Kardinaliai gyvenimą pakeitusi kėdainiškė rado savyje ir paslėptą talentą
Jorūnė LIUTKIENĖ
Sulaukusi 50-mečio Eglė Dautartienė paliko ją varginusias pareigas ir pražydo… gėlėmis bei raštais. Jos mintys pasikeitė, poreikiai susitraukė. Dabar karaliauja judėjimas, gamta ir santūri elgsena. Tvarus gyvenimo būdas, jogos pamokos ir lėtas tempas išvadavo moterį iš nerimo ir skubėjimo bei atvėrė prigimtinį talentą. Gegužę bus metai, kai solidi ir išlaikyta moteris nesiskiria su dažais bei teptukais. Savyje atradusi paslėptus klodus Eglė buria spalvomis prikeldama daiktus antram gyvenimui ir aplink save kurdama ramybės sodus.
– Kaip suradai piešimą? – klausiu Eglės.
– Teptuko neturėjau nei vieno. Išvykus sūnui mokytis, namie tebuvo senų pieštukų visas dėklas dar nuo jo gimnazijos laikų.
Internete belandžiodama užmačiau mokymus apie fraktalus. Į tas pamokas giliai nelindau, bet šiek tiek pasidomėjau, paskaičiau. Fraktalus pieši iš pradžių kaip kontūrus užmerkęs akis ant popierius lapo, neatitraukdamas rankos nuo savo širdies. Tada po vieną plotelį spalvini.
Ir aš pamėginau taip daryti.
Užpiešdavau kiekvieną tarpą kita spalva. Nupiešiau jų 30. Paskui pradėjau į juos žiūrėti. Pirmas man buvo kaip darželinuko, o jau 23-iame–24-ame galėjau įžiūrėti ir kažkokius vaizdinius.
Pajutau energijos antplūdį ir jau tada supratau, kad negalėsiu sustoti. Jaučiu, kad man patinka, bet norisi daugiau, įdomiau. Norėjau išsilieti, bet konkrečiomis detalėmis, kai ryškėja gėlės žiedas ar medžio kamienas, kad būtų forma.
– O toliau?
– Toliau netyčia pamačiau virtualią Aušros Žemaitienės skrynių parodą. Žiūrėjau ir net nutirpau, kaip man patiko jos darbai. Nepažinojau jos, bet užkalbinau per „Messenger“ programėlę. Norėjau susipažinti ir išsiaiškinti, kaip ji dirba.
Susipažinome ir labai maloniai pabendravome. Aušra man ir paaiškino, kokius dažus ir kokias priemones naudoja. Iš karto nuvažiavau ir viską nusipirkau. Dar ir su pardavėjomis pasikonsultavau. Jos man pradžiai davė 7 spalvų akrilinių dažų ir įvairaus dydžio sintetinių teptukų.
– Nuo ko pradėjai?
– Pradėti reikia nuo kažko paprasto. Turėjome seną skrynią iš vyro kaimo – Stasinės. Tai sakau sau „padailinsiu aš ją“. Taip ir pradėjau piešt.
Dažą ant dažo tepu, sluoksnius kraunu ir atsirado toks polėkis, nuo to karto jokių pagalbų nereikėjo, jokių žmonių nieko nebeklausiau. Padailinau ir man pavyko.
Tuomet ėmiausi senų vonios durų. Remontas buvo seniai darytas. Paskui atėjo eilė mediniams baldams terasoje.
Kaime seną puodynę molinę sukirmijusią norėjo išmesti vyro Sigito mama. Tai ją pasiėmiau ir apipuošiau, ir kokia ji dabar ,,faina“. Išsipiešiau sau gražų indą gėlėms. Man patinka, kad ji neideali, bet žiūriu ir džiaugiuosi.
Turbūt man medis ir yra vienas iš svarbiausių simbolių. Tai – giminė, šaknys šakos, kamienas.
E. Dautartienė
– Naudoji senus daiktus?
– Taip dažniausiai. Dabar vis žiūriu, ką iš seno naują galima padaryti.
Kaime nuvažiavusi pas vyro mamą ant aukšto radau senų baldų, sekcijų ir ten mėtėsi tokie seni stalčiai. Sutrūniję. Pasėmiau juos. Paprašiau, kad vyras man priderintų rankenėlę, o ant dugno kaip vitražus išpiešiau. Pasidariau kavai ir desertams du padėklus.
Dabar važiuoju į sendaikčių turgus. Randu ten medinių lentelių tokių sudėvėtų, supjaustytų vos po keliasdešimt centų. Kažkas ant jų pjaustė duoną ir maistą. Tai jų dugnus nudažiau žalsvai, tokiu slaviškų tautinių ornamentų motyvais gausiai išpiešiau.
