Kas iš tikrųjų valdo?
Nijolė Naujokienė.
Rytas su žaibais ir perkūnija. Bet ne tik gamtoje. Valstybėje. Valdantieji skęsta – garsiai.
Socialdemokratai „subyrėję“ moraliai ir politiškai. „Išsičekins“ ir merai, ir „nesureikšmikim“ premjeras.
Koalicija pasimetusi, prezidentas išmeta siūlymą: premjerui metas pasitikrinti pasitikėjimą Seime.
O ką Seimas? Seimo nariai – neoficialiose atostogose. Tokiose, kurios niekada nesibaigia, nes niekada ir neprasidėjo.
Ir, žinot, jie norėjo būtent tokios vasaros – ramybės be atsakomybės.
O tai, kas vyksta valstybėje didžiajai daugumai, atrodo, tiesiog neįdomu.
Gal tada neberinkim Seimo? Jei nieko nedaro – kam jis reikalingas?
Lietuvą valdo ne Seimas. Valdo žiniasklaida. Ji žino savo šeimininkus, užsakovus ir tai, ko mums reikia. Ir dirba kryptingai. Rezultatai matomi.
Aut. past.
Kas iš tikrųjų valdo?
Lietuvą valdo ne Seimas. Valdo žiniasklaida. Ji žino savo šeimininkus, užsakovus ir tai, ko mums reikia. Ir dirba kryptingai. Rezultatai matomi.
G. Paluckas – vienas prieš save.
Man G. Palucko nuoširdžiai gaila.
Toks beveik graudus politinis personažas: buvo, bandė, krito. Ne todėl, kad tobulas. O todėl, kad sistemą jis bandė paversti įrankiu sau.
Bet galiausiai sistema jį pati nurijo. Saviškiai. Iš lėto.
O Blinkevičiūtė? Melu padėjo partijai. Įgyvendino melo strategiją tobulai.
Partijai tiko. Visi jai atleido. Nes su melu atėjo ir valdžia.
Socdemai: be stuburo, be garso.
Kur partija? Kur jos stuburas?
Kur bent vienas aiškus vertybinis pareiškimas?
Tik aptakus veblenimas iš R. Budbergytės ir vienas „palaikintas“ postas iš M. Sinkevičiaus, kuris pritarė žurnalisto pasityčiojimui iš savo pačių partijos ir jo lyderio. Stipru – socdemiška. Tokia „ryški“ politinė laikysena.
Jaunoji karta: perrūgę raugai. Ir labiausiai glumina – jaunieji politikai. Tie, kurie turėjo būti kitokie. Švieži. Nauji. Be sovietinio šleifo. To daug kas laukė. Bet jie – dar senesni. Iš vidaus. Šviesos – mažiau. Ambicijų – daugiau. Atsakomybės – nė kvapo.
Aut. past.
Bailių ir melagių strategija – įgyvendinta.
Jaunoji karta: perrūgę raugai. Ir labiausiai glumina – jaunieji politikai. Tie, kurie turėjo būti kitokie. Švieži. Nauji. Be sovietinio šleifo. To daug kas laukė. Bet jie – dar senesni. Iš vidaus. Šviesos – mažiau. Ambicijų – daugiau. Atsakomybės – nė kvapo.
Tai kokia ateitis laukia? Kur mūsų politinė viltis? Kur bent trupinys šviežio oro?
Laisvai kvėpuoti darosi sunku.
Gal paprasčiausiai… išskalbkime premjerą? Tegul atidirba. Ne partijai. Ne reitingams. Lietuvai.
Gal tai ir būtų pakankama bausmė – pirmą kartą dirbti ne sau, o žmonėms. Kad po visko dar liktų drąsos žiūrėti tautai į akis?
O mes ką? Čia Lietuva, čia lietūs lyja…
