Kalnų vardai: Gùdpetis, Pelėdnagiai. Nuo girinio iki svetimo
„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.
Rytas TAMAŠAUSKAS
Gùdpetis – tokiu pavadinimu 1935 m. užrašytas Kudžionių kaimo (Pelėdnagių apyl.) kalnelis, apsiaustas pelkių. Tokios pat darybos vietovardžių dar pastebėta Kėdainių regione: Nociūnų apylinkių krūmai, laukas ir pieva Gùdpečė, Gùdpečiai, dirva ir miškas Gùdpečė, Gùdpečis Truskavos krašte.
Dviejų šaknų – gud- ir pet-, peč- – dūrinys išties yra kalbos slėpinys.
Pirmasis sudurtinio vietovardžio dėmuo gud- grindžiamas keliais ryškesniais kilmės paaiškinimais.
Žodis gudas įprastai suprantamas kaip tautovardis – baltarusis. Tokią įsivyravusią nuomonę patvirtina toliau pateikiamos kelios tradicinės etimologijos apie vietas. Dotnuvių istorijoje yra tikrųjų gudų, XVIII a. antrojoje pusėje atkeltų iš tolesnių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijų, palikuonių.
Esti kalbininkų teiginių, kad žodžiu gùdas žymimas atkilėlis (iš kitur, iš kito, svetimo, krašto atsikėlęs žmogus), kitos kalbos ar tarmės asmuo. Štai Aleksandras Žirgulys 1939 m. pastebėjo, kad surviliškiečiams atrodę, kad „guduoja“ ne tik Vaidatonių žmonės, bet „taip pat visi kiti, kurie bent kiek panašiau kalba į bendrinę kalbą, t. y. taria ryškiau balsius ir pilnesnes galūnes“.
Nelabai vertingas (,,paprastas, įprastinis; prastas, menkas, netikras“) asmuo ar daiktas kartais buvo apibrėžiamas žodžiu gùdas. girėno) nusakymas. Atkreipkime į tai dėmesį, nes bus svarbu kai kuriems argumentams.
Tokius bendrašaknius upėvardžius kalbininkas Vytautas Mažiulis tikinęs kilus iš senųjų baltarusiškų žodžių, reiškiančių „linkti, lankstytis“.
Iš kai kurių padėliotų reikšmių galėję atsirasti Josvainių, Krakių ir Dotnuvos apylinkių asmenvardžiai (užrašyti nuo XVII a.) Gudas, Gudaitis, Gudonis, Gudynas, Gudavičius ar kai kurie su jais susiję vietų pavadinimai – Gudaičiai k., dv. Krk („Žmonės pasakoja, kad Paskerdumo dv. ponas pargabeno gudus čia gyventi.
Žmonės pradėjo sakyti: gudai čia; ir liko k. vardas“, 1935 m.), Gùdiškė krm., pv. Krk, Gudžiū́nai mstl. („Žmonės pasakoja, kad grafas A. Krapovickas parsivežė gudų ir juos apgyvendino toje vietoje, kur dabar Gudžiūnų bažnytkaimis. Nuo jų kaimas ir vardą gavęs“, 1935 m.), Gudeliai k. Pg, Gudeliškės, Gudeliškiai gn., krm. Tsk („Pasakojama, kad čia velnias gudą pasmaugęs“, 1935 m.).
Dar šūsnis sudurtinių toponimų: *Gudkampis vt. Lbn, Gùdbalis pv. Št, Gùdkauliai pv. Jsv, Gùdpjaunis pv., dab. l. Pjs, Gùdpalčiai mš. Gdž.
Dėl vietovardžio Gùdpetis antrojo dėmens pet-, peč- „Lietuvos vietovardžių žodyno“ autoriai svarsto, kad sandas galbūt metaforiškai kilęs iš lietuvių pe- čiaĩ „viršutinė nugaros dalis ligi menčių“, petỹs „kūno dalis nuo kaklo iki rankos“.
Antrąsyk prašau skaitytojo dėmesio: dar pasitelktinas kalbininko Algirdo Sabaliausko pastebėjimas, kad lietuvių petỹs tapatintinas su giminiškais indoeuropiečių žodžiais, žyminčiais ,,ištiesti, būti atviram, driektis“. Čia itin iliustracijai tiktų Krakių ir Pajieslio krašto upėvardis Pe- čùpė, Pečiupė, Pečupỹs (Šušvės intakas).
Per klonius nusidriekusios upelės archajiškame varde gerokai vėlesnių laikų gyventojai jau tiesmukiškai patyrę vandens ir pečiaus tapatybes („žiemą neužšąla ir gražiai garuoja“, „žiemą per didelius šalčius garuoja“, 1935 m.).
Kudžionių, Medekšų, Nociūnų ir Zabieliškių kaimų erdvėje buvusią kalvelę protėviai praminę Gùdpečiu: pelkėtose, miškingose vietose (prisiminkime apie pirminę šaknies gudreikšmę) nors ir negaũsios žemių sąnašos, bet pailgõs, išsitiesusios formos kalvelė neskendo augalijoje, todėl pastebima akiai. Tokiu triumfuojančiu aspektu kviestina pamąstyti ir apie pradžioje minėtus laukus, pievas, dirvas ir miškus Gùdpečė, Gùdpečis, Gùdpečiai.
Kas žino, gal ir XVII a. pabaigos–XVIII a. vidurio dokumentuose aptinkamas Dotnuvos apylinkių (prie Ruoščių k.) gyvenamosios vietos pavadinimas *Piečiukai (kaip atliepinys Ruoščiuose dar 1935 m. užrašytas laukas *Piečikai) sietinas su Ruoščių kaimo asmenvardžiu *Piečkonis 1620 m., Dotnuvos parapijos XVII a. pabaigos–XVIII a. pirmosios pusės pavarde *Pie- čiukas, Josvainių parapijos XVII a. asmenvardžiais *Piečas, *Pie- čiukas, *Piečiulis, *Piečiulaitis, *Piečka, *Piečkuris, *Piečkuraitis (jau pagal gyventojo pavardę vėlesni vietovardžiai – Pečiùko balė b., ̃ Pečiùko kauprė klv., sod., ̃ drž. Jsv, Juodkaimių k., 1936 m.).
Taigi ir istoriniai asmenvardžiai ar vietovardžiai pagal kilmę gali būti tapatintini ne su pečiumi (krosnimi), bet įvardijimo pretekstu svarbios įžvalgos apie ištįsusį fiziografinį objektą ar aukšto ūgio, nesulinkusį, tiesaus kūno žmogų.
Įvairūs kalbos požiūriai padeda susivokti, kad istorijos kelionėje vardai irgi patiria reikšmių virsmą.
