Karas Ukrainoje lietuviams tampa proga pasigilinti į to krašto praeitį

 Karas Ukrainoje lietuviams tampa proga pasigilinti į to krašto praeitį

Istorikas Oleksandras Akuličius prašė Lietuvos, prisidėjusios prie Konotopo pergalės, padėti Ukrainai laimėti ir dabartinį karą./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš istorinės Konotopės mūšio vietos, Ukraina

Daugumos lietuvių istorinės žinios apie Ukrainą apsiriboja faktu, jog kažkada dalis jos žemių priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o vėliau šalį pasidalijo carinė Rusija ir Lenkija. Dar prisimenama, kad Stalinas buvo sukėlęs dirbtinį badą, nusinešusį keliolika milijonų gyvybių, ir Ukrainoje įvykusią Černobylio atominės elektrinės katastrofą.

Tai nėra priekaištas lietuviams, nes ir kitose šalyse žmonės, jei nėra istorikai, visų pirma domisi savo krašto praeitimi, o kaimynų bei tolimesnių šalių – vien prabėgomis. Dabar vykstantis karas Ukrainoje lietuviams tampa proga labiau pasigilinti į to krašto praeitį, nes tai tam tikra prasme – ir Lietuvos istorija.

Sovietmečiu Maskva nenorėjo, kad domėtumėmės didinga LDK praeitimi bei valdytomis Kijevo žemėmis, nes bijojo, kad vėl panorėsime būti laisvi. Nuo ukrainiečių jų tikroji istorija irgi buvo slepiama ir perrašoma Maskvai palankia linkme.

Į šimtą kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusį Sumų regiono miestą Konotopą nuvykau suintriguotas žinios, jog didžiausioje kada nors ukrainiečių pasiektoje pergalėje prieš Rusiją dalyvavo ir lietuviai. Mat jokiuose vadovėliuose bei enciklopedijose nėra rašoma, kad 1659 metais Konotope įvykusiame mūšyje kovojo ir LDK karžygiai.

Istorikas Šamilis Akičevas didžiuojasi, kad jo protėviai Krymo totoriai padėjo kazokams laimėti Konotopo mūšį./Eldorado Butrimo nuotr.

Apie tai ir vykau pasikalbėti su Konotopo kraštotyros muziejaus istorikais, 31 metų Oleksandru Akuličiu bei šešiasdešimtmečiu Šamiliu Akičevu. 85 tūkstančius gyventojų turintis Konotopas yra antras pagal dydį Sumų regiono miestas.

Regionas ribojasi su Rusija, todėl pasienio gyvenvietės kasdien priešo yra bombarduojamos, tačiau už šimto  kilometrų nuo pasienio nutolęs Konotopas kol kas išvengė raketos atakų. Karo pradžioje miestas buvo trumpam okupuotas, tačiau sugriovimų irgi išvengė. Tačiau miesto kapinėse beveik kasdien yra laidojami fronte žuvę gyventojai, naktimis žmones budina oro pavojaus sirenos, o muziejai, teatrai, mokyklos yra uždaryti.

„Jaučiu pasididžiavimą, jog Konotopo mūšyje didžiausią ukrainiečių armijos dalį sudarė į pagalbą atjoję Krymo totoriai, mano protėviai ir tautiečiai“, – muziejuje pareiškė Š. Akičevas.

Istorikas pasakojo, kad Ukrainos kazokai buvo surinkę dvidešimt tūkstančių karių, o totorių atžygiavo du kartus daugiau.

Ši armija visgi buvo beveik per pusę mažesnė, nei šimtatūkstantinė Maskvos kariauna. Jai vadovavęs caro Petro I krikštatėvis Oleksijus Trubeckijus buvo laikomas geru karvedžiu, tačiau 75 dienas nesugebėjo užimti Konotopo tvirtovės, kurią gynė vos keturi tūkstančiai kazokų.

„Jaučiu pasididžiavimą, jog Konotopo mūšyje didžiausią ukrainiečių armijos dalį sudarė į pagalbą atjoję Krymo totoriai, mano protėviai ir tautiečiai“

Š. Akičevas

Maskviečiai labai pasitikėjo savo jėgomis, tačiau stoję į atvirą mūšį su kazokų etmono Ivano Vygovskio kariauna buvo sutriuškinti.

Maskvos atėjūnai buvo sumušti įviliojus juos į spąstus. Buvo suvaidinta, kad kazokai viename flange ima bėgti ir rusų kariai juos puolė vytis, patekdami į siaurą taką, apsuptą pelkynų.  Pasislėpusiems totoriams ėmus priešą pulti, šie neturėjo kur sprukti, nes šonuose buvo pelkės, o užnugaryje esantį medinį tiltą per upę kazokai sugriovė.

„Maskviečiai neįvertino to, jog Konotopo pavadinimas reiškia „vietą, kur skęsta arkliai“, nes ji labai pelkėta“, – sakė Š. Akičevas.

Istoriko teigimu, mūšyje žuvo apie keturiasdešimt tūkstančių maskvėnų ir tik keturi tūkstančiai kazokų bei šeši tūkstančiai totorių.

Į klausimą „kiek žuvo lietuvių“ Š. Akičevas atsakė, jog tai suskaičiuoti turėtų Lietuvos istorikai. Muziejininkas prisipažino, jog apie mūšyje kovojusius lietuvius sužinojo prieš keletą metų, po to, kai apie tai parašė garsus Kijevo mokslininkas Jurijus Micikas.

Pastarasis tyrė Vatikano bei Krokuvos archyvus, kuriuose rado įrašus, kad Konotopo mūšyje dalyvavo trys tūkstančiai lenkų, kurių gretose kartu kovojo ir lietuviai.