Nusipirkau virvės visą ritinį. Pragręžė vyras skylutes. Įvėriau, dar pakabinau varpelį prie jų ir man išėjo tokia puiki dekoracija.
Atnaujintas daiktas beveik nieko nekainavo, o namus puošia ir visi svečiais stebisi.
Tokius ,,prastus“ daiktus net ir sendaikčių parduotuvėje žmonės ne visada perka, o aš jiems dar vieną gyvenimą suteikiu.
– Kaip surandi idėją?
– Man bet kur akis užkliūva, tai, žiūrėk, krepšys koks išmesti padėtas ar nukainoti daiktai, visokie servetėlių įdėklai. Iš karto man reikia griebti, daryti. Noriu tuos daiktus priglausti ir atnaujinti.
Kai juos ištapau, jie jau nebėra niekam netinkami. Jie iš karto užima garbingesnę vietą nei kokio krepšio dugne.
Staltieses Kūčioms, Kalėdoms užtiesiu ir tuos senus daiktus dekoruotus, garbingai sudedu ant šventinio stalo.
– Ar viskas tinka naudoti?
– Savo sodyboje turime tvorą, kurią pasodinome parsivežę jaunų lazdynų. 20 metų jie augo, suaugo aukšta tvora. ESO atstovai atvažiavo ir prašo nupjauti, nes siekia elektros aidus. Nors ir labai gaila, bet teko gerokai patrumpinti.
Sukrovėme tas šakas, jos sudžiūvo ir aš neseniai sugalvojau, kad man reikia supjaustyti tas šakas kaip riekeles, kaip čipsus, šiek tiek pusiau įstrižai. Pridarė man vyras tokių blynukų, aš uždėjau iš kitos pusės po magnetuką ir piešiu dabar juos.
Sunaudojau tą visą medį, kad jis nesklistų per kaminą, kad būtų naudos ir grožio. Taigi tikrai viską galima panaudoti – tereikia pagalvoti.
– Ar pradėjo kauptis daiktai?
– Pati renku. Draugai atneša. Pirmiausia žiūriu, ką iš savęs galima pataisyti ir ką sukurti.
Kai pradėjau ant akmenukų piešti, tai ir pati prisirenku prie jūros, bet lygius apvalius, kas būna Palangoje atveža man, nes žino, kad panaudosiu. O aš žinau, kas irgi mėgina piešti, tai irgi pasidalinu. Man patinka dalintis.
Padalinu ir išpieštų, ir ,,nuogų“ draugėms, kad jos galėtų pabandyti, pasakau, kaip daryti. Man negaila.
Ir iš Vokietijos atveža išmestų daiktų. Va, puodeliai stikliniai su medžio įdėkliukais. Surinko ir atvežė. Dabar padovanoju po savo dirbinėlį, kad skleistų žinią ir energiją.
Parduotuvėse koks perteklius drabužių – tonos. Kas juos visus nuperka, o jei nenuperka, kur jie keliauja? Reikia susimąstyti. Pasaulis eina iš proto.
E. Dautartienė
– Kas toliau?
– Paskutiniu metu šovė mintis ant sienų piešti. Dideli plotai − didelis ir iššūkis.
Pirmiausia, draugei išpiešiau naujai ištapetuotą sieną. Piešiau ant skystų tapetų svetainėje. Visai kitas darbas: šešėliai, atstumai, spalvos kitaip žiūrisi. Turi eskizus pasidaryti ir darbo apimtis visai kita. Plotas didelis, turi proporcijas jausti.
Ką tik užbaigiau – išpiešiau medžius savo svetainėje. Nuo tų mažiukų darbelių kai perėjau prie didelių – tai net teptukų kitokių reikėjo ir dažų kibiriuko, bet va remonto daryti jau nereikėjo grandiozinio, o viskas nauja. Man taip smagu, kai pasikeičia ir investicijų nedaug reikia.
Piešinys man tikra, gyva – rankų drabas, yra žmonių, kurie nori marmuro, bet piešiniai taip jauku.
– Kada pieši?
– Didžiąją laiko dalį būnu viena ir pasinaudoju tuo momentu, kai galiu piešti kad ir 5 valandas. O jei noriu kokią detalę pabaigti ar šaką piešiu paskutinę, tai ir dvi valandas trunka, kad paukštis būtų panašus į save.
Jeigu paneriu, kai pagauna kūrybinis procesas – tai užsibūnu, bet ir valgio darymas man irgi kūrybinis procesas. Stengiuosi viską derinti.
Grįžta sūnus, svarbiausia bendrauti, jam dėmesį parodyti noriu.
Jeigu aš tik kurčiau, nukentėtų šeima. Tai, jei visi namie, o kurti norisi, tai mini darbelį pasiimu: akmenuką, nusipiešiu eskizą. Jie filmą žiūri, aš piešiu šalia ir visi kartu pabendraujame. Rankos turi dirbti.
