestauja V. Balinskis.

Žurnalistas šiuo metu visą savo energiją skiria pagalbai pabėgėliams, jisai yra vienas iš humanitarinio centro aktyvistų. Žurnalistas tiksis, jog po karo Odesoje įvyks rimtų permainų, kad miestas ryžtingai atsikratys sovietmečio ir carizmo simbolių.

Darbo kėdės, stalai ir kt. inventorius būtinas kiekvienam biure, norint kokybiško ir produktyvaus darbo.