Kaip atsilaikė spaudžiami Kėdainių žmonės?

Kova už teisę tikėti vyksta visada

Jorūnė LIUTKIENĖ

Šiųmetė Laisvės premija grąžino moralines skolas savo gyvybe kasdien rizikavusiems bebaimiams mūsų tikintiesiems ir plačiai išgarsino minėjime kalbėjusią seserį Bernadetą Mališkaitę, kuri yra ne tik Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė, bet ir viena iš pagrindinių „Lietuvos katalikų bažnyčios Kronikų“ bendradarbių. Laisvės premijos įteikimas šiai bebaimei sesei tapo simboliniu aktu, kuris jaunimui priminė, kad kova už žmogaus teises arba teisę tikėti tuo, kuo tu tiki, vyksta visada. Kaip šioje kovoje atsilaikė Kėdainių žmonės, atsispindi ir B. Mališkaitės bei jos kolegų leidžiamoje ,,Lietuvos katalikų bažnyčios Kronikoje“. Kokios žinios ėjo iš Kėdainių ir kaip atrodė aplinka, kurioje tuo metu mums primestame režime gyveno žmonės?  

Pogrindinis leidinys išsilaikė iki Nepriklausomybės

Laisvės premija šiemet sausio 13-osios proga paskirta trims nepaprastoms asmenybėms pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ 1983–1989 metų vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei. Jie savo gyvenimu liudijo tikėjimą, viltį ir meilę.

Vargu ar įmanoma paskleisti daugiau tiesos po pasaulį, kiek jie galėjo paskleisti kitų dorų žmonių padedami ir rizikuodami savo kailiu, bet užtikrintai vesdami mus į dabartinę sočią pasirinkimų Laisvę.    

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ kaip pogrindinės propagandos leidinys pradėjo eiti 1972 metais.

Kronikos leidybos ypatumus trumpai atskleidė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro ir Tolerancijos centro vadovė, krašto Kultūros premijos laureatė, pedagogė ir istorikė Audronė Pečiulytė.

„Kronika taip ilgai išsilaikė sovietiniame režime dėl to, kad ji faktiškai nebuvo spausdinama Lietuvoje. Žmonės surinkdavo gautas žinias rašomąja mašinėle ir nufotografuodavo. Tada tas fotojuosteles veždavo į Maskvą ir iš ten per diplomatinius patikėtinius perduodavo į užsienį, kol pasiekdavo Ameriką. Dėl to čia, Lietuvoje, mažiau žmonių buvo įtraukta į veiklą ir sunkiau buvo juos susekti.

O Amerikoje juosteles išryškindavo ir jų turinį išspausdindavo kaip leidinius. Taip žinia sklido po pasaulį pasiekdama didelę žmonių auditoriją“, − sako A. Pečiulytė.

Kad jaunesni žmonės geriau įsivaizduotų ir kokie buvo laikai, ir kokius žygdarbius tuomet darė kunigai dėl tikinčiųjų, o vyresni galėtume palyginti „anuos“ ir „šiuos“ laikus, pavartykime „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kurių visus 81 numerį šiuo metu galima rasti viešai internete (http://www.lkbkronika.lt/index.php)

Šis turinys įdomus ir tuo, kad jokia kita sovietų okupuota valstybė neturėjo tokiu mastu leidžiamo pogrindžio leidinio.

Apie Kėdainius žinučių nedaug

Įdomiausia apie Kėdainius. Bet įrašų negausu. Pagal paiešką „Kėdainiai“ jums iškris 15 rezultatų.

Iš žinučių matome, kad 1988 metais Kėdainių katalikai gausiai, daugiau kaip po 800 parašų, surinkdavo po įvairiais paskelbtais pareiškimais ir protestais. Tačiau Kronikose neaptikau, kad būtų rašę patys.

Klaipėdos tikintieji gi pareiškimus dėl savo teisių rašė ir L. Brežnevui.

Dar daugiau parašų – 1 142 − kėdainiškiai surinko po iš Lietuvos miestų ir miestelių plaukiančiais tikinčiųjų pareiškimais-protestais, 1983 metais prasidėjus suimtų kunigų S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko gynimo akcijai, ir aplenkė sostinę Vilnių, surinkusią 1 024 parašus.

