Kaip vaikus parengti sugrįžimui į mokyklas?

 Kaip vaikus parengti sugrįžimui į mokyklas?

Šitiek laiko praleidus namuose mokiniams gali būti nelengva sugrįžti į mokyklas./BNS nuotr.

Dovydas PASLAUSKAS

Praėjusius mokslo metus, prasidėjus visuotiniam karantinui, moksleiviams teko užbaigti mokantis nuotoliniu būdu savo pačių namuose. Šis periodas palietė daug žmonių ir buvo nelengvas ne tik moksleiviams, bet ir mokytojams, moksleivių tėvams – visi susidūrė su iššūkiais, kuriuos turėjo įveikti.

Mokslo metų pabaigoje, gerėjant epidemiologinei situacijai šalyje, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė tikino, jog ateinančius, 2021–2022, mokslo metus moksleiviai sutiks mokyklose vykstant kontaktiniam ugdymui: „Siekiama, kad rugsėjį visi mokiniai mokytųsi klasėse, o nuotolinis mokymas galėtų vykti tais atvejais, jei epidemiologinė situacija stipriai suprastėtų ir dėl COVID-19 ligos protrūkių klasei ar mokiniams tektų izoliuotis“.

Šitiek laiko praleidus namuose mokiniams gali būti nelengva sugrįžti į įprastas vėžes. Tačiau ką tuomet daryti? Kaip vaikus parengti sugrįžimui į mokyklas? To pasiteiravome psichologės Snieguolės Cėgienės.

Grįžimas į įprastas vėžes – nelengvas

Pasak S. Cėgienės, po ilgo ir visiems neįprasto nuotolinio mokymosi sugrįžti į įprastas vėžes mokiniams gali būti nelengva.

„Per vasaros atostogas teko nemažai bendrauti su paaugliais, kurie sakė, jog nori kuo greičiau sugrįžti į mokyklas, į normalų gyvenimą. Jie pasiilgo gyvo bendravimo su draugais, mokytojais.

Tačiau taip pat teko išgirsti, jog paaugliai nerimauja dėl savo fizinės ir psichologinės sveikatos, dėl nežinomybės, kas bus toliau, dėl artimųjų sveikatos.

Tai leidžia manyti, kad mokiniams sugrįžti į natūralias vėžes nebus taip lengva.

Nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterių ir gyvo bendravimo trūkumas kelia vaikams nerimą, kaip jiems seksis mokytis, sutarti su klasės draugais, mokytojais“, – teigė psichologė.

Pasak psichologės Snieguolės Cėgienės, po ilgo ir visiems neįprasto nuotolinio mokymosi sugrįžti į įprastas vėžes mokiniams gali būti nelengva./Asmeninio archyvo nuotr.

Turėjo įtakos psichikos sveikatai

Jos teigimu, ilgas sėdėjimas užsidarius namuose, virtualus bendravimas atpratino moksleivius bendrauti tarpusavyje, o mintys apie tai, kada viskas grįš į senas vėžes kėlė nemažai nerimo, streso, o tai atsiliepė vaikų psichologinei sveikatai.

„Vaikams svarbu augti socializuojančioje, neuždarytoje aplinkoje, kurioje jie gali bendrauti su bendraamžiais ir su suaugusiais žmonėmis. Nuotolinis mokymasis – ilgesnis sėdėjimas prie kompiuterio, nesikeičiančios namų erdvės – turi neigiamų pasekmių vaikų psichologinei būsenai: padidėjo nuovargis, nerimas, miego sutrikimai, sumažėjo dėmesingumas.

Paauglystės amžiaus tarpsniui būdingi jautresni emociniai išgyvenimai ir ši nauja patirtis – priverstinis buvimas namuose, negalėjimas susitikti su draugais, prisidėjo prie jaučiamos įtampos, streso, vienišumo jausmo, baimės dėl ateities.

Kadangi ir šeimos nariai jaučia nerimą, įtampą, tai vaikų emociniai poreikiai lieka nepatenkinti. Paaugliai stengiasi atsiriboti ir nusiraminimo ieško socialiniuose tinkluose, kompiuteriniuose žaidimuose ar išbandydami psichoaktyvias medžiagas“, – kad nuotolinio mokymosi metu suprastėjo vaikų psichikos sveikata, neslėpė S. Cėgienė.

„Teko bendrauti su paaugliais, kurie sakė, jog nori kuo greičiau sugrįžti į mokyklas, į normalų gyvenimą. Jie pasiilgo gyvo bendravimo su draugais, mokytojais. Tačiau taip pat teko išgirsti, jog paaugliai nerimauja dėl savo fizinės ir psichologinės sveikatos, dėl nežinomybės kas bus toliau, dėl artimųjų sveikatos. Tai leidžia manyti, kad mokiniams sugrįžti į natūralias vėžes nebus taip lengva.