Per tą trumpą laiką – nuo 2021 metų gegužės mėnesio, mano potėpiai pasikeitė, ranka nebedreba, bet kad taip būtų, darbas įdėtas turi būti.
– O jei reikia piešti?
– Jeigu būna negera nuotaika ir vis tiek darai, tai ir piešinyje viskas matosi. Arba darai darai, o vis tiek nesigauna, nes viskas iš vidaus ateina. Per prievartą niekas nesigauna. Nuo to tik sunkumas. Tada jau geriau eiti pasivaikščioti. Eini mišku, surenki šiukšles, padarai kažką naudingo visiems.
– Iš kur visa tai pas tave?
– Man visada gaudavosi tie atvirukai, piešiniai, bet aš neįsijausdavau, nors nieko nedariau, mokslų nebaigiau.
Dabar mama sako, kad jos mamos, mano močiutės sesers vienas sūnus labai gražiai piešė. Kažkas yra iš mamos pusės.
Gal man to laiko atsirado niša, kai iš naktinių pamainų darbo išėjau ir atsivėrė tas langelis. Savirealizacijai buvo impulsas. Posūkis labai didelis gyvenime – kai išėjau iš darbo.
– Vis pamini medį? Kodėl medis?
– Turbūt man medis ir yra vienas iš svarbiausių simbolių. Tai – giminė, šaknys šakos, kamienas.
Medis visą laiką toks pilnas ir energingas. Į jį žiūrint geriau jaučiuosi. Šakos, daug šakų, kai važiuoju automobiliu keliu, tai matau medžius, žiūriu į jų šakas. Nesenai ąžuolą vienišą pievoje pamačiau, o ta jo laja tokia apvaliai dailiai išaugusi… O ir pats medis kaip medžiaga yra unikalus – ant paviršiaus man piešti smagiausia. Ir vizualiai žiūrint tai labai gražus, šiltas ir geras dalykas.
Namie į savo medį žiūriu, jis man ramybę teikia, o net laistyti nereikia…
Tokius ,,prastus“ daiktus net ir sendaikčių parduotuvėje žmonės ne visada perka, o aš jiems dar vieną gyvenimą suteikiu.
E. Dautartienė
– Ar daug žmogui reikia daiktų, rakandų, maisto?
– Geriau kukliau. Labai nedaug reikia. Aš pati savo kailiu patyrusi: drabužių pilna spinta, suknelių krūvos. Kam tiek?
Žmonės įpratę tuo vartojimu užsiimti: perka naują ir perka, kemšasi tos spintos. O reikia nedaug: galvą turime, apsirengti turime, pavalgyti turime, stogas yra, šeima sutaria – tai svarbiausia ir to gana.
Mane palaiko vyras, šeima. Dabar daug laiko skiriame sau: padainuojame ir grojame. Aš savo choristus pasikviečiu ir dainuojame kartu visą naktį ir vyro kapela atvažiuoja, apžiūri mano daiktus, pasidžiaugia.
Parduotuvėse koks perteklius drabužių – tonos. Kas juos visus nuperka, o jei nenuperka, kur jie keliauja? Reikia susimąstyti. Pasaulis eina iš proto.
Gal po sovietinės santvarkos mes norėjome gražiai rengtis, firminių drabužių, nes neturėjome nieko.
Maistą kaupėme, uogienes virėme, mėsas konservavome ir svajojome, kas bus ir kaip bus ateityje, o kai pasileido tas perteklius, tai jo pakelti ant pečių nebegalime.
Vaikystėje svajojome į užsienį išvažiuoti. O kelionės išsigimė paskutiniu metu: kelionė į Paryžių per 5 šalis. Per vieną parą aplankai 5 šalis. Nieko nespėji, nieko nematai, visą informaciją sugrūda per parą į galvą, visi pasiima pinigus, o tu nemiegojęs ir nieko nematęs lieki.
– Tu vengi kompiuterio?
– Kiek galiu, tiek vengiu. Labai noriu daugiau jo vengti, bet neišeina, turiu atsidaryti, nes noriu ir seminarą įsijungti, ir socialinį tinklą kartais paskaityti, bet mane greitai vargina.
Dabar gyvenu kitu ritmu, aš mieliau į gamtą, į mišką. Žiemą slidinėju. Daug su šuniuku vaikštau po mišką, Taip myliu šunis. Tai graudi tema, bet prieglaudoje negalėčiau dirbti iš per didelės meilės.
– Ar rūšiuoji?
– Rūšiuoju. Viską rūšiuoju. Ir dabar per rūšiavimą pastebėjau kiek daug plastiko naudojama. Maždaug 3 kartus daugiau negu organinių šiukšlių. Į tą kibirėlį dedi dedi ir jis labai negreitai užsipildo. O plastiko jis iš karto prisipildo, nors stengiamės kiek įmanoma pakuočių nepirkti nei jokių įpakuotų sausainių plastikinėse dėžėse. O kiek yra šeimų, tokių kaip mūsų ir didesnių, kurios daugiau vartoja?