Žinia paskelbta ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ Nr. 59. Atskirai pasirašė dar 136 Dotnuvos gyventojai. Iš 71 miesto ir miestelio daugiau parašų nei Kėdainiams surinkti pavyko tik Šiauliams, Prienams, Šakiams, Biržams, Paringui, Panevėžiui, Pajevonims ir Lazdijams. Labai panašiai parašų surinko Vilkaviškio ir Kybartų katalikai.  

Protesto pabaigoje įrašytas reikalavimas: „Mes, savo pūslėtomis rankomis uždirbdami duoną visiems vadovaujantiems, reikalaujame, kad būtų palikta tikėjimo laisvė“. Tokiais argumentais už žmogaus teisę į tikėjimą lietuviai kovėsi beveik prieš 40 metų.

Knygose apie „Kroniką“ paminėta kėdainietė Eleonora Naudžiūnenė, kuri parėmė knygos apie  kunigo, kovotojo dėl tikinčiųjų ir visų žmonių teisių Juozo Zdebskio veiklą išleidimą 1996 metais.

Kėdainiai „Žiniose iš vyskupijų“

Daugiausia „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikose“ iš Kėdainių paskelbta trumpų žinučių skiltyje „Žinios iš vyskupijų“. Praėjus laikui jos labai įdomios, o ir kuo mažiau faktų, tuo labiau norisi viską pastudijuoti atidžiai.

Nors pirmas Kronikų numeris išėjo 1972 metais, ankstyviausia žinutė jose apie Kėdainius yra publikuota 1977 metų Nr. 29. Ji yra apie mokytojos Janonienės laidotuves.

„1977 m. gegužės 16 buvo laidojama Janonienė. Mokyklos draugės norėjo savo bendraklasėms pareikšti užuojautą dėl jų mamytės mirties, prisidėdamos prie laidotuvių eisenos (nešti vainikus). Mirusios visa šeima yra tikinti, todėl velionę laidojo su bažnytinėmis apeigomis. Kėdainių I-osios vidurinės mokyklos direktorė Laurinaitienė, sužinojusi, kad velionė bus laidojama su kunigu, uždraudė mokinėms dalyvauti laidotuvėse. Priešingu atveju, jos neišlaikysiančios egzaminų. Išsigandusios moksleivės, išskyrus keletą drąsuolių, beveik visos nedalyvavo laidotuvių eisenoje.“

Kitas įrašas Kronikose iš Kėdainių pasirodo tik 1979-ųjų metų 39 numeryje. Jame apie tai, kaip valdžia davė instrukcijas kunigams.

„1978 m. spalio 17 d. Kėdainių rajono vietinė valdžia sukvietė kunigus ir juos supažindino su paskutinėmis „naujausiomis instrukcijomis“. Po paskaitos daugumos nuomonę apie tas „instrukcijas“ pasakė Labūnavos klebonas kun. Steponas Pilka: „Šito mes nedarysime! Patys sau kilpos ant kaklo nenersime.“

Nuotaikas, aplinką bei valdininkų rodomas galias, o ir sovietų valdžios „suteiktus įgaliojimus“ liudija tokie Kronikoms pateikti faktai: 1978 metų gruodžio 18 dieną (atkreipkite dėmesį, per Adventą, prieš pat šv. Kalėdas) Kėdainių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas išbarė Pagirių kleboną kun. Joną Survilą už tai, kad Pagirių bažnyčioje vaikai patarnauja Mišioms ir gieda per pamaldas.

„Tik ką atsikėlei į mūsų rajoną ir jau pradėjai vaikus agituoti, – barė pavaduotojas. Juk žinai įstatymus!“ – taip pacituota 1979 metų „Katalikų kronikų“ Nr. 37. „Taip žinau. Evangelijoje yra užrašyti žodžiai: „Leiskite mažutėliams eiti pas mane!“ − atsikirto kunigas ir atsisakė nušalinti vaikus nuo altoriaus.