S. Cėgienė

Skaityti – patikimus šaltinius

Psichologės manymu, įtampą ir nerimą jaučia tiek mokiniai, tiek tėvai ir mokytojai.

„Nuo nuotolinio mokymo pavargo visi – tiek tėvai, tiek mokiniai, tiek pedagogai. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose galime rasti viena kitai prieštaraujančios informacijos, todėl patartina skaityti tik patikimus informacijos šaltinius ir kuo mažiau laiko leisti internete.

Nerimaujama dėl savo ir artimųjų sveikatos, dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų – turime prisiderinti prie tam tikrų apribojimų, naujų Vyriausybės reikalavimų ir kitų mus veikiančių veiksnių. Nežinome kada baigsis epidemija, ar galėsime gyventi ir bendrauti taip, kaip anksčiau – nevaržomai, be apribojimų“, – įsitikinusi psichologė.

Atkreipti dėmesį į vaiko elgesį

S. Cėgienės teigimu, tėvams nerimaujant dėl savo vaikų, pirmiausia reikia pastebėti vaiko elgesį.

„Reikėtų atkreipti dėmesį į vaikų, paauglių nuotaiką.

Jeigu vaikas tampa viskam apatiškas, piktas, priešiškas, nerimastingas, jam sunku užsiimti kasdienine veikla, skundžiasi dažnu nuovargiu, sutrinka miegas, atsiriboja nuo suaugusių, draugų, sako, kad jam niekas nesvarbu, atsiranda ligos, mirties baimės, įkyrios mintys, pažeminta nuotaika, turi savižudiškų minčių – patartina kreiptis į specialistus.  

Kad vaikai jaustų kuo mažiau nerimo, labai svarbu laikytis aiškių susitarimų dėl mokyklos, namų darbų, buities, laisvalaikio, veiklų planavimo ir atlikimo.

Pasistenkite kuo ramiau reaguoti į pasitaikančius vaikų pykčio protrūkius. Paaugliams reikia privatumo, jie nori pabūti vieni, pasiklausyti muzikos, pabendrauti su draugais“, – patarimais tėvams dalinosi S. Cėgienė.

„Kad vaikai jaustų kuo mažiau nerimo, labai svarbu laikytis aiškių susitarimų dėl mokyklos, namų darbų, buities, laisvalaikio, veiklų planavimo ir atlikimo.

S. Cėgienė

Reikalinga švietimo specialistų pagalba

S. Cėgienės manymu, dėl vaikų patiriamų jausmų artimiausiu metu mokyklose gali padidėti darbo krūvis švietimo pagalbos specialistams, psichologams.

„Nuotolinio mokymosi metu mokiniai daug laiko praleido prie kompiuterių ekranų, o tai turėjo įtakos prastėjančiai jų fizinei ir psichologinei sveikatai.

Dažniau mokiniai gali patirti nerimą, baimę dėl ateities, artimųjų sveikatos, netekties baimę,  socialines fobijas. Bendravimas tik internetinėse erdvėse taip pat turi neigiamos įtakos.

Vaikystėje vaikas formuojasi kaip asmenybė ir šie patirti karantino apribojimai gali turėti pasekmių jų tolimesnei raidai. Todėl labai svarbu, kad vaikai sugrįžtų į mokyklas ir dirbtų, gyventų tomis sąlygomis, kuriomis buvo įpratę.

Net ir vasaros atostogų metu padaugėjo vaikų ir paauglių, besikreipiančių pagalbos į specialistus dėl jaučiamo nerimo, baimių, suprastėjusios psichologinės būsenos.

Sugrįžus mokiniams į mokyklas tiek mokyklų psichologų, tiek švietimo pagalbos specialistų pagalba jiems bus labai reikalinga“, – įsitikinusi S. Cėgienė.

S. Cėgienės patarimai, kaip pagerinti savo emocinę būklę prieš sugrįžtant į mokyklas

Vaikams

Susitaikykite su tomis aplinkybėmis, kurių negalite pakeisti, ir susitelkite į tai, ką galite padaryti.

Susidarykite kasdienės rutinos planą ir jo laikykitės.

Pasistenkite būti kantresni, nekritikuokite savęs, stiprinkite savo savybes ir į esamą situaciją žiūrėkite kaip į galimybę mokytis ir patirti kažką naujo.

Apdovanokite save ir džiaukitės net ir smulkiausiomis atliktomis užduotimis, pergalėmis.

Darykite tai, ką mėgstate, tai padės atsipalaiduoti nuo streso.

Normalu jausti nerimą, baimę, jaudintis ir nerimauti dėl ateities, ypač dabartinė situacijoje.

Stenkitės kuo mažiau žiūrėti ir gauti neigiamos informacijos, nes neigiama informacija sukelia     daugiau įtampos ir streso, gali sutrikti miego kokybė.

Išbandykite atpalaiduojamąjį kvėpavimą ir raumenų relaksaciją ar kitus atsipalaidavimo būdus  (būvimas gryname ore, fiziniai pratimai, muzika, piešimas, mėgstama veikla).

