Kaimo daktarytė: „Kai gelbėji gyvybes, išeiginių nėra“

 Kaimo daktarytė: „Kai gelbėji gyvybes, išeiginių nėra“

Violetą sveikina koleges baigus darbingus metus./ Asmeninio archyvo nuotr.

Martyna DITKEVIČIŪTĖ

Violeta Dociuvienė pusę savo gyvenimo atidavė felčerės profesijai. Moteriai buvo tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Kaip ir ji pati pasakojo, tekdavo dirbti ir dieną, ir naktį. Kai dirbi tokį atsakingą darbą, gali atrodyti, kad sau laiko nebelieka. Bet tik ne Violetai. Ji spėja viską. Be savo darbo ji dar priklausė savo vyro kapelai „Pastogė“, tai pat Violetos Kažukauskienės – Urbonavičienės ansambliui „Radasta“. Ir tai dar – ne viskas…

Iš Šilutės į Kėdainių rajoną

Violeta kilusi iš Šilutės rajono. Baigusi vidurinę, įstojo į Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą ir baigė felčerės profesiją.

Po mokslų buvo paskirta į Kėdainių rajoną, Pelutavos ambulatoriją. Moteris čia dirbo dvejus su puse metų.

Atsikrausčius naujai šeimai, į šią ambulatoriją buvo priimti du nauji žmonės. O Violetą teko perkelti. Leidus pasirinkti, į kurią vietą moteris nori būti perkelta, ji pasirinko Sirutiškio kaimą.

„Anksčiau buvo viskas kitaip. Kai tik pradėjau dirbti felčere, mes galėjome ne tik pažymą išrašyti, bet ir skiepyti, gydyti, antibiotikus išrašyti, o dabar gydymo metodai pasikeitė ir viskas tik su gydytojo leidimu.

V. Dociuvienė

Sirutiškyje dirbo 45-erius metus

„Sirutiškyje darbą pradėjau nuo 1977 metų. Dirbau dabar jau sename medicinos punkte.

Kai aš atėjau, jis buvo neseniai atidarytas, čia dirbau 35-erius metus. 

2012 metais mane perkėlė į naujas patalpas, kurios buvo Sirutiškio bendruomenės centre, čia dirbau dar 10 metų“, – pasakoja Violeta.

Kelionėje prie Kriaučiaus akmens.

Turėjo daugiau pareigų

„Anksčiau buvo viskas kitaip. Kai tik pradėjau dirbti felčere, mes galėjom ne tik pažymą išrašyti, bet ir skiepyti, gydyti, antibiotikus išrašyti. O dabar gydymo metodai pasikeitė ir viskas daroma tik su gydytojo leidimu,“ – prisiminimais dalinasi pašnekovė.

Buvo laikas kada be šio žmogaus nebuvo galima greitosios įšsikviesti. Kaip dabar moteris prisimena tas dienas, kai žmogus paskambinęs į greitąją pirmiausia būdavo paklaustas, ar kvietėsi felčerę ir ar tikrai reikalinga greitosios pagalba.

„Sakoma, būgnininku gimti reikia, bet taip išėjo, kad tokios dovanos negavau, teko pačiai mokytis. Ne profesionalė, bet ką išmokau, tą turiu.

V. Doiuvienė  

Dirbdavo net naktimis 

„Dirbdama tokį darbą visą laiką gelbėji gyvybes, nesvarbu ar tai diena, ar naktis. 

Tais laikais gi nebuvo jokių telefonų. Ateina žmogus naktį, pabeldžia į duris, keliesi ir eini.

Kalėdos, Naujieji metai ir visos kitos šventes, man tai pat būdavo darbo dienos. 

Kai naujagimiui paskirtas leisti penicilinas, tu negali jo nutraukti, tai ir eidavai tris kartus per dieną,“ – toliau dalijasi savo prisiminimais Violeta.

Meldėsi, kad išgyventų

Visą gyvenimą dirbus tokį atsakingą darbą, Violetos prisiminimuose liko labai daug skaudžių prisiminimų. Moteris juos pamena kaip šiandien įvykusius.

„Buvo atvejų, kai meldžiau Dievo, kad tik pacientas išgyventų. 

Vienas iš skaudžiausių prisiminimų buvo tuomet, kai kūdikio tėvas atėjęs pas mane į namus skundėsi, kad jo trijų mėnesių kūdikis labai smarkiai viduriuoja, bet jo į ligoninę neplanuoja vežti. 

Atėjus į namus, kur buvo naujagimis, išvydau žemės pilkumo spalvos gulintį vaiką. Aš liepiau mažylio tėvui staigiai kviesti greitosios medicinos pagalbą. 