Kunigus sovietų valdžia „apmokydavo“

„1978 m. spalio 17 d. Kėdainių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius sukvietė į Vykdomojo komiteto rūmus rajono kunigus ir skaitė jiems paskaitą apie religinius kultus. Paskaitos metu aiškino, kad nepilnamečiams nevalia patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, kunigui nevalia be rajono leidimo kitoje parapijoje laikyti pamaldas ir kt. Pavaduotojas Juškevičius pastebėjo, jog panašūs „pasikalbėjimai“ būsią kiekvienais metais.“ (Kronika Nr. 39)

„Katalikų kronikose“ Nr. 48 aprašyta, kaip tuo metu prie Sovietų valdžios veikusi Religijų reikalų taryba „švietė“ tikinčiuosius ir kunigus. Apie tai tokia žinutė: „1981 metais Kėdainių raj. pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius išsikvietė rajono bažnyčių komitetų atstovus. Dalis narių atsisakė atvykti. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas iškviestiesiems aiškino „Religinių susivienijimų“ nuostatus“. Religijų reikalų tarybos atstovas įpareigojo bažnyčių komiteto narius, apylinkių tarybų deputatus būti atsakingais už šių nuostatų pažeidimus. Jiems liepė sekti kunigus, kontroliuoti jų sakomus pamokslus, prižiūrėti, kad šie nepažeidinėtų sovietinių įstatymų: nekatekizuotų vaikų, neleistų jų prie altoriaus patarnauti Mišioms ir t.t.‘‘

„Katalikų kronikose“ Nr. 48 aprašyta, kaip tuo metu prie Sovietų valdžios veikusi Religijų reikalų taryba „švietė“ tikinčiuosius ir kunigus. Apie tai tokia žinutė: „1981 metais Kėdainių raj. pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius išsikvietė rajono bažnyčių komitetų atstovus. Dalis narių atsisakė atvykti. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas iškviestiesiems aiškino „Religinių susivienijimų“ nuostatus“. Religijų reikalų tarybos atstovas įpareigojo bažnyčių komiteto narius, apylinkių tarybų deputatus būti atsakingais už šių nuostatų pažeidimus. Jiems liepė sekti kunigus, kontroliuoti jų sakomus pamokslus, prižiūrėti, kad šie nepažeidinėtų sovietinių įstatymų: nekatekizuotų vaikų, neleistų jų prie altoriaus patarnauti Mišioms ir t.t.‘‘

Kunigų „pasiteisinimai“ – taiklūs

Bet kitos Kronikų žinutės liudija, kad kunigai pasipriešindavo.

1980 metais į tokį susirinkimą-paskaitą vasario 18 dieną su prierašu kvietime „įpareigojame jus dalyvauti susitikime“ atvyko tik 4 iš 15 kunigų, o ir tie, „pamatę, kad neišmintingai pasielgė“ iš pastato dingo. Kitą dieną pokalbiui buvo iškviestas parapijos vikaras Kęstutis Daknevičius. Kronikose Nr. 42 aprašytas ir paskelbtas valdžios ir kunigo pokalbis dabar skamba kaip anekdotas:

„Pavaduotojas: Kodėl neatvykote į paskaitą?

Kun. Daknevičius: Turėjome laidotuves.

Pavaduotojas: Tei nerimta priežastis.

Kun. Daknevičius: Man labai rimta.

Pavaduotojas: Reikėjo pasakyti žmonėms, kad kviečia rajonas. Ne, nereikėjo sakyti, kad kviečia rajonas, bet esame užimti, neturime dabar laiko. Jūs privalote vykdyti, kas jums sakoma, — būkite savo vietoje.

Kun. Daknevičius: Aš ir buvau savo vietoje.“

Priešinosi persekiojimui   

Kėdainių bažnyčios vikaras kun. Kęstutis Daknevičius ne kartą paminėtas Katalikų kronikose. 1980 metais gruodžio 3 d. jis buvo iškviestas pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Juškevičių. Apie tai rašė 1981 metų „Katalikų kronikų“  Nr. 47.

„Pavaduotojas kaltino kunigą, jog šis sakąs politinius pamokslus. Negalėdamas pasakyti nieko konkretaus, pavaduotojas pareiškė, kad juo gali susidomėti aukštesni pareigūnai. Po raštišku įspėjimu kunigas nepasirašė. Tačiau kun. K. Daknevičius pasinaudojo proga ir „prašė, kad iš parduotuvės, esančios šalia bažnyčios, būtų pašalintas alkoholis ir kad būtų kitur nuvežtas alaus kioskas. Kunigas savo reikalavimus motyvavo tuo, kad girtuokliai geria ne tik šventoriuje, bet juos dažnai reikia paprašyti net iš bažnyčios.“

Per du 1982 metų ,,Katalikų kronikų“ numerius aprašyta dar viena Kėdainių bažnyčios vikaro kunigo Kęstučio Daknevičiaus istorija.  