„Archyvuose yra ataskaitos, kuriose lenkų kariūnas surašė mūšyje žuvusių bei sužeistų pavaldinių pavardes, o dalis jų yra lietuviškos, bet tai analizuoti turi jūsų specialistai“, – sakė Š. Akičevas.

„Kodėl Konotopo mūšis yra laikomas neišnaudota galimybe iškovoti nepriklausomybę ir netapo persilaužimu Ukrainos kare su Maskva?“ – paklausiau istoriko.

„Todėl, kad Maskvai savo intrigomis pavyko suskaldyti kazokus ir dalis vadų atsisakė paklusti I. Vygovskiui, o vienas iš jų užpuolė Kryme be armijos likusius totorių gyventojus. Šių kariams iš mūšio vietos skubiai pasitraukus namo I. Vygovskis nesiryžo persekioti bėgančių rusų pulkų ir šių galutinai nesutriuškino. Netrukus susirieję kazokų vadai išsirinko naują etmoną nušalindami nuo šių pareigų Konotopo mūšio didvyrį I. Vygovskį. Šis po kelerių metų Krokuvoje buvo sušaudytas patikėjus Maskvos paskleistu gandu, jog ruošia sukilimą prieš Lenkiją, nors I. Vygovskis buvo tapęs senatoriumi ir jo be teismo negalėjo bausti“, – sakė Š. Akičevas.

Istoriko O. Akuličiaus teigimu, kazokų vaidus tuomet kurstė ne tik Maskva, bet ir Krokuva bei Vatikanas. Mat po Lublino unijos visos Ukrainos žemės, kurias valdė LDK, perėjo Lenkijai, o ši ėmė vykdyti lenkinimą bei jėga diegė katalikybę. Ukrainiečiai tam priešinosi, bėgo į kazokų įrengtas stovyklas, rengė sukilimus bei siuntė prašymus į Krokuvą, kad jų valstybė būtų priimta lygiateise nare į Dvejų Tautų Respubliką.

Lietuvos didikai pritarė kazokų siūlymui Ukrainą priimti į Dvejų Tautų Respubliką, tačiau Lenkijai nepanorus to daryti kazokus į savo pusę ėmė vilioti Maskva ir kazokai pasirašė pavaldumo jai sutartį. Etmonu tapęs I. Vygovskis išsiderėjo iš Lenkijos pažadą, jog Ukraina visgi bus priimta į Dvejų Tautų Respubliką trečiu dalyviu, tačiau dalis kazokų vadų jau buvo suartėję su Maskva, todėl prasidėjo tarpusavio rietenos bei kovos.

Maskvos nurodymu pastatytas paminklas sovietų kariams „taikdariams“ vis dar nėra nuverstas ir tebėra didžiausias Konotope.

Aut. past.

„Didelę klaidą padarė Krokuva, nes į sutartį su I. Vygovskiu įrašė punktą, jog Lenkijos didikai turi atgauti kazokų atimtas žemes su nuosavybės teisėmis į kaimų žmones, kurių dalis buvo tapę kazokais ir su tuo sutikti nenorėjo, tad sutarčiai priešinosi“, – priminė O. Akuličius.

„Konotopo mūšis galėjo tapti persilaužimu, bet netapo, nes Maskvai pavyko sukiršinti ir papirkti  dalį kazokų vadų, kurie ėmė kovoti prieš I. Vygovskį. Be to, dalis vadų jam pavydėjo šlovės, nes šis anksčiau dirbo raštininku ir neturėjo kovinės patirties, tačiau laimėjo didžiausią mūšį. Dėl prasidėjusių vidaus kovų Ukrainoje kilo chaosas, o tuo pasinaudojo Maskva ir Krokuva, galutinai šalį pasidaliję ir suskaldę“, – pasakė O. Akuličius.

Abu istorikai šių metų liepos aštuntą Konotope vadovavo nemokamoms ekskursijoms apie mūšį. Mat tą dieną miestas pirmą kartą savo istorijoje mūšio metines minėjo, kaip pagrindinę Konotopo šventę. Iki tol tokia švente buvo laikoma miesto išvadavimo iš fašistinės Vokietijos diena.

„Mes, istorikai, daug metų kalbėjome, kad reikia švęsti Konotopo mūšį, nes išvadavimą iš Vokietijos minėti liepė Maskva, tokiu būdu norėdama nuslėpti didingą Ukrainos praeitį ir norėdama apgaulingai parodyti, kad Rusija yra ne okupantė, o bičiulė, nes išgelbėjo iš fašizmo“, – kalbėjo O. Akuličius.

Istorikas papasakojo, kad Konotope, kaip ir visame regione, gyvena labai daug atvykėlių iš Rusijos, prieš karą net trys ketvirtadaliai žmonių kalbėjo rusiškai, o miesto taryboje irgi dominavo Kremliui draugiškos partijos, todėl 1649 metų pergalė prieš Maskvą nebuvo tinkamai švenčiama.

Dabar dauguma gyventojų jau yra prieš Maskvą, todėl niekas nebeprieštaravo, kad senoji pergalė taptų pagrindine miesto švente. Abu istorikai dėkojo Lietuvai už paramą kovojančiai Ukrainai.  

„Padėjote mums laimėti didžiausią istorinį Konotopo mūšį prieš Kremlių, tad likit ištikimi ir šiuo sunkiu momentu, padėkit laimėti dabartinį karą bei neapleiskit siekyje tapti ES bei NATO nariais“, – pasakė O. Akuličius.

1 Komentaras

  • Ostapas Benderis irgi kažką kalbėjo apie Konotopą,bet va ir Butrimonis žino, kad lietuviai ne tik Juodoje jūroje arklius girdė,bet ir Konotopo pelkėje juos skandino …Tai kam mums tady tie istorijos perrašinėtojai anušauskiai su bumblauckais?

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video