Tėvams

Kad geriau suprastumėte, kaip jūsų vaikas jaučiasi, atkreipkite dėmesį į jo kūno kalbą:

Pvz.: pečiai pakelti, vaikas sulinkęs – galime įtarti, kad jis jaučia baimę, nerimą, galbūt jis ją slepia ir sako, kad jam viskas gerai, tačiau taip nėra. Tėvai gali padėti vaikui įvardindami jo jausmą, pvz., „Man atrodo, kad tau dabar neramu, nesinori…“.

Tėvam nereikėtų demonstruoti vaikams savo nerimo, susijaudinimo. Nerimą žmonės gali perduoti tiek žodine, tiek kūno kalba, todėl kontroliuokite, ką ir kaip kalbate su vaikais ir jiems girdint.

Jeigu esate susijaudinęs, nerimaujate ir šią jūsų būseną pastebi vaikai, neneikite šių jausmų, pasakykite, kaip jaučiatės, patikinkite juos, kad žinote, ką daryti toliau ir kad reikalui esant rasite sprendimą.

Patikinkite juos, kad baimės jausmą, kaip ir kitus jausmus, patiria ir suaugę žmonės, papasakokite vaikams, ko jūs pats bijojote vaikystėje ir kaip jums pavyko su tuo jausmu susitvarkyti.

Vaikams gali būti labai sunku įvardinti ir atpažinti jausmus, pokalbio metu galime atspindėti ir padėti įvardinti tuos jausmus, pvz., „Matau, kad tu nerimauji…“, „Gal jauti baimę dėl…“

Venkite abstrakčių klausimų „Kodėl tu bijai…“, „Kas tau negerai…“. Neužduokite klausimų, kurie verstų vaikus teisintis: „Tai kodėl tu nenori eiti į mokyklą…“, „Kas tau negerai…“

Vaikai nori, kad juos išklausytų, o nemenkintų ir nekaltintų jų dėl vienų ar kitų patiriamų jausmų. Pvz.: „Tu nemažas vaikas, nebijok…“, „Tik mergaitės bijo…“, „Negalvok apie tai…“

Vaikams kuo paprasčiau ir jiems suprantamiau atsakykime į jų klausimus dėl patiriamo nerimo, baimės.

Apkabinkite, pagirkite vaiką – apkabinimas mažina nerimą, baimę, vienišumo jausmą, suteikia vaikams saugumo.

Kartokite vaikams, kad jeigu jiems reikės pagalbos, jūs visada padėsite, saugosite juos…

Jeigu jūsų vaikas yra jaunesnio amžiaus – baimes galite įveikti per žaidimus ( superherojai, pasaulio gelbėtojai…) Įveikti baimę galime ją nupiešiant, o vėliau sunaikinant.

Suteikite vaikams pasitikėjimo savimi primindami jam, kaip jis įveikė mokyklos ar šunų baimę.

Stenkitės apsaugoti vaikus nuo nereikalingos nerimą keliančios informacijos, padėkite jiems išlaikyti ramybę – moksliniais tyrimais įrodyta, jog neigiama informacija gali padidinti vaikų nerimą, baimę, sukelti miego ir kitas psichologines problemas. Todėl pasidomėkite kokia informacija domisi jūsų vaikai, skirkite jiems daugiau dėmesio.

Stenkitės gyventi įprastu ritmu: laikykitės įprasto dienos režimo, susitarimų.

Labai svarbu vaikams atsipalaiduoti, žaisti, užsiimti mėgstama veikla.

Vaikams labai svarbu, kad būtų neįtempti santykiai šeimoje, šilta atmosfera, dėmesys.

Skirkite laiko vaikams aptarti jų išgyvenimus, mintis ir jausmus.

Pabandyti išsiaiškinti, kaip jie jaučiasi, kokius jausmus išgyvena, ką jie galvoja apie šią situaciją ir pabandyti jiems padėti.

Padrąsinkite vaiką, kai jam sunku, patarkite, kai nežino kaip pasielgti, pagirkite.

Nuraminkite – klaidos yra normalus dalykas, iš jų galima pasimokyti.

Bendradarbiaukite su mokytojais.

Svarbūs tėvų ir vaikų aiškūs susitarimai: laiku keltis, kada atliekami namų darbai, poilsis, laikas miegoti ir kiti.

Mokykitės atsiriboti nuo neigiamos informacijos, neigiamų emocijų.

Atsipalaidavimo, kvėpavimo pratimai, sportas, svajonių kelionės, autogeninės treniruotės, joga padeda nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį.

Stebėkime save, kad maistas ir valgymas netaptų atsipalaidavimo būdu.

Mėgstama veikla, padeda nepasiduoti stresui, sugrąžina mus į čia ir dabar, kur galime pasidžiaugti tuo, ką turime, ir kitaip įvertinti situaciją.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video