Kėdainių bažnyčios vikaras kun. Kęstutis Daknevičius 1982 m. balandžio 1 dieną parašė ir išsiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekretoriui P. Griškevičiui dėl tikinčio jaunimo persekiojimo. Pareiškime jis aprašo susidariusią sunkią tikinčiųjų padėtį Kėdainių rajone.

„Rajono Vykdomojo komiteto pav. Juškevičius su Kėdainių ateistų pagalba įvairiais būdais terorizuoja vaikus; gerai, kad dar nevartoja fizinių tortūrų…“ – taip pareiškime rašė kunigas Kęstutis Daknevičius.

Jis detaliai aprašo, ko vaikų klausinėjo ateistai prie bažnyčios. Pasirodo, jie net perdavė vaikų pavardes prokuratūrai, kuri vaikus ir apklausė. Pasak kunigo, „nedavė ramybės ir tėvams“. Rašte kunigas pažymi, kad ir pats buvo kviečiamas pas tą patį prokuroro pavaduotoją Gargasą.

„Į mane, kaip kunigą, nuolat kreipiasi tikintieji pasakodami savo pergyvenimus… Tėvai skundžiasi, kad jų vaikai bauginami mokyklose, kai kuriems, neatsisakiusiems lankyti bažnyčios, grasinama mažinti pažymius iš įvairių dalykų, ir kai kas tai jau pajautė. Tėvai nuolat grasinami, ir todėl jie klausia: „Ką reikia daryti? Laikraščiuose rašo: „laisvė tikėjimui“. Konstitucija tą laisvę taip pat garantuoja, o mūsų rajono pareigūnai, viską ignoruodami, neleistinomis priemonėmis kursto nesantaiką, nors tai daryti draudžia įstatymas“, – situaciją išdėstė kunigas.

Kunigas rašo sekretoriui „imtis priemonių, kad rajono pareigūnai nenaudotų antiįstatymiškų priemonių prieš tikinčiuosius ir kad netrukdytų tikintiesiems naudotis Konstitucine laisve – išpažinti tikėjimą, nes tai nedaro garbės nei rajonui, nei valstybei.“

Balandžio 15 dieną į Kėdainius atvyko atstovas iš Centro komiteto. Kunigas K. Daknevičius buvo iškviestas į vykdomąjį komitetą. Pokalbyje dalyvavo Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius ir prokuroro pavaduotojas.

Anot „Katalikų kronikų“ „Prasidėjo tardymas: „Jūs turite tiesioginį ryšį su Vatikanu? Kodėl skundžiatės, kad „sunki padėtis“? – klausinėjo atvykusieji. Kunigas paaiškino, kad tiesioginio ryšio su Vatikanu neturįs, o padėtis tikrai sunki, nes mokykloje persekioja tikinčius mokinius. Baigdamas pokalbį, atstovas iš Vilniaus tvirtino kunigui, kad vaikus mokyti tikėjimo tiesų yra draudžiama. Vaikus galima egzaminuoti tik išpažinties metu klausykloje.“

Gegužės 3 dieną kunigui telefonu buvo pranešta, kad atsakymo raštu į jo pareiškimą nebus. Be to, po mėnesio, birželio 4 dieną, kunigas K. Daknevičius buvo iškviestas į prokuratūrą, kur jam pateikto įspėjimo nepasirašė.

Josvainiai turėjo stiprių žmonių

Per kokius žmones ir kaip žinios iš mūsų krašto patekdavo į Kroniką, ko gero, labai tiksliai ir nepasakysime. Ir pati Laisvės premijos laureatė sesuo Bernadeta Mališkaitė atsiminimuose liudija, kaip juos mokė kun. S. Tamkevičiaus, – laikytis žemės tylos, o net netyčia ką nors sužinojus – pasistengti kuo greičiau užmiršti vietoves vardus ir pavardes.

Užtai vyresni josvainiečiai iki šiol pamena, kaip „apdrausminti“ komunistų dėl bažnyčios lankymo, giedojimo chore ar kitų dieviškų reikalų gana greitai išgirsdavo tas situacijas, kurias visi žinojo mokykloje ir per „Vatikano radiją“.

Taip pat tvirtą bei teisingą kunigą Leoną Kalinauską, kuris buvo ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys bei veikė kartu su nuteistais kunigais Alfonsu Svarinsku ir Sigitu Tamkevičiumi. Jie kūrė, pasirašė ir išplatino įvairių tikinčiuosius ginančių raštų ir dokumentų.