Atvykę medikai nežinojo, ar spės laiku nuvežti kūdikį į ligoninę,“ – su ašaromis akyse prisimena buvusioji felčerė. 

Laimei, kad Violeta laiku sužinojo apie šį atvejį ir vaikas buvo išgelbėtas. Kaip pati moteris ir pasakojo, jis iki vakaro nebūtų išgyvenęs. 

Medicinos punktą uždarė visam laikui

Laikai keičiasi ir kiekviena profesija mažiau ar daugiau tampa nebereikalinga. 

Kiekvienas žinome, kad medicina smarkiai pažengusi, atsirado įvairių vaistų, kai tuo metu kai felčere dirbo Violeta, būdavo tik penicilinas leidžiamas. Dabar žmonės patys įsigijo net ir kraujo spaudimo matuoklius…

Per laiką gimstamumas sumažėjo, tad ir felčerio profesija su laiku tapo nebereikšminga. 

Nuo šių metų balandžio mėnesio Sirutiškio medicinos punktas buvo uždarytas ir Violeta prarado savo mylimą darbą.

„Aš sutinku su tokiu sprendimu, nebėra jau tokio poreikio. Aš pati jaučiau, kad aš čia nebe tokia reikalinga, juk pas mus į punktą ir vaikų gydytojas, pediatras atvažiuodavo, o dabar kad ir atvažiuotų, ateitų daugiausia pora vaikų,“ – nenusimindama kalba buvusi felčerė.

Veiklos netrūko

Violetos gyvenime veikos netrūko. Be savo darbo ji tai pat turėjo ir kitų užsiėmimų, kurie jai labai svarbūs. 

Moteris priklauso Violetos Kažukauskienės – Urbonavičienės ansambliui „Radasta“. Čia ji dainuoja kartu su kitomis moterimis. 

Koncertų netrūksta, vis gauna naujų pasiūlymų koncertuoti iš įvairių miestelių.

Mūsų pašnekovė ne tik dainuoti moka, bet dar ir būgnais mušti. Vyro kapeloje „Pastogė“ net 20 metų ji visus stebino savo savamoksliu gebėjimu būgnais mušti. 

„Sakoma, būgnininku gimti reikia, bet taip išėjo, kad tokios dovanos negavau, teko pačiai mokytis. Ne profesionalė, bet ką išmokau, tą turiu“, – juokiasi Violeta.

Violeta su vyru Henriku Dociumi.

Padėjo vyrui

Violetos Dociuvienės vyras Henrikas Docius turėjo ir dar vieną kapelą – vaikų, kuri vadinosi „Siručiukai“ ir gyvavo 13-ika metų. 

Čia moteris taip pat turėjo labai daug pareigų: atliko fotografės pareigas, vaikus aprengdavo, tautinius rūbus siūdavo jiems kartu su savo drauge, vaikus prižiūrėdavo, mergaitėms kasas pindavo, kaspinus rišdavo, rūbus lygindavo, skalbdavo, dar ir pyragų spėdavo vaikams prikepti į išvykas. 

Vaikų buvo daug. Daugiausia vienu metu kapelą lankė 15-ika vaikų. 

Per visus tuos metus Dociai kapeloje užaugino apie 42 vaikus. 

Kai paklausiau, kaip moteris viską spėdavo, ji paprastai atsakė: „Jaunystės metai tam ir duoti, kad visur spėtum“.

Dabar moteris nueina į kapelų, kuriose pati dalyvauja, repeticijas, prižiūri savo namus, gėlynus bei daržus, labai daug keliauja po Lietuvą ir toliau mėgaujasi gyvenimu. 

„Dabar aš kaip atostogose“, –  šypsosi Violeta Dociuvienė.

3 Komentarai

  • Pati geriausia sesė pasaulyje ❤️❤️❤️Labai geras žmogus , man pavyzdys .

  • Jūs parašykit ir apie Miegėnuose gyvenančią buvusią daktarytę,kurios,atleiskit,net pavardės nežinau.Sūnus jos dirba gaisrinėje.Taip netyčia užklydau į jos kiemą važiuodamas į Paberžę.Sutiko kaip kokį pažįstamą,pakvietė į namus.Mes labai apie daug ką kalbėjomės ,o iš aplinkinių sužinojau ją buvus kaimo daktaryte,nebojusia nei lietaus,nei spiginančio šalčio.Tokia nuostabi močiutė ir mano netyčinis apsilankymas pas ją ne mažiau pakylėjo kaip pabuvojimas Kėdainių Mekoje-Paberžėje.

  • Labai pasisekė tam kaimui. Pas mus bent tris žmones į kapus nuvarė… Tai pačio ligonio reikalas gelbėtis nuo mirties…

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video