Man plastikas ir drabužiai kaip didžiausia anomalija, tokie kiekiai šitų atliekų. Per koroną dar didesnis teršimas prasidėjo – viskas atskirai supakuota, atsigerti tik vienam skirta stiklinė ir iš karto reikia išmesti, o dar kaukės, pirštinės, skafandrai…
Sutinku, gražiai supakuota labai malonu, bet tik pažiūrėti. O reikia žiūrėti į turinį, kaip ir pačiame žmoguje − turinys svarbiausia.
– Kaip tausoji savo aplinką?
– Esu sveikos gyvensenos propaguotoja: judėjimas, gamta ir maistas.
Labai stengiuosi vartoti naminį maistą. Neperku jokių limonadų buteliuose. Nieko su saldikliais nevartoju. Gaminu daugiau maisto namuose. Ruošiu visada vakarienę šiltą sau ir vyrui, kai sūnus grįžta – ir jam, kuo daugiau vartojame iš savo daržo daržovių, prieskonių. Esu prisodinusi čiobrelių, melisų, pipirmėčių. Daug naudoju arbatų iš savo daržo. Imbieras, citrina, medus, čiobrelis, putino ir šaltalankio uogų – viską sudedu į arbatos indą ir geriame karštą, paskui kai atšąla, geriame šaltą.
Medis labiausiai Eglę įkvepia: ir kaip augalas, ir kaip simbolis, ir kaip medžiaga.
Aut. past.
– Su kuo daliniesi?
– Savo paramą skiriu SOS vaikų kaimams, jų remiamiems dienos centrams.
Man labai įstrigę, kad asocialių, sunkių šeimų vaikams reikia užimtumo. Vaikams tai labai svarbu, kad jie turėtų kuo užsiimti vaikystėje, o ne šiaip bet kur, bet kaip valkiotųsi be vietos ir veiklos.
Vaikas pats gi nesusigalvos, jis nuo užimtumo priklauso, ar jam piešti patinka, ar ką kita veikti. Žmogui reikia užimtumo. Gal ir aš pati būčiau anksčiau pradėjusi piešti, jei būčiau kur nors patekusi.
Dabar padedu vaikams, kai sutinku prie parduotuvės prašančius centų. Pastebėjau, kad jie renkasi ryškiausius produktus: spurgas su glajumi rožiniu, oranžiniu, jei gėrimus, tai braškių spalvos. Galbūt jie neskanavę ir nori šitų produktų?
– Kas dar sulaukia tavo rankų dėmesio?
– Vasarą pasidarbuoju lauke: ten ir gėlių sodinimas, ir šiltnamio priežiūra. Apie namus yra darbų. Dekoruoju gėlynus savo. Man patinka mišrios lauko gėlės: rugiagėlės, medetkos, nasturtos, viksvos. Pasikomplektuoju. Pasisodinu mėlyną su geltona, oranžinę su violetine, raudona. Nesistengiu išlaižyti, noriu džiaugtis natūraliu jų vešėjimu. Man net gražiau, kai pienės žydi. Aš jas – pienes, saulutes apvažiuoju su žoliapjove, jei pamatau žydinčias. Man gražu.
– Ar kokybiškesnis tapo tavo gyvenimas?
– 100 procentų kokybiškesnis. Rūpinuosi sveikata. Pasikeitė mano požiūris į gyvenimą, artimuosius. Draugų ratas labai praplatėjo ir draugų atsirado tokių, kuriuos Dievas atsiuntė. Dabar tik į gerąją pusę viskas keičiasi. Galiu pasakyti, kad džiaugiuosi.
Geriau kukliau, bet oriau. Esu tik už tvirtas šeimas. Šalies ir tautos tvirtybė šeima. Dabar toks laikmetis – karjerų, bet karjeros per dieną nepasidaro.
– Yra visokių teorijų „slow living“, „eco gyvenimas“ kaip tu vadini savąjį?
– Niekaip. Aš tiesiog gyvenu. Gal paprastumas? Juk visa stiprybė paprastume. Nei sureikšminti kažko, nei viso dėmesio kažkam vienam atiduoti, o balansas svarbiausia.
Ieškau ne kaip užsivadinti, o kaip tai, ką dabar susikūriau, išlaikyti. Ir su draugais pabendrauti, ir su šeima, ir su sūnumi.
Džiaugiuosi, kad nebelekiu stačia galva. Išeiname pasivaikščioti – visi pasišnekame. Noriu ir savo sode augalais augančiais pasidžiaugti. Su transparantais man eiti nesinori. Ieškau pusiausvyros.