Gebėjimu pakovoti už save josvainiečiai garsėja dar nuo karo su švedais laikų. Dėl savo įsitikinimų jie nenusileido ir komunistams. 1981 metais, anot Kronikos, „komunistų partijos nariai ir ateistai, sukvietė, nenurodę kokiam reikalui, Josvainių kolūkio kontoron Josvainių bažnyčios komiteto narius: Aleksą Brazauską, Igną Hurtilių, Kazį Dziką, Alfonsą Mykolaitį, Juozą Mančinską, Aloyzą Pranevičių, Valentiną Sirvidą, Apolinarą Šmigelskį ir Viktorą Zinkevičių. Į Josvainių bažnyčios komitetą įeina ir kun. Leonas Kalinauskas, zakristijonas Julius Šulcas ir bažnyčios komiteto pirmininkas Vincas Urbonas, tačiau jų nepakvietė.“

Tuomet rajono pirmininko pavaduotojas reikalavo greitai ir čia pat išsirinkti naują, ateistų nurodytą Josvainių bažnyčios komiteto pirmininką ir pasirašyti naują sutartį, tačiau drąsūs žmonės vieningai atsisakė.

Jų argumentai, surašyti Kronikoje Nr. 48 buvo tokie: „1948 m. sudaryta sutartis nedeterminuota, neatšaukta, galiojanti, o naujoji sutartis faktiniai leidžianti ateistams šeimininkauti bažnyčioje, kaip savo namuose ir tuo pačiu kištis į Bažnyčios vidaus reikalus. Josvainių maršalka Jonas Leonavičius užklausė: „Kam ta sutartis, jei Bažnyčia atskirta nuo valstybės?“ .

Iš Kronikų Nr. 68 sužinome, kad 1985-aisiais tikintis Josvainių jaunimas rinkosi prie Šušvės pagal tautos papročius atšvęsti Joninių, bet dalyviams renkantis prisistatė vyr. milicijos leitenantas, du draugovininkai ir vienas civilis bei pareiškė, kad Šušvės upės pakrantės yra landšaftinis draustinis, kuriame draudžiama kūrenti laužus, važinėti mašinomis. Nors ir keistai žmonėms pasirodė toks argumentas, bet teko skirstytis.

Įrašas skiltyje „Žiniose iš Vyskupijų“ publikuotas 1982 metų „Katalikų kronikų“ 54 numeryje yra apie Krakes.

„1981 m. rugsėjo mėn. buvo tardomi Kėdainių raj. prokuratūroje Krakių parapijos vaikai, kurie ruošėsi priimti Pirmąją Komuniją, šalia kitų klausimų, buvo klausimas, kas jiems davė katekizmus, maldaknyges, rožančius, medalikėlius. Kai kurių vaikų buvo klausiama, kodėl jie davę rožes kunigams Pirmos Komunijos dieną?“

Šėtiškis aukojosi laisvam žodžiui

O štai slaptos požeminės spaustuvės sovietmečiu įkūrėjas Vytautas Andziulis yra gimęs Šėtoje Jurgio ir Veronikos Andziulių šeimoje. 1948-aisiais įsigijo spaustuvininko specialybę po savo šeimos namu 1979-aisiais jau Kauno rajone Salių kaime taip įsigudrino ją paslėpti, kad  nepaisant visų sovietinio saugumo pastangų, spaustuvė išliko nedemaskuota iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

„Katalikų kronikų“ nespausdino, bet pirmoji kartu su patriotu Juozu Bacevičiumi šioje spaustuvėje išleista knygelė buvo vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“.

Vėliau buvo išleisti Juozo Urbšio prisiminimai, Adolfo Damušio studija apie sovietinį genocidą, poetų Juozo Gražulio, Roberto Grigo (Rasūno), Kęstučio Genio kūryba, kita religinė ir patriotinė literatūra.

Domėdamasi Kronikų istorija sau supratau, kad anuoju laiku pogrindis buvo viltis, dabar viešumas yra viltis. Mūsų gyvenimo kronikos legaliai persikėlusios į internetinius portalus, spaudą, visus komunikacijos kanalus. Kartais verta jas paskaityti iš istorinio taško, palyginti kovas, tikslus ir kasdienybės